Antroji banga
Ir kas galėjo pagalvoti, kad karantinas banguoja?
Ne kaip rugių laukas,
ir ne kaip vėjelio pajudinti peržydėję aukštapelkės švylių debesėliai.
Ne kaip ežeras.
Ir ne kaip vandenynas.
Ir net ne kaip cunamis.
Bet jau šėlsta antroji banga.
Taškanti kovidą.
Nematomą.
Apgaulingą.
Klastingą.
Dažnai negailestingą ir žiaurų.
Karantinui banguojant tolstam vieni nuo kitų, o susitikę tik iš tolo
pamojam, jei iš akių atpažįstam, nes visas veidas – po kauke.
Bet tai - ne kaukių balius. Ir ne
karnavalas.
Vikipedija skelbia, kad krikščionims karnavalas žymi paskutinį
pasilinksminimą prieš gavėnią.
O lietuvių kalbų žodynas aiškina, jog tai – liaudies šventė lauke su šokiais, eitynėmis, vaidinimais.
Gal vaidinam ir taip pat, kaip kasdieniniame gyvenime, tik šokiui dažniausiai kviečia Kovidas.
Deja, daugelis beatodairiškai
šokinėdami po susibūrimus, įpuola į „karnavalo“ sūkurį, ir
„pasilinksminimas“ iš tiesų būna paskutinis...
Tad neskubėkime.
Kol kas - gyvenkime.
Vieno renginio metu teko
girdėti, kad žmogaus gyvenime yra trys etapai.
Pirmųjų dviejų
nebepamenu, o trečiajame esame mes.
„Etapuoti“ į pensiją.
Tie, kurie dar nesulaukė
savo etapo, dažniausiai įsivaizduoja,
jog mūsų dienos slenka nuobodžiai ir
monotoniškai.
Ooo, kaip jie klysta!
Suprantama, juk nepabuvęs negali žinoti.
Jie net neįtaria, kokie mes
būname linksmi ir padūkę.
Dar nepraradę (o dažnai
tik dabar įgiję) humoro jausmą.
Tie, kurie turime su kuo,
tebegaudome drugelius,
o kurie neturime –
bandome pagauti nors kokį mašalą.
Visi tikisi, kad tai kada
nors dar pasikartos (nors
neprisipažįsta).
Bet ar kas gali uždrausti
paslaptingai svajoti?
Ypatingai, kai yra kada.
Dažniausiai - prieš miegą, o tiksliau, tarp miego.
Ogi paskui kad
užmigtum...
Mintys aplenkia laiką.
Sujungia praeitį, ateitį,
dabartį.
Šokinėja.
Pradeda painiotis kol
pagaliau virsta sapnais.
Ryte pagal dar neišnykusį įprotį įjungi
kompiuterį.
Kartais gauni laiškų.
Kartais parašai kitiems.
Žvilgsnis sustoja ties
kukliomis eilutėmis:
„Prisipažįstu, kad per
žiemą nieko gero nenuveikiau. Tik kasiau ir kasiau sniegą...“
Tikrai.
Jis, gražus ir švarus
tarsi siela, vis krito ir krito.
Nesirinkdamas, kur.
Nuklojo laukus ir kelius,
namų ir automobilių stogus, krūmus ir medžius.
Krūmai buvo paklusnūs,
lenkėsi iki pat žemės, glaudė prie jos savo liaunas šakeles ir nuolankiai leido
vėjui virš savęs supustyti aukštus sniego kalnus.
Lieknuolės pušys priešingai, tiesė savo šakų karūnas į
debesis.
Pradžioje lengvai
pudravosi, tarsi norėdamos su jais supanašėti,
šiek tiek nubarstydamos po kojom pačias puriausias sniego dulkes.
Bet dangus nesustodamas
bėrė ir bėrė naujus sniegus.
Kartais pasikvietęs
apgaulingą tylą, o kartais, šūkčiodamas medžiams nesuprantamus vėjų žodžius,
vertė ir vertė, tartum iš milžiniško dangaus vežimo.
Iš prigimties būdami
stiprūs, į žiemos derybas nėjo ąžuolai, kiek išgalėdami išsisukinėjo svyruokliai beržai, vis dar grakščiai, nors jau sunkiai, linko
gimnastikos pratimų ištreniruotos eglių šakos.
Tik pušys, negalėdamos
nusikratyti apledėjusių kibių sniegynų, nebeatlaikydamos nepakeliamos naštos, atplėšdvo nuo savęs dalį savo gyvasties, ir,
skaudžiai sudejavusios, ją atiduodavo tokiai pat snieguotai žemei...
O pačios liekniausios
aukojo nežiniai savo viršūnių garbanas,
palikdamos likimo valiai dalį
kamieno su ištiestais į dangų atplaišų pirštais...
Viskas praėjo kaip viskas
praeina.
Žmogus surinks suniokotas
šakas, sutvarkys sulaužytus kamienus.
Ir šviesiame miške vėl
giedos tūkstančiai paukščių, ieškodami naujų šakų savo lizdams...
... Skaitai toliau:
„Ar tai, jog būsime
paskiepyti, atvers mums duris į nenuotolinį bendravimą, ar teks ir toliau
susigūžus sėdėti, bijant kitokių viruso štamų ir atmainų. Kviečiu vakcinuotus
susitikti !!! Susirinksim vienoje iš
gražiausių Lietuvos vietų“.
Tikėkimės, mieloji
Zita...Susirinksim. O tada paskelbs naują, patį griežčiausią karantiną,
draudžiantį išvykti iš tos teritorijos...(juokelis).
Vyrai užsiima kur kas rimtesniais darbais.
Mykolas atsiradusį laisvalaikį
užpildo ne svajonėmis, o kita veikla. Tenka atsigręžti ir prisiminti
tuos darbus, kurie dėl laiko stokos ar kitų priežasčių buvo neužbaigti ar
nepadaryti. Daug
laiko praleidžia tvarkydamas savo knygas, kurių nemažai susikaupė.
„Kaip nebranginti per daugelį metų išsaugotų knygų, kurios įvairiomis progomis buvo dovanotos mokantis
vidurinėje mokykloje! Jos primena tuometį mokyklinį gyvenimą, mokytojus ir
draugus. Mokykloje nuo 1947 metų rašiau dienoraštį. Gal ir naivūs jame užrašyti
samprotavimai ir mintys, tačiau jie brangūs, nes primena kokie mes buvome ir kaip nekritiškai vertinome mus supančią
aplinką. Tvarkau ir mokyklos laikų, studijų metų ir kitų gyvenimo laikotarpių
nuotraukas, pažymiu datas it nuotraukose
užfiksuotas kitas aplinkybes.
1962 metais baigdami VU Teisės fakultetą susitarėme organizuoti kurso
susitikimus. Nuo 2000-ųjų iki karantino susitikimai vyko
kiekvienais metais. Susitarėme, kad
susitikimų vieta nesikeičia- Universiteto Centrinių rūmų aikštelė, prie
K.Donelaičio paminklo“.
Susitikimai...Prisiminimai apie jaunystės metus, pilnus svajonių, vilčių.
Dienos skubina. Dar tiek nepadarytų darbų.
O į Lietuvą pamažu ateina pavasaris.
Išeini į lauką. Apsižvalgai.
Viskas lyg ir nepasikeitę.
Kažkodėl suklūsti. Išgirsti tarsi upelio alsavimą, tarsi tolimą muzikos instrumentų garsą.
Ką ten instrumentai.
Tų garsų, kuriuos išgirsti per patį pavasario šėlsmą, pakartoti negali
niekas.
Kaip ir to kvapo,
sklindančio nuo žolės, nuo lietaus, nuo žydėjimo.
Giliai įkvepi.
Užsimerki.
Juk tai – laimė.
Kad kasmet pajauti
pavasarį.
Ir nereikia niekur
keliauti.
Ir kvapai.
Ir žiedai.
Ir žaluma.
Ir garsai.
Ir tas neapsakomas
jausmas gyventi.
Viskas tavo. Mano. Mūsų.
Sunku patikėti, jog tai
kada nors baigsis.
Ak, ne! Nesibaigs.
Tik patiems teks viską
palikti.
Dar tas karantinas...
Nijolei nevalingai į
galvą pasibeldė malda, kurią galbūt
kalbėsim atėjus visiškai senatvei:
„Viešpatie,
Tu geriau už mane žinai,
kad senstu ir artėja mano saulėlydžio valanda.
Apsaugok mane nuo
pasipūtimo ir noro kiekviena proga kitus mokyti.
Išlaisvink mane nuo tos
didelės silpnybės – noro tvarkyti kitų gyvenimus.
Išmokyk mane būti
išmintingu ir nebūti valdingu.
Išmokyk mane tylėti apie
savo ligas ir negalias, nes noras apie jas kalbėti auga kas metai.
Išmokyk mane tos įstabios
išminties suvokti, kad aš taip pat galiu klysti.
Išsaugok manyje švelnų
elgesį su kitais.
Senas moralizuojantis
niurgzlys – tai pats geriausias šėtono kūrinys.
Išmokyk mane būti
laimingu.
Laimė – kaip senutės
akiniai, kurių beieškodamas randi ant nosies.
Kaip sveikata – kai ją
turi, jos nepastebi.
Prašau geresnės
atminties, nes manoji jau prasilenkia su kitų atmintimi.
Negaliu sulaikyti
bėgančių metų ir turiu pripažinti, kad senka mano jėgos ir vysta išorinis
grožis.
Mano veidas darosi
raukšlėtas, o plaukai – žili.
Nenoriu skųstis, bet
pasakysiu atvirai – bijau senatvės.
Viešpatie,
suteik mano širdžiai jėgų
būti išmintingu ir priimti gyvenimą tokį, kokį man skyrei“.
O koks gi mūsų gyvenimas?
Nagi toks, kokį patys
susikūrėme.
Seniau patyliukais pasišaipydavom
iš močiučių, kai jos, išskalavusios ir
išdžiovinusios plastikinius maišelius, į juos vėl vyniodavo visokias daržoves,
pokuodavo atsargas žiemai, naudodavo kasdienai
produktams laikyti šaldytuve ar šiaip
„kuknėje“, arba, išplovusios indelius nuo grietinės, į juos sodindavo
pomidorų daigus. Jei pasitaikydavo tvirtesni, atlaikydavo ne vieną sezoną.
Manėm - ot ta
senatvė...Ot skūpumas.
Na, gerai, gal taupumas.
Ir slėpdavom atlaidžią šypsenėlę...
...Ale žinokit, aš irgi
jau plaunu. Kol kas – paslapčia.
Sviete, negi pasenau?!
Negi...
Ot ir ne ! ! !
Kai dabar karantinas, dažniau, negu bet kada
anksčiau, leidžiu laiką prilipus prie
televizoriaus.
Ten išgirdau naują žodį
- TVARUMAS.
Taigi elgiuosi
tvariai, o ne senstu.
Todėl plastikinius indelius
plausiu ir toliau.
Ir kviečiu visus;
-Mazgokim nesisarmatydami!
Išgelbėsim pasaulį!
Gal.
O jeigu rimtai, neberamu.
Įvairaus plastiko pilnos pamiškės, paežerės, paupiai ir
miškai. Upės, ežerai ir jūros.
Anąsyk sūnus parnešė lydį
ne su gerklėj įstrigusiu kabliu, o su prarytu plastiko kamščiu.
Negi šampaną gėrė ?....
Poledinę žūklę išnešė
pavasaris.
Į žuvų draugiją pradėjo
prašytis vandens paukščiai.
Nedrąsiai pražydo pirmi,
patys drąsiausi žiedeliai, džiugindami spalvomis ir laukimu naujų žydėjimų.
Nustelbdami karantino
bangavimą.
Paskiepyti tarsi medžiai
pavasarį, vėl lekiame, skubame.
Liudos žodžiais
tariant „išėjus ant šviežios žolės“ mūsų „ūkiai“ atsigaus ir vėl būsime laisvi,
pasidžiaugsime geromis naujienomis.
Ir neapsiribosime vien trumpais laiškeliais iš Vidiškių, Palangos, Raseinių, Šiaulių. Ar Nemuno pakrantės skardžių,
nubarstytų žibuoklėmis...
Jei stropiai laikeisi valdžios nurodymų, tai šeštame mėnesyje (ne, ne tai ką pagalvojot!) pagaliau kirpyklon pakliuvai. Po procedūros išėjai palengvėjusia ne tik galva, bet ir krūtine (vėl gi ne tai, ką pagalvojot). Tiesiog pasijutai atjaunėjusi, nejučia įjungei šypseną ir pajutai, koks mielas pavasaris... Plačiai atmerkusi akis daireisi - lyg ir nieko naujo nesimatė.
Bet tas dvelksmas... besibaigiančio murzino sniego, šlapios žemės.
Gyvatvorės krūmo, kažką
šnabždančio pavasario vėjui.
Tas jausmas...
Ir tas lūkesčo
prisotintas garsas...
Dangus tarsi subangavo,
nuo praskrendančių žąsų balsų tarsi suvilnijo oras.
Visa erdvė iki pat
širdies prisipildė džiaugsmingo virpesio.
Tik palengvėle mojuojamų
sparnų ir balsų ošimas nutolo kažkur link pietų, link Žuvinto.
Bet liko nenusakomas jausmas,
nuo kurio dar ilgai nesinorėjo grįžti į kasdienos rūpesčius.
Argi tai – ne laimės
akimirka?
Ir tvirtesniu,
pasitikinčiu žingsniu nuėjai jos pasitikti.
O vakare...
Skambteli pažįstamas
telefono signalas. Praneša apie Jono atsiųstą žinutę.
Įsižiebia ekranas...
Net akyse aptemsta nuo tamsiai mėlyno nakties dangaus.
Pasigirsta tie patys, dieną girdėti
džiugūs paukščių balsai - grįžtam,
grįžtam!
Ir vėl banguoja dangus, ir moja sparnai, lyg norėdami apkabinti taip seniai matytus išsiilgtus, mielus artimuosius.
Nepajunti, kaip pakyla
jiems mojanti ranka.
Suskumba širdis.
Ekrane vos įžiūrima
paukščių rikiuotė pamažėl nutolsta naktyje.
Užlieja džiaugsmas ir
dėkingumas pavasariui ir vaizdą atsiuntusiam žmogui.
Gautą stebuklą persiunti kitiems.
Dar ilgai nesumerki akių...
Atplaukė pirmoji pavasario banga.