Su Šventėmis!

Tūkstančiai lietaus lašelių beldžiasi į stiklą,
prašo įleisti, neša naujieną, žinią:
- Jau greit Kalėdos!

Bet mes aikštingai norim išgirsti šią žinią iš snaigių...

Lašeliai vis tiek skambina tarsi mažutėliai varpeliai, guodžia:
- Daugybėje kraštų Kalėdos ateina per žydinčius sodus,
smėlio paplūdimius. Atplaukia per šiltas vandenynų bangas...

Kalėdos, kvepiančios vanilėmis, cinamonais,
sakais ir šienu ant Kūčiu stalo,
žibančios visais pasaulio blyksniais, .
nešinos džiugesiu, meile, ramybe, .
ateina į mūsų namus, į širdis, prašo:
- Išgirskit. Priimkit. Pajusit šventę savyje.
- Pasidalinkit ja su mylimais.
Artimais.
Amžinai išėjusiais.
Primirštais.
Net ir nepažįstamais.

...Į langą skambančiais lietaus lašeliais beldžiasi Kalėdos...
Visa tai jau buvo.

Kalėdos, kiekvienuose (tikimės) namuose įžiebusios žėrinčias ugneles,
o širdyse – viltį, svajonę,
tikėjimą, kads tai, ko labai trokštame – išsipildys,
pabėrusios keletą snaigių - jau praeityje.
Išėjo, palikusios kažkokį neapsakomą jausmą: daug kas liks taip pat, kaip ir buvo.
Norėtųsi, kad liktų tai, kas gera.

Praėjo dar vieneri metai.
Dienos išlakstė į visas puses lyg paukščiai.
Vieni- gražiai čiulbantys,
kiti įkyriai karksintys,
dar kiti ilgesingai klykiantys,
tarsi norėtų grįžti,
sugrąžinti tai, ką išnešė jaukaus, gražaus ir tikro.
Deja…
Viską reikės patiems daryti iš naujo.

Retkarčiais pro debesis pasirodančios dangaus žvaigždės barsto paskutines metų minutes.
Pritildo žingsnius,
sulėtina mintis.
Išsineša po dalelę kiekvieno iš mūsų...

Kalendoriaus lapeliuose pliusais arba minusais žymim dar užsilikusias šių metų užduotis...

Mielieji mano,
lai Naujieji atneš kilnius tikslus,
naujus prasmingus darbus,
išsipildančias svajones ir viltis,
ir daug sveikatos.

Sėkmingų ateinančių metų!

Karalių miesto paslaptys ir sūrūs atradimai,

pasivaikščiojimai po debesis ir Lenkijos-Lietuvos istoriją

Pradžia.
Maršrutas : Varšuva-Krokuva-Velička-Zakopanė-Varšuva
Kas norėtų važiuoti?
Skrieja pranešimas valdybos nariams: - atsiųskite savo apygardos norinčių keliauti sąrašą.
Oho! Suregistruojami net 32!
Trys po savaitės apgailestaudami praneša, kad negalės važiuoti. Taigi, lieka 29.
O atėjus galutinei akistatai su finansais paaiškėja staigmena: tikrai važiuos 22 teisėjai emeritai.
Septyni matyt neturėjo galimybių pranešti, jog nebevažiuos...
Bet jaunosios liaudies patarlė labai teisingai sako: nėr to blogio, kad neišeitų.
Išvykome dvidešimt septyni entuziastai maršrutu: Lenkija. Karalių miesto paslaptys ir sūrūs atradimai.

O viskas buvo taip.

Rugsėjo 8 d.
Naktis prieš kelionę beveik visus paliko be miego: vieni antrą valandą tik prigulė nusnausti, kiti jau kėlėsi. o dar kitiems kelią pastojo lapė (matyt iš pavydo, kad pamatysime už ją madingesnes lenkaites).
Bet narsūs keliautojai, nebodami jokių kliūčių, visi laiku laukė sutartose vietose ir UAB “Kiveda” išnuomotas NeoRimos autobusas-laineris, pilotuojamas Vlado ir Arūno, netrukus šauniai skraidino Lenkijos greitkeliais. Gidė Faustina su visais susipažino jau iki pirmojo sustojimo Lenkijoje.
Sutikite: iki Varšuvos kelias netrumpas. Būtų nenuostabu, kad net pabostų.
Bet tik ne mums!
Keliautojų veiduose atsiradę nuoširdumo ženklai nematomomis gijomis mus sujungė nuo pirmojo „labas rytas“ iki pat atsisveikinimo (labai tikėtina, kad ir iki šiol).

Varšuva mus pasitiko lietumi. Gerai, kad tai buvo tik lietutis, kuris greit baigėsi.
Dauguma jau nebe pirmą kartą ėjome senamiesčiu, todėl žinojome, kad II Pasaulinio karo metu Varšuva buvo beveik visa sugriauta, visas senamiestis yra atstatytas iš naujo. Bet stebino lenkų troškimas viską sugrąžinti į buvusią pradžią: juk daugelis istorinių pastatų atkurti surinkus tas pačias sugriautų namų istorines plytas...
Karališkieji rūmai, senoji turgaus aikštė, Prezidento rūmai, Popiežiaus Jono Pauliaus II aikštė.
Gatvės grįstos akmenimis, Varšuvos sukilimo paminklas – visi šie simboliai vedžiojo po turtingą Lenkijos sostinės istoriją. Sustojome ir prie mažojo Varšuvos vaduotojo. Beprasmiškame kare pražudytas žmogaus vaikas. „Šviesuolių“ nepelnytai paniekinančiai aptarinėjamas ir šiuo metu.
Vienas iš įspūdingiausių Varšuvos paminklų – A. Mickevičiui. Ant aukšto pjedestalo, apsuptas metalinės tvoros paminklas atrodo lyg būtų skirtas šlovingam valdovui.
Pajutę tvirtą sąsają su Lietuva, jau pakankamai pavargę, temstant įsikūrėme viešbutyje.
Bendra vakarienė, kurios detalės telieka paslaptyje.

Rugsėjo 9 d.
Veličkos druskų kasyklose dauguma lankėmės pirmą kartą. Leidomės po žeme, suskaičiavome visus 378 medinius laiptelius.Kasyklos iškastos 9 lygiais iki 327 metrų, o bendras tunelių ilgis sudaro net apie 300 kilometrų. Mums užteko trijų. Keliavome iš vienos kameros į kitą: Uršulos, Mikalojaus Koperniko, Janovicų kameros - Danilovičiaus šachta. Druskos kasėjų globėjos kunigaikštienės Kingos legenda grotoje. Vienoms durims užsidarius, atsidarydavo kitos, drausmingai laikėmės nustatytos tvarkos. Mat po klaidžius Veličkos druskų kasyklos labirintus vaikštant kartais galima sutikti ir paslaptingų būtybių.
Koplyčia. Iš akmens druskos iškaltame altoriuje kenčia nukryžiuotas Kristus, paslaptingai žvelgia Madona, laikanti kūdikį. Aukštai druskos skliaute žėri šviestuvai, dekoruoti druskiniais kristalais. Druskinės sienos, gal norėdamos numalšinti troškulį, sukuria nepaprastą akustiką. Tuo įsitikinome darniai nuskambėjusia lietuviška daina.
Koncertų salės, restoranai, kavinės, druskų prisodrinti ežerai, koplyčios, kur melsdavosi druskos kasėjai, kad lydėtų sėkmė. Tikras kultūrinis miestas po žeme.
Bet nežinia kodėl labai norėjosi iškilti į paviršių. Tuo labiau, kad laukė pasivaikščiojimas po nuostabųjį Krokuvos senamiestį. Šį kartą siaurais ir suktais laipteliais eiti nereikėjo – po 9 žmones per tris kartus iškėlė liftas.
Išskubėjome, užverdami požeminio miesto sūrias duris...
O lauke mus pasitiko liūtis. Matyt, dangus stengėsi nuprausti įsūrėjusias mūsų mintis...
Tą vakarą dienos kelionės aptarimas vyko viešbučio fojė. Fojė - visuomeninio pastato vestibiulis, kuriame žiūrovai laukia renginio pradžios ir praleidžia pertraukas (tarptaut. žodžių žodynas). Mūsų renginys buvo komedinio žanro ir jo pertraukos vyko be pertraukos, todėl buvo neapsakomai jauku, gera, linksma.

Rugsėjo 10 d.
Rytas Krokuvoje pasitiko vėsa- vos trylika laipsnių. Kažkas su pavydo gaidele užgiedojo: „O Lietuvoje – dvidešimt septyni“.
Gaivus vėjelis pasistengė, kad užmirštume ir nugyventus metus ir užgyventas negalias, todėl žingsniai buvo spartesni nei paprastai.
Krokuvos istorija prasideda ant Vavelio kalvos. O mums šis miestas labiausiai simbolizuoja tą epochą, kai lietuvių ir lenkų galybė dominavo didelėje Europos žemyno dalyje. Ant kalvos stūksantys Vavelio rūmai - abiejų tautų bendrų valdovų karūnavimo, tuoktuvių, laidotuvių bei įpėdinių gimimo vieta. Jeigu jų žmogiškieji likimai, gyvenimo ir meilės istorijos būtų ekranizuoti, kino salių žiūrovai ir „Oskarų“ dalintojai tiesiog netektų žado.
Prie katedros sienos prigludusioje renesansiškoje koplyčioje su auksiniu kupolu ilsisi karalius Žygimantas Senasis ir jo vaikai: Žygimantas Augustas bei Ona Jogailaitė.  Čia ilsisi Jogaila ir Jadvyga. Čia palaidoti beveik visi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos valdovai. Taip pat poetas Adomas Mickevičius, Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis su žmona Marija, žuvę per lėktuvo katastrofą Smolenske.
Bokšte kabo varpas su Lietuvos Vyčiu ir Lenkijos ereliu.
Turgaus aikštė, Sukienica, kur dabar karaliauja suvenyrų kioskai, šv. Marijos bazilika, iš kurios kas valandą „gyvai“ grojamas Marijos himnas. Melodija metų metais kaskart nutrūksta toje pačioje vietoje. Legenda neša tokią žinią: trimitininkas iš bokšto sklindančiu garsu skelbė miestiečiams apie artėjantį priešą, bet atklydusi strėlė nutraukė pavojaus šauksmą.
Graudaus akordo palydėti paliekame aikštę ir nuskubame prie paminklo Žalgirio mūšiui. Jo viršuje – karalius Jogaila, žemiau – Vytautas, o dar žemiau – kautynėse žuvęs kryžiuočių magistras...
Išsirikiuojame bendrai nuotraukai ir netrukus išskubame į Zakopanę.

Kelias pamažu vingiuoja aukštyn. Pro erdvius autobuso langus stebime, kaip keičiasi pakelės vaizdai.
Rąstiniai namai, smailiais stogais, besitęsiančiais per keletą aukštų, langai suskirstyti į daugybę mažų langelių, stogeliai virš langų, didingi akmeniniai pamatai– tai Zakopanės architektūra. Šis stilius yra sukurtas iš Lietuvos kilusio architekto Stanislavo Vitkievičiaus, todėl žengdami Krupowki alėja, jaučiame savo svarbą...(juokelis).
Keltu pakylame į Gubaluvkos viršukalnę. Tik vienas kilometras, bet vis tiek pajuntame kalnų dvasią. Akys bando aprėpti tolimą vaizdą. Iš pradžių puolame viską įamžinti nuotraukose, bet neilgai trukus išsisklaidome, nes kiekvienam norisi pabūti nuo visko nuošaliau.
...Geri į save visą kalnų nuotaiką, kurią jie skleidžia tai panirdami į debesų ūką, tai atverdami savo slėpiningas keteras. Širdį užlieja neapsakomas žavesys, kai matai kažką, ko nebegali apibūdinti žodžiais. O siela… Ji skrenda tolyn kaip paukštis, atradęs laisvę, lengvumą ir tikėjimą „naujais sparnais“. Ji virpa, jausdama kaip kasdienybė nors trumpam iš tavo gyvenimo pasitraukia ir neša į tik žvilgsniu išmatuojamus tolius.
Bet juos pasiekti ir pasivaikščioti debesyse šį kartą neužteks laiko.
Paskirtą minutę jau visi sėdime autobuse. Vakarėjantis dangus skubina, o kelias galvotrūkčiais leidžiasi žemyn. Iki nakties reikia pasiekti Lodzę, nes kitos dienos ryte turime nelengvai gautus bilietus į Varšuvos Koperniko mokslo centrą.
Išmanieji telefonai net springsta nuo mūsų domėjimosi. Skaitome: Koperniko mokslo centras – vienas moderniausių mokslo populiarinimo muziejų ne tik Lenkijoje, bet ir visoje Europoje. Jame yra daugiau kaip 450 eksponatų, kurie leidžia lankytojams patiems atlikti šimtus eksperimentų ir atrasti mokslinio pažinimo džiaugsmą. Susirūpinome - kaip viską ir suspėsime, nes mums skirtos tik dvi valandos!
Bijodami pavėluoti, viešbučio administratorės paprašome, kad visus ryte pažadintų, įjungdama “Sygnał alarmowy”. Viskas pavyksta beveik sėkmingai.

Rugsėjo 11 d.
Rytas. Pasigrožėję vaizdais nuo Varšuvos universiteto bibliotekos stogo paskirtu laiku prisistatome į Koperniko muziejų. Griežtai nustatyta tvarka susirikiuojame ir peržengiame slenkstį į interaktyvų pasaulį... Džiaugiamės atsiradusia galimybe įvertinti savo emocinį intelektą, panaudoti dar mokykloje įgytas žinias. Juk neabejojame, kad Žemė sukasi aplink savo ašį, Mėnulis – aplink Žemę, o Žemė ir kitos planetos kartu su savo palydovais – aplink Saulę.
Tiesiog ištirpstame tarp daugybės ekspozicijų.
Gavę po skaitmeninę kortelę, kuri yra raktas, atrakinantis eksponatus, bandome ir šiaip, ir taip, bet...
Daugeliui iš mūsų ji pasitaikė „neveikianti“, entuziazmas pradėjo garuoti (įdomu, pagal kokį mokslinį dėsnį), todėl ,maždaug po pusvalandžio, giliai širdyje pripažinę anūkų pranašumą, pamažu, po vieną rinkomės prie išėjimo, džiaugdamiesi galimybe drauge su visa planeta vaizdingoje Vyslos pakrantėje pasisukinėti prieš Saulę (tą dieną ji ypač linksmai šypsojosi).
Žinoma, keletas muziejuje užsibuvo, nes lankėsi ir netikrų gėlių, kurios kvepėjo šokoladu, sode, ir prigulė vinių lovoje, ir mynė dviratį, kol pamatė savo kūno griaučius, ir išbandė 6 balų žemės drebėjimą, kurio kartoti nebenorėtų, ir linksmai pasimaivė veidrodžių karalystėje...
Taigi galime visus tvirtai patikinti: Koperniko mokslo centras yra moderniausias Europoje!

Paskutinis kelionės “taškas” – prekybos centras. Neilgai po jį paklaidžioję, prisipirkę piernikų, cukierkų, visokių priesmokų, nešėme visus gastinčius savo kancesinėn (vertimus į lietuvių kalbą rasite wikipedijoje) ir susiskaičiavę kaimynus pasukome link išsiilgtos tėviškėlės.
Savo ilgesį ir atsisveikinimo graudulį įvairinome dainomis, šokiais, karūnavimais, pasakojimais apie linksmus nutikimus.
Kaip toj pasakoj: kas buvo – patys žino, o kas nebuvo – tenebesužino…

Dėkojame Faustinai, Vladui, Arūnui.
Dėkojame laukusiems namuose.
Dėkojame vieni kitiems ir patys sau.
Dėkojame likimui, kad galime keliauti,
laukti kitų susitikimų,
prisiminti ir svajoti.

              APIE POSĖDĮ VARĖNOJE

              Rugpjūčio aštuntoji visą pietryčių Lietuvą pasitiko tamsiais debesimis, vėju, lietumi. Pylė taip, kad automobilių valytuvai springo, nespėdami  atsiginti dangaus ašarų tvano ir tvarkingai važiuojantys turėdavo sustoti šalikelėse.

              Tik Vilniuje  kai kurie beprotiškų vairuotojų valdomi  BMW pralėkdavo tarsi cunamiai, atsargiau judančius  skandindami vandenų jūroje...

              Bet artėjant prie Dzūkijos, dangus ėmė rimti, o Varėnoje,  vieną kitą ašarėlę dar nusibraukdami, debesėliai pradėjo draugauti su saule.

              Saulėtomis nuotaikomis mus pasitiko Varėnos rūmų teisėjai.

              Susitikimas eilinį kartą patvirtino, kokia maža Lietuva. Dirbantieji kolegos ir savo misiją baigusieji svečiai pasirodė jau beveik visi pažįstami, bendravę darbo ar asmeniniais reikalais.  Todėl susitikimas buvo šiltas, pagyvintas gražiais prisiminimais. Visus siejo kažkokia bendra gija, nežiūrint, kad Justinui jau per aštuoniasdešimt, o jaunoms teisėjoms tik abiems kartu sudėjus – beveik tiek pat.

              Pasidžiaugę  gražia teismo aplinka, palinkėję vieni kitiems sėkmės, advokato padėjėjo Rimanto Mockaus ir gaivaus pušynų kvapo lydimi,  atvykome į Mančiagirės  sodybą, pavadintą Ūlos akimi.

              Paskubomis įsikūrę, pradėjome valdybos posėdį, kuris pasirodė neįprastai aktyvus. Skambėjo pasisakymai, pareiškimai, siūlymai  dėl klubo narių   sąrašo patikslinimo, dėl valdybos pasyvumo  ir  sudėties atnaujinimo, dėl atsakingų asmenų kiekvienoje apygardoje paskyrimo, dėl surenkamų pinigų tinkamo panaudojimo, dėl posėdžių, susirinkimų, kitų renginių organizavimo tvarkos ir vietos. Įsikarščiavę ginčijomės, kol visus, jau gerokai praalkusius  „sutramdė“  gardūs vakarienės kvapai...

              Posėdis baigėsi. Nejučia vakarienė virto į vakaronę. Ir kaipgi kitaip galėjo vykti, kai draugėje dalyvavo Justinas Jaksebaga...

              Sutemsta.  Už lango nestygsta vienoje vietoje, kyla aukštyn lietaus išprausta jaunatis, o mes  dalijamės  vieni su kitais savo vasaros įspūdžiais, istorijomis, kurias pertrūkiais nustelbia smagus juokas. Ką ten – juokas. Kvatojamės kaip jaunystėje...

              Pačiame  prisiminimų įkarštyje septynių minučių savo pasakojimui paprašo Justinas.

              Nutylame ir tarsi sustingstame laukime. Girdime:

Kur Šventos Eglės. Liepalotos. Kastinis ežeras...

Gal iškasė dievai?

Didžiausias raistas, spanguolynai,

mėlynės, grybai kaip kelmai,-

spygliais pušų smėlynai apsikloję

dabinasi čiobreliais, viržiais, kadagiais...

Giria, it marių vilnys, tyvuliuoja.

Viršūnėmis linguoja. Ošia išdidžiai.

Ramybę svaigią keičia audros aršios:

sudūksta vėtra, blykčioja žaibai...

Dangus, visomis galiomis patrakęs, grūmoja giriai:

- Šluosiu ištisai!

Vos lietūs pėdsakus audros nuplauna,

nubunda paukščiai ir skruzdžių takai –

giria vėl juokiasi,

vėl skamba.

Gaudžia.

It amžinybę skelbiantys varpai...

              Žodžiai liejasi tarsi malda. Mes net kvėpuoti nustojome...

              Kiekvieno širdyje ošia Didžiagirė...

              Susimąstome.

              Dzūkija,
 mažai žemėlapy tau skirta vietos, bet kiek išauginai gerų širdžių!..

              Ir kiek išliks manoj širdy įdėta tavų veidų. Vardų. Ir pavardžių...

              O Dzūkija, žaliuojanti pušele...

              
              Jau vidurnaktis. O juk ryte žadėjome grybauti...

              Rugpjūčio devintoji.

              Saulė plieskia, svaigina kaip įmanydama. Nuo Ūlos pakilęs rūkas greit išsisklaido, palikęs pušyno dvelksmą. Trumpai papusryčiavę, išeiname.

              Mančiagirės kaimo keliukas vingiuoja tik vietos gyventojams suprantamais vingiais,  pakelės rūgštynės akiplėšiškai kelia savo šiurkščią žalumą, begėdiškai siūlydamos nuskinti gardžia rūgštele pritvinkusius lapus (tokia skani sriuba), krienai, išplitę  laukymėje, primena apie namuose nepalaistytus agurkus (tiek to, neišdžius, vakare grįšim, pagirdysim), o  kalvelėse stovintys išraižyti kryžiai prašosi nuolankumo...Dzūkišku jaukumu dvelkia gonkos, užleistos namie nertomis „fironkomis“, o darželiai svaigsta margaspalvių žiedų kvapais...

              Pamiškė net spirga nuo sausros.   Miškovežių išdarkytu, kažkada buvusiu tvarkingu miško keliuku įžengiame į girią. Minkštos žalios, kiek šiurkštesnės baltos samanos snūduriuoja, joms nereikia slėpti grybų. Jų tiesiog nėra. (Netiesa. Radom vieną voveraitę...).

              Bet Rimantas mus veda prie Ūlos akies – amžinu alsavimu verdančios versmės.

              Nežemiška paslaptimi su geležies prieskoniu padvelkė į mus tamsi verdenė ir nieko nepaaiškinusi siauru upeliuku tingiai nešė savo skaidrų  vandenį į Ūlą...

              Pasigrožėję Ūlos vingio atodanga, grįžome į  sodybą.

              Išsiskirstėme širdyse išsivešdami po krislelį tikrosios Dzūkijos.

Valdybos nariams

Nuvilnijo,

išsilepino saulėje birželis.

Lyg Joninių nakties laumė lietaus rasomis prausiasi liepa.

Netrukus rugiapjūtės dvelksmas pasklis iš ūkininkų laukų.

Pakvies į  vaikystės sapną,

kvepiantį mamos kepta šiųmečių grūdų duona.

Dienovidžio ramybe svaigins

pušynais ir viržiais alsuojanti Dzūkija.

O Varėnoje teisėjai,

kaip ir mes kadaise,

aiškinsis dzūkelių nesutarimus, nagrinės bylas.

Bandys sutaikyti,

užgesinti net ir giminių tarpusavio karus.

Nes gyvenimas duotas ne tam...

O Varėnoje įvyks ir Temidės klubo valdybos posėdis.

Nuoširdžiai pritarus Alytaus apylinkės teismo pirmininkei Irmutei Kliučinskienei,

rugpjūčio 8 dieną, 15 valandą, mus mielai sutiko priimti Varėnos rūmų teisėjai. 

Prie kavos puodelio tikimės  pabendrauti su teismo kolektyvu,

pasidalinti jų rūpesčiais ir džiaugsmais,

papasakoti apie mūsų klubą.

Valdybos posėdyje apgalvosime metų pabaigos planus,

aptarsime būsimą kelionę į Mažąją Lenkiją.

Smagi žinia:

susitiksime su seniai matytu mielu Justinu Jaksebaga!

Paslaptis. Pernakvosime kaimo sodyboje, o ryte eisime grybauti.

Iki!

Jūsų Rima Žiautienė

Iš Mažosios Lietuvos sugrįžus...

Kaip kasmet, kaip kasdien Baltija tebevilioja tai savo  sūpuojančiu ošimu, tai bauginančiu šėlsmu, tai tylia ramybe. Kviečia paliesti sūroką bangą, pajusti pėdomis  šiltą smėlį arba tiesiog pasėdėti ant kranto,  plaukti mintimis iki pat toliausio horizonto. Klausytis...

Kaip tą birželio aštuntosios naktį, kai nuo Melnragės  kopos žvilgsniais lydėjome nutolstančių laivų žiburius, dainavome, kol  paryčiais  mūsų balsus nutildė lakštingalos...

Bet apie viską iš pradžių.

Birželio septintosios vidurdienį „Morena“ jau buvo pilna klaipėdiškių, kurie kiekvieną iš toliau atvykusį apgyvendino toli gražu ne ant ledynų paliktų uolienų (morenų), bet puikiuose apartamentuose.

Pietūs paslaptimi dvelkiančioje uosto kavinėje suteikė jūreiviškų galių (pavėlavusiems – pasninko džiaugsmą) ir nesunkiai iki pat pavakarių užteko jėgų galynėtis su vasaros karščiu apžiūrint Klaipėdos miesto istorines vietas, Priekulę, Kintus, Ventę.

Priekulėje pamojavę „Šventvakario Ėvei“,   Kintuose  buvome išlaipinti prie restorano „Mėlynasis karpis“, esančio beveik ant vandens. Pievoje išsibarsčiusios terasos masino prisėsti, mėgautis vaizdais į egzotišką pajūrio gamtą, kanalus, tvenkinius. Bet tik tol, kol neparagavome žuvienės. Be kaulų, sodri, tiršta, nepaprastai puikaus skonio, visus be išimties taip „užganėdino“, kad nuo stalų kilome  pastebimai apsunkę. Mūsų žemiškoms esybėms atrodė jau visko gana.

Bet klaipėdiečiai gudriai merkė akį vieni kitiems: tai tik pradžia.

Unikalios architektūrinės konstrukcijos namų kieme, šimtamečių medžių   pavėsyje  susidomėję klausėmės  įtaigaus gidės pasakojimo apie   legendinės asmenybės – Vydūno, gyvenimą. Nors  rodos nemažai apie jį žinojome, bet  iš naujo stebėjomės, kaip smulkaus kūno sudėjimo žmogus, asketizmu ir lauko žolynų pagalba  privertęs draugiškai elgtis piktą ligą, nuveikė tokius didelius darbus, kuriems per ankšta ne tik Mažoji Lietuva, bet ir visas pasaulis...

Filosofas, rašytojas , dramaturgas, publicistas, kultūros veikėjas. 

Įėjus į muziejų,  sutiko  Vydūno arfos melodija, tarsi palytėta jo paties pirštų.

Anų, seniai praėjusių laikų, Kintų parapijos pradinės mokyklos suolas nešė į kiekvieno pradžios mokyklos klasę, o sąsiuvinio lapas, brūkšniuotas viena linija, privertė dailyraščiu „išdrukavoti“ :

                            Pats sau būk šviesuliu. Vydūnas.

Išėjome. Savaip girdėjome jo arfos skambesį, privertusį susimąstyti: o ką galiu aš?

Susimąsčiusius autobusas  vis vežė ir vežė. Rodės, toli. Galbūt taip atrodė dėl to, kad saulė negailestingai tirpino kiekvieną, nespėjusį rasti bent menkutį šešėlį...Vaizdai į marias nė kiek nevėsino ir negaivino.  

Ne Kuršių marioms galynėtis su vasaros saule.

Kaip ir paukšteliui su žmogumi.

Suplukusius, bet puikiai nusiteikusius, mus sutiko Ventės rago  ornitologinė stotis ir linksmas jos vedėjas.  

Vieta, kurioje jau 90 metų žmogus paukščiui dovanoja žiedą.

Didžiausia žemėje paukščių gaudyklė šį nuošalų kampelį prie Kuršių marių garsina visame pasaulyje.  Joje pabuvoję paukšteliai visos planetos žmonėms skelbia apie Lietuvą.

Kasmet  nuskridę  į tolybių tolybes, kai kurie pakildami net į trijų kilometrų aukštį, pavasariais ištikimai grįžta namo. Ir nereikia jiems jokių GPS-ų...

Grįžtant yra apie ką pamąstyti. Gal todėl autobuse vyrauja tyla.

Vakarėja. Sugrįžtame į „Moreną“. Lyg ir ruošėmės trumpai pailsėti.

Bet kažkodėl kiekvieną   kertelę užvaldo paslaptinga  skubėjimo  dvasia.

Matyt, tai - būsimo vakaro dvelksmas ir jaudulys.

Visi žino, kad atvykusieji iš Aukštaitijos atvežė improvizaciją apie I.Simonaitytę.

O vietiniai, klaipėdiečiai? Kol kas – paslaptis.

Šventė pradedama.
Pradžioje, kaip ir dera, rimtesni dalykai, Paskelbiami naujai prisijungusieji į klubą. Jiems įteikiamas klubo nario „dokumentas“ - medalis.

Sveikinimai. Nuostabi muzika, nuoširdūs žvilgsniai, laukimas kažko.

...Į salę atvyksta paskutinioji Mažosios Lietuvos metraštininkė. Žymiausia Klaipėdos krašto gyvenimo vaizduotoja. Prūsiškos Lietuvos simbolis -

             IEVA SIMONAITYTE

Lazdele pasiramsčiuodama apeina aplink stalus, visus apdalija džiovintais obuoliais.

Pasakoja apie savo brandžiąją gyvenimo pusę, kūrybą,  apie nesutarimus su valdžia.

Bet vienas nepatenkintas skaitytojas ima priekaištauti. Vos neišsivysto konfliktas. Galų gale nesusipratimas baigiasi taikiai.   

Apie savo gyvenimus susirinkusiems primena Krizas Šimonis, Urtė Šimonikė, Bušė Pikčiurnienė.

Pagaliau - vakaro intriga.

Klaipėdiečiai nusimeta  paslapties šydą:

-   Gerbiamieji, Ieva Simonaitytė tik antroje gyvenimo pusėje tapo rašytoja! 

- Mūsų Ėvė jaunystėje buvo puiki siuvėja, keliaudama iš kaimo į kaimą  siuvo savo sumodeliuotus rūbus, kuriais džiugino tiek jauną, tiek seną. 
- Jos siūtais rūbais puošėsi ne tik lietuvninkės, bet ir vokietaitės!

Kaip to įrodymu kelios damos ir kavalierius visus apstulbina net Bavarijai skirtais parėdais. Pademonstruojamas ir tikras šyšioniškės kostiumas, kurio išskirtinė detalė - siuvinėtas delmonas. O kur dar nėriniai, šilko skaros... 

Bet Klaipėda yra Lietuvos miestas. Susirinkusieji pasveikinami profesionaliai atliktu etnografiniu lietuvių liaudies šokiu „Kepurinė“. Skamba siūlymas sukurti „Temidės“ himną ir nuvilnija daina. Nebaigus atsigrožėti „Ėvės modelių namų“  rūbais,  ypač linksmai nuteikia „Varliukų choras“ -  lėlių spektaklis,  arija iš Žoržo Bize operos „Karmen“, palydėta audringais plojimais.

Netikėtai, tarsi iš sapno, išnyra Vilius Karalius ir Grėtė Karalienė.

Tai momentas, gal sekundė, gal dvi kaip  juodu stovi vienas priešais kitą.

Neprataria nė žodžio...

(Tik daug vėliau,  po renginio, prisiminsime, kokie jie - kiekvienas su savo našta, su savo kerštu, kiekvienas spaudžiamas savo gėdos, gnybiamas savo kaltės...

Tikri  lietuvninkai.)

Klausantis puikios muzikos, besigrožint vos ne „Žuvėdros“ šokėjais, besidalijant įspūdžiais, laikas prabėga nepastebimai.

Vidurnaktis.

Bet dar nesimiega.

Laikydami delne po dovaną - Baltijos gintarėlius, kaip būsimą prisiminimą apie nuostabų vakarą,   paryčiais einame prie ramios jūros...

Ryte pasitinka toks pat raminantis jūros ošimas.

Trumpi pusryčiai, skubotai geriant kavą ir besiaiškinant, kurioje krantinės vietoje mūsų laukia laivas.

Plaukiame.

Sustojame prie Lietuvos jūrų muziejaus delfinariumo,  unikalaus jūros gamtos ir istorijos pažinimo komplekso, sukurto žmogaus.  Leipdami nuo svilinančios saulės, sveikinamės su energingai vandenyje nardančiais ruoniais ir jūrų liūtais.  Įėjusius vidun, sutinka romantiška, natūralų jūros dugną primenanti, subtiliai apšviesta aplinka. Bet labiausiai intriguoja povandeninis tunelis. Raibuliuojantis vanduo, apšvietimas ir, regis, ranka pasiekiamos žuvys net svaigina, pasijuntame lyg milžiniškame   laive po vandeniu...

Ištrūkę iš povandeninių burtų, vėl  grįžtame į „savo“ nediduką laivą,  vairuojamą jauno kapitono, kolegės sūnaus,  ir leidžiamės į kelionę po Klaipėdos uosto akvatoriją.    

Klaipėdiečiai  vardija  uosto šiaurinio krašto  svarbiausius objektus: krovos bendroves, laivų statyklas, remonto įmones. Na ir žinoma, daugiausiai dėmesio susilaukia suskystintų gamtinių dujų terminalas „Independence“. Milžinas.

Tik vienam kapitonui žinomu keliu išplaukiame pro jūros vartus. Palankus Baltijos kvėpavimas nesukelia neigiamų pasekmių. 

Grįžtame.

Malkų prieplauka.

Kuršių marių įlankėlė..

Kiaulės nugaros sala.

Tai – Klaipėdos uosto pietinis kraštas.

Ramiai pūškuoja laivas, nes netrukdo  uosto fenomenai - trauklys, blaškeva, vandensrūva. Šiuos žodžius išgirstame pirmą kartą, o jų prasmę išsiaiškinti nebėra kada. Nes laive jau skamba muzika. 

„ ...bet trumpės ir trumpės tos sekundės“... linksmai, nesigilindami į prasmę, dainuojame visi iki vieno. Mojuojame, krante laukiantiems savų susitikimų. Gauname nuoširdų atsaką.

Užplūsta  nematomas sugrįžimo  jausmas.

Atsisveikinimo pietūs fachverko stiliaus pastate.

Nuoširdžiu dėkingumu spindintys žvilgsniai.

Paskutiniai apsikabinimai...

Ačiū Jums, mieli klaipėdiečiai!
                                                 Iki pasimatymo,  Baltija!
                                                                                          Iki kito susitikimo!

     

      

   

Pasiilgome jaunyste kvepiančių Baltijos bangų,

pajūrio kopų smėlio,

žuvimi dvelkiančių marių.

Pasiilgome vieni kitų,

prisiminimų,

susitikimų.

Troškimo aplankyti tą Lietuvos dalį,

kuri vadinasi

MAŽOJI LIETUVA.

Todėl birželio 7 ir 8 dienomis mūsų laukia

kelionė,

skirta Klaipėdai ir Mažajai Lietuvai,

vakaronė,

skirta Ievai Simonaitytei ir jūrai.

 Renginio programa  

                                                P E N K T A D I E N I S

                                                    birželio  7 d.

12.00 -13.00     Sutikimas ir įsikūrimas viešbutyje „Morena“ Audros 8,  I -oji Melnragė.

13.00 - 14.00    Apžvalginė ekskursija po Klaipėdą.

14.00 - 14.30    Vykstame į  Priekulę, į Kintus, Ventę.

14.30 - 16.00    Skanaujame žuvienę kavinėje Kintuose , aplankome seniausią tują, Vydūno muziejų.     

16.00 - 16.10     Kelionė į Ventės ragą.

16.10 - 17.10     Ekskursija Ventės muziejuje, švyturio lankymas, ornitologo pasakojimas.

17.10- 18.00      Kelionė į Klaipėdą, grįžtame atgal į viešbutį.

18.00-19.30       Poilsis ir pasirengimas vakaronei.

19.30 - 24          VAKARONĖ  viešbutyje “Morena” D.c. - jūrinis.   

                                                   Š E Š T A D I E N I S 

                                                     birželio 8 d.

8.00 - 8.45          Pusryčiai viešbutyje ir išsiregistravimas iš jo.

9.00 - 9.30          Išvykstame savo transportu iš viešbučio  iki laivo, lauksiančio  Danės krantinėje.

9.30 - 11.00        Ekskursija  laivu  po marias, iki uosto vartų.  

11.00 - 13.00      Apsilankymas Jūrų muziejuje.

13.30 -14.00       Grįžtame į  miestą.

14.00 -15.00       Pietaujame kavinėje išlipę iš laivo  ir atsisveikiname.

Renginio kaina- 100 eurų. Dviviečio kambario kaina – 54 eurai.

Už renginį 100 eurų pravesti į Rimos Žiautienės sąskaitą Nr, LT237300010092901392 Swedbanke, vėliausiai gegužės 25 d.                        

                        Iki greito pasimatymo!

            Greičiau už vėją lekiantis laikas  išskraidino  ir sausį,  ir vasarį, panašu, kad atnešė ir pavasarį. Jau parskrido gandrai! Šiandien mačiau. Bunda žemė, rytmečiais gaiva kviečia giliau įkvėpti oro ir skubėti, skubėti…Nes vis nespėjame.

             O kažkada galvojome, kad kai išeisime į pensiją – turėsime begales laisvo laiko. Deja… Kai reikia kažkuriam iš mūsų prisiskambinti, dažnai ne iš karto  atsiliepiame. Užimti. Ir toli gražu ne anūkais. Vis vejamės svajones, kuriame planus, pliekiamės su nepabaigiamais darbais.

              Prisiminiau vieno jubiliejaus metu girdėtus palinkėjimus:

neužsisklęsk,

susitik su seniai matytais draugais,

sugrįžk  į prisiminimus,

skirk laiko tik sau.

Nors vieną dieną per mėnesį leisk laiką taip, kaip nori  tik tu.

              Mieli  bičiuliai,

kam sekasi  tokius priesakus realizuoti? Betgi pabandykim.

               Todėl balandžio pirmą dieną,  12.30 valandą klubo valdybos ir kitus klubo narius kviečiu susitikti Panevėžyje, prie meninio stiklo studijos „Glasremis” Meistrų g. 9. Ekskursija tęsis apie pusę valandos. Po to važiuosim pietauti, tuo pačiu pasitarsim dėl tolimesnių planų. Nuo 15 valandos Panevėžio apygardos teisme pabendrausim su dirbančiais kolegomis, o nuo 18 val. pasidžiaugsime Rolando Kazlo ir „Pakeleivių” koncertu, įvyksiančiu Panevėžio bendruomenės rūmuose. Bus pasirūpinta viešbučiu norintiems nakvoti.

Svarbu!

Dalyvaujantieji iki kovo 20 dienos (nes baigiasi bilietų rezervacija) į Rimos Žiautienės sąskaitą LT237300010092901392 AB banke Swedbank  už bilietus į  koncertą ir ekskursiją   praveda po 27,50 eurų.   Įmokos paskirtis: už bilietus.

Gero kelio! Iki  greito pasimatymo!

Praėjo Kūčios

               Praėjo Kūčios. 

Šventė, kai širdyje liepsnoja troškimas  pradžiuginti nuliūdusį,

paremti labiau už tave išvargusį,

plevena atlaidumas tam, nuskriaudusiam,  įžeidusiam.

Gal net paniekinusiam.

Vakaras, kai laikas teka tyliai ir lėtai.

Kai būni su visais.

Ir tik su savimi.                                                                                                             

Kai lauki kalėdinio stebuklo... 

Nuskardeno varpeliais Kalėdos,

skandindamos pusnyse visas  praėjusių metų nesėkmes.

Miestų ir miestelių kalėdines eglutes jau tradiciškai prausia paskutiniai metų  lietūs.

Girliandų mirksniuose lekia paskutinė savaitė.

                    Jau praeitimi tapo ir paskutiniai Temidės renginiai.

    Bet nepamiršti.

  Dalyvavimas Konstitucijos dienos  renginiuose teisėjams emeritams suteikė galimybę tiesiogiai prisiminti įstatymus ir juos paaiškinti atvykusiems konsultuotis gyventojams. O jų būta nemažai.

  Nepamiršta ir pačių savišvieta. Grupė klubo narių Vilniaus miesto teisme gruodžio 11 d. išklausė nepaprastai įdomią profesoriaus Armano Abramavičiaus paskaitą „Baudžiamoji teisė tarp protingumo ir teisingumo“, o gruodžio 13 d. kita grupė dar kartą įtvirtino savo žinias apie tarpukario Lietuvos istoriją profesoriaus Liudo Mažylio paskaitoje „Vasario 16 aktas kaip politikos ir teisės dokumentas“.

  Klubo atstovų Mykolo Ignoto ir Rimos Žiautienės padėkos už pakvietimą į Teisėjų suvažiavimą vizitas pas Nacionalinės teismų administracijos direktorę Redą Molienę išsivystė į gruodžio 17 dieną NTA suorganizuotą renginį, skirtą Teismų dienos paminėjimui.

  Renginys buvo išskirtinai   nuoširdus, sušildytas sveikinimais  vieni kitiems, padėkomis, gražiais palinkėjimais. Pasijutome tebesantys pilnateisiais  teisėjų bendruomenės dalyviais, kai kadenciją baigusiai teisėjai Janinai Kirvelienei, mūsų klubo vienai iš steigėjų, buvo įteiktas 2-ojo laipsnio pasižymėjimo ženklas „Už nuopelnus teismų sistemai“. Pasipylė ovacijos, sveikinimo žodžiai, šypsenos, salė  pražydo toli gražu ne gruodžio gėlėmis...

  Grupė Kovo 11-sios akto signatarų vaizdžiai dalijosi prisiminimais apie tas ypatingas dienas. kai   nebodami  tankų žudančio griaudėjimo, atskraidino laisvę, įtvirtindami ją savo parašais. Mums didelė garbė   klube paprastai ir nuoširdžiai bendrauti su signataru Jonu Prapiesčiu.

  Renginio metu  tiek  Konstitucinio, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek kitų teismų teisėjai ir mes, emeritai, lygiaverčiai nardėme šiltoje gražių palinkėjimų  jūroje.

 Turėjome progą pasveikinti Teisėjų tarybos pirmininką Algimantą Valantiną su naujomis pareigomis, padėkoti jau irgi emeritui Alfredui Vilbikui, kuris pristatė net trečią knygą apie Lietuvos teisėjus.  Iki šiol stebina šio žmogaus pasiaukojantis darbas  ne tik teisėjų, bet visos visuomenės labui.  

   Esame labai dėkingi NTA direktorei Redai Molienei  ne tik už gražų renginį, bet ir už ketinimus toliau kviesti mus dalyvauti teismų gyvenime

  Tą pačią dieną  valdybos posėdyje aptarėme klubo  finansinę padėtį, sprendėme  dėl pagalbos susirgusiai   kolegei, išsakėme  samprotavimus dėl pavasario renginio.

   Žiema žada naujų kūrybinių sumanymų, apie kuriuos paskelbsime.

   Laikas nenumaldomai skaičiuoja paskutines  šių metų akimirkas.

 Tegu pirmieji Naujųjų žingsniai priartina kiekvieną arčiau gerumo,  nuoširdumo. 

   

  Su   Naujaisiais, 2019 –aisiais metais!