Apie pirmosios kadencijos pradžią
Penktą valandą ryto pažadinta kažkokio nevispročio sukelto triukšmo, pradėjusio griovimo ar statybos darbus (kuriam, beje, dabar esu dėkinga), išgrandžiusi iš Juozo Liso padovanotos molinės puodynėlės medaus likučius ir pasisaldinusi kavą, pradėjau rašyti ataskaitą, apie Temidės klubo per ketverius metus nuveiktus darbus.
Prisiminimai nunešė į 2018 metų birželio aštuntąją, kai
Laimos ir Algimanto Smolskų dėka paties Kauno rajono mero Valerijaus Makūno buvom priimti Raudondvario rūmuose tarsi
garbingiausia pasaulio delegacija. Mus pasitiko rūmų damos, pasipuošusios
renesanso laikų kostiumais ir dvidešimt pirmojo amžiaus nuoširdumą padovanojęs
Kauno rajono meras Valerijus. Jau nuo
pirmų bendravimo minučių supratome, kad tai – išskirtinė asmenybė. Kaip
pasisekė Kauno rajonui! Išsiskirdami parašėme:
„Gerbiamas
mere,Valerijau,
tikim,
kad ne dėl pareigos bendraudamas tiek su
dideliais, tiek su mažais (ne tik amžiaus prasme), matote ne žmogystą, bet žmogų.
Gal ne visada gerą žodį išgirstate už begalę pastangų pareikalavusius darbus, bet Jums tikrąją padėką spinduliuoja žmonių akys...“
Jeigu tai vyktų
šiandien, žmonės dėkotų ir už Neveronyse
rekonstruojamą gimnaziją ir už lėšas gaisro suniokoto gyvenamojo namo
atstatymui Baziūkuose ir už Juragiuose kuriamą parką, ir...
O tą dieną šmirinėjau su visais po rūmų menes ir
nenujaučiau, kokia provokacija manęs laukė.
Kai po chaotiško (man taip pasirodė) rinkimų proceso šiek tiek atsitokėjau, pradėjome spektaklį, skirtą pirmajam Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai,už kurio tekstą ir režisūrą esame dėkingi nenuilstančiam Mykolui Ignotui. Prezidentą puikiai suvaidino Algirdas Auruškevičius, Lietuvą įkūnijo Laima Leipuvienė, lietuvaitę - Danutė Valošinaitė, ministrą pirmininką Voldemarą – Stasys Gudynas, padykusią mergužėlę – Jūratė Damanskienė. Bet įspūdingiausiai pasirodė Maironis – Jonas Špelveris. Kai kas net spėliojo: kažin ar nepasipraktikavo su kokiu prelatu. Tikiuosi ir aš, būdama Sofija Smetoniene, nepasišiukšlinau...
Nepasišiukšlino ir gamta, atsiuntusi vasaros karštį, nuostabų vakarėjantį dangų ir kitą saulės nutviekstą dieną, kurią praleidome Smolskų sodyboje Romainiuose. Jų sodyba savo puošniu jaukumu nelabai nusileidžia kokiai nors Zakopanei ar Kalabrijai.
Apie keturias valandas Algimantas pasididžiuodamas
demonstravo savo kulinarinius medžiotojiškus sugebėjimus.
Laima tuo tarpu užsiėmė pažintine veikla: gyvu pavyzdžiu
supažindino su Lietuvoje ką tik pasirodžiusiu, dabar vasaromis jau plačiai
naudojamu produktu, pavadinimu „Prosecco“. Todėl nesunkiai įsivaizdavome esą
Italijos pietuose.
Kai visko prisiragavę skirstėmės į namus, buvo jau
pavakarė.
Taip prasidėjo mano pirmoji kadencija...Ir štai po
ketverių metų sėdau rašyti nuveiktų darbų ataskaitą visuotiniam klubo narių
susirinkimui, kuris liepos tryliktąją vyks Biržuose.
Biržai. Kokie jie? Ką žinome apie biržiečius?
Kol kas prieš mane dvi knygos. Viena - senutėlė,
nutrintais viršeliais. Kita dar tebekvepianti spaustuvės dažais.
Du biržiečiai, kilę nuo Vabalninko.
Bendraamžiai.
Jonas Strielkūnas ir Vytautas Einoris.
Abiejų nebėra.
Bet liko vieno Vėjas rugiuos o kito Brydė per
gyvenimą kaip sodą...
Biržų smegduobės, fonetika ir morfologija
Liepos tryliktosios rytą
Via Baltica kelias buvo išimtinai ramus, be „furų“ spūsčių, be lenkimų. Toloka. Bet kuo arčiau Lietuvos šiaurės, tuo
noro šį kraštą pažinti jausmas stiprėjo. Nes nuo Pasvalia pasukus link Biržų
pakelės vaizdai atrodė išskirtinai gaiviai. Išlipę Sodeliškių dvaro sodybos kieme supratom ir priežastį. Per
naktį buvo lyta, pasidraskant ir nemenkam vėjui (darbininkai skubėjo šluoti ir
rinkti išlaužytas šakas).
