APIE POSĖDĮ VARĖNOJE

              Rugpjūčio aštuntoji visą pietryčių Lietuvą pasitiko tamsiais debesimis, vėju, lietumi. Pylė taip, kad automobilių valytuvai springo, nespėdami  atsiginti dangaus ašarų tvano ir tvarkingai važiuojantys turėdavo sustoti šalikelėse.

              Tik Vilniuje  kai kurie beprotiškų vairuotojų valdomi  BMW pralėkdavo tarsi cunamiai, atsargiau judančius  skandindami vandenų jūroje...

              Bet artėjant prie Dzūkijos, dangus ėmė rimti, o Varėnoje,  vieną kitą ašarėlę dar nusibraukdami, debesėliai pradėjo draugauti su saule.

              Saulėtomis nuotaikomis mus pasitiko Varėnos rūmų teisėjai.

              Susitikimas eilinį kartą patvirtino, kokia maža Lietuva. Dirbantieji kolegos ir savo misiją baigusieji svečiai pasirodė jau beveik visi pažįstami, bendravę darbo ar asmeniniais reikalais.  Todėl susitikimas buvo šiltas, pagyvintas gražiais prisiminimais. Visus siejo kažkokia bendra gija, nežiūrint, kad Justinui jau per aštuoniasdešimt, o jaunoms teisėjoms tik abiems kartu sudėjus – beveik tiek pat.

              Pasidžiaugę  gražia teismo aplinka, palinkėję vieni kitiems sėkmės, advokato padėjėjo Rimanto Mockaus ir gaivaus pušynų kvapo lydimi,  atvykome į Mančiagirės  sodybą, pavadintą Ūlos akimi.

              Paskubomis įsikūrę, pradėjome valdybos posėdį, kuris pasirodė neįprastai aktyvus. Skambėjo pasisakymai, pareiškimai, siūlymai  dėl klubo narių   sąrašo patikslinimo, dėl valdybos pasyvumo  ir  sudėties atnaujinimo, dėl atsakingų asmenų kiekvienoje apygardoje paskyrimo, dėl surenkamų pinigų tinkamo panaudojimo, dėl posėdžių, susirinkimų, kitų renginių organizavimo tvarkos ir vietos. Įsikarščiavę ginčijomės, kol visus, jau gerokai praalkusius  „sutramdė“  gardūs vakarienės kvapai...

              Posėdis baigėsi. Nejučia vakarienė virto į vakaronę. Ir kaipgi kitaip galėjo vykti, kai draugėje dalyvavo Justinas Jaksebaga...

              Sutemsta.  Už lango nestygsta vienoje vietoje, kyla aukštyn lietaus išprausta jaunatis, o mes  dalijamės  vieni su kitais savo vasaros įspūdžiais, istorijomis, kurias pertrūkiais nustelbia smagus juokas. Ką ten – juokas. Kvatojamės kaip jaunystėje...

              Pačiame  prisiminimų įkarštyje septynių minučių savo pasakojimui paprašo Justinas.

              Nutylame ir tarsi sustingstame laukime. Girdime:

Kur Šventos Eglės. Liepalotos. Kastinis ežeras...

Gal iškasė dievai?

Didžiausias raistas, spanguolynai,

mėlynės, grybai kaip kelmai,-

spygliais pušų smėlynai apsikloję

dabinasi čiobreliais, viržiais, kadagiais...

Giria, it marių vilnys, tyvuliuoja.

Viršūnėmis linguoja. Ošia išdidžiai.

Ramybę svaigią keičia audros aršios:

sudūksta vėtra, blykčioja žaibai...

Dangus, visomis galiomis patrakęs, grūmoja giriai:

- Šluosiu ištisai!

Vos lietūs pėdsakus audros nuplauna,

nubunda paukščiai ir skruzdžių takai –

giria vėl juokiasi,

vėl skamba.

Gaudžia.

It amžinybę skelbiantys varpai...

              Žodžiai liejasi tarsi malda. Mes net kvėpuoti nustojome...

              Kiekvieno širdyje ošia Didžiagirė...

              Susimąstome.

              Dzūkija,
 mažai žemėlapy tau skirta vietos, bet kiek išauginai gerų širdžių!..

              Ir kiek išliks manoj širdy įdėta tavų veidų. Vardų. Ir pavardžių...

              O Dzūkija, žaliuojanti pušele...

              
              Jau vidurnaktis. O juk ryte žadėjome grybauti...

              Rugpjūčio devintoji.

              Saulė plieskia, svaigina kaip įmanydama. Nuo Ūlos pakilęs rūkas greit išsisklaido, palikęs pušyno dvelksmą. Trumpai papusryčiavę, išeiname.

              Mančiagirės kaimo keliukas vingiuoja tik vietos gyventojams suprantamais vingiais,  pakelės rūgštynės akiplėšiškai kelia savo šiurkščią žalumą, begėdiškai siūlydamos nuskinti gardžia rūgštele pritvinkusius lapus (tokia skani sriuba), krienai, išplitę  laukymėje, primena apie namuose nepalaistytus agurkus (tiek to, neišdžius, vakare grįšim, pagirdysim), o  kalvelėse stovintys išraižyti kryžiai prašosi nuolankumo...Dzūkišku jaukumu dvelkia gonkos, užleistos namie nertomis „fironkomis“, o darželiai svaigsta margaspalvių žiedų kvapais...

              Pamiškė net spirga nuo sausros.   Miškovežių išdarkytu, kažkada buvusiu tvarkingu miško keliuku įžengiame į girią. Minkštos žalios, kiek šiurkštesnės baltos samanos snūduriuoja, joms nereikia slėpti grybų. Jų tiesiog nėra. (Netiesa. Radom vieną voveraitę...).

              Bet Rimantas mus veda prie Ūlos akies – amžinu alsavimu verdančios versmės.

              Nežemiška paslaptimi su geležies prieskoniu padvelkė į mus tamsi verdenė ir nieko nepaaiškinusi siauru upeliuku tingiai nešė savo skaidrų  vandenį į Ūlą...

              Pasigrožėję Ūlos vingio atodanga, grįžome į  sodybą.

              Išsiskirstėme širdyse išsivešdami po krislelį tikrosios Dzūkijos.

Valdybos nariams

Nuvilnijo,

išsilepino saulėje birželis.

Lyg Joninių nakties laumė lietaus rasomis prausiasi liepa.

Netrukus rugiapjūtės dvelksmas pasklis iš ūkininkų laukų.

Pakvies į  vaikystės sapną,

kvepiantį mamos kepta šiųmečių grūdų duona.

Dienovidžio ramybe svaigins

pušynais ir viržiais alsuojanti Dzūkija.

O Varėnoje teisėjai,

kaip ir mes kadaise,

aiškinsis dzūkelių nesutarimus, nagrinės bylas.

Bandys sutaikyti,

užgesinti net ir giminių tarpusavio karus.

Nes gyvenimas duotas ne tam...

O Varėnoje įvyks ir Temidės klubo valdybos posėdis.

Nuoširdžiai pritarus Alytaus apylinkės teismo pirmininkei Irmutei Kliučinskienei,

rugpjūčio 8 dieną, 15 valandą, mus mielai sutiko priimti Varėnos rūmų teisėjai. 

Prie kavos puodelio tikimės  pabendrauti su teismo kolektyvu,

pasidalinti jų rūpesčiais ir džiaugsmais,

papasakoti apie mūsų klubą.

Valdybos posėdyje apgalvosime metų pabaigos planus,

aptarsime būsimą kelionę į Mažąją Lenkiją.

Smagi žinia:

susitiksime su seniai matytu mielu Justinu Jaksebaga!

Paslaptis. Pernakvosime kaimo sodyboje, o ryte eisime grybauti.

Iki!

Jūsų Rima Žiautienė