Tikroji viešnagė prasidėjo
Biržų pilyje.
Kaip žinia, Biržų krašto kulinarinio paveldo
pasididžiavimas – alus. Šis kraštas be alaus neįsivaizduojamas. Iš anksto
buvome įspėti, kad vienos stiklinės žmogui per mažai, o dviejų – per daug,
todėl atsargiai ragavome “pirmoką”. Įsitikinę, kad alus, saikingai išgėrus,
nuteikia linksmai ir suteikia drąsos, kruopščiai vykdėme gidės Aušros nurodymus
ir, norėdami nuoširdžiai pabendrauti su vietiniais muzikantais, paklusniai mokėmės
biržiečių kalbos. Pasisveikinimą “Kū tujė” įsiminėme iškart. O štai linksniuoti pagrindinį biržiečių žodį
“Als”(alus) sekėsi kur kas sunkiau. Ką ten suprasi, kokį linksnį galėtų reikšti
“Al”, arba “Tarp alos”…Besimokant, kad į
klausimus : kam? ir kuo? reikia atsakyti :“Al”
pasamonėje šmėsčiojo kažkas arabiško…
Paguodė tai, kad suprantamai skambėjo šauksmininkas: “Da alos!”(Dar alaus!)...
Išėjus iš linksmo pasibuvimo pilyje, prie vartų mus pasitiko Biržų turizmo ir
verslo informacijos centro specialistė Tolvyda, su kuria labai puikiai
pabendravome iki pat pavakarės: klausydami jos įdomaus pasakojimo ėjome per Širvėnos ežero tiltą apžiūrėti
Astravo dvaro, esančio prie Apasčios upės šiauriniame Širvėnos ežero krante.
Vėliau kopėme į Kirkilų bokštą, iš 32 metrų aukščio žavėjomės nuostabiomis apylinkėmis, kurios
niekaip nesiderino su žodžiais:
„karstiniai ežerėliai“ ar „smegduobės“. Visi trisdešimt ežerėlių viliojo vaizdingais pusiasaliais,
įlankėlėmis ir salomis. Tarsi nurimęs popiečio snauduliui keistas padaras, ar
paslaptingame patale išsidriekusi Ramybė, užssimetusi berželių, krūmokšnių ir
debesėlių atspindžiais nuaustą šydą...
Bauginantis grožis!
Nė vienas nebuvo toks „drūss“
(drąsus), kad bandytų pamerkti kojas į nesuprantama paslaptimi atskiestą
vandenį. Ale žvalgėsi visi įdėmiai, net
„unčiakius pastati“ (pilni nuostabos).
„Pramintūs takэ” (praminti takai) vedė nuo vienos įgriuvos
prie kitos, kai kas pabandė nusileisti ir į Karvės olą. Kadangi viskas baigėsi
sėkmingai, visiems „palika gerio“ (pasidarė geriau).
Diena gainiojo
garbanotus debesėlių avinėlius po dangų.
O Kristinos ir Jūrio Milišiūnų laukuose gyvi avinėliai neskubėjo kramsnoti
žolės, iš patyrimo žinodami, kad atvykėliai vaišins kai kuo skanesniu...
Jūris pasakojo ir
pasakojo. Apie tai, kad jų šimto hektarų plote ganosi apie tūkstantį
švelniavilnių, jog viskas prasidėjo nuo trijų avių, nupirktų tėvuko tam, kad
nukramsnotų sodo žolę ir jos nereikėtų pjauti. Apie tai, kad pirmoji pastatyta
jurta yra skirta svečiams priimti, kitoje įrengtas muziejus, dar vienoje
–karšykla ir mokymo klasė, o dar vienoje – vilnonė pirtis... Jūris dar būtų
pasakojęs iki nakties, bet Kristina sukvietė visus prie vaišėmis nukrautų
stalų, „unt piets“ (pietauti).
Ragavome avienos sūrio,
dešros. Beveik visi „nikad“ (niekada) nebuvom „ragavoji“ (ragavę) avių
pieno. Todėl stiklinaites kėlėme
atsargiai, o pabandę stebėjomės nepakartojamu skoniu. Gaila, kad jo buvo tiek nedaug.
Diena skubėjo greičiau nei
mes, todėl vėlavome grįžti į Sodeliškių dvaro sodybą. Šeimininkės Juditos sočiai ir gardžiai
privaišinti ėmėmės klubo reikalų.
Pirmiausia į klubo narius
„įšventinome“ Česlavą Malinovską, iki pernai metų dirbusią Trakuose, kurią į
klubą pakvietė Danguolė Šuminaitė. Pasidžiaugėme, kad prisijungė Vytautas Masiokas, beveik prieš
trejetą metų baigęs kadenciją Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Labai pravertė
jo logiški pamąstymai dėl klubo narių pareigų, dėl norinčių tapti klubo nariais tvarkos.
Danguolės raiškiai
perskaityta ataskaita, paįvairinta mūsų ketverių metų veiklos nuotraukomis,
pavirto prisiminimų vakaru, todėl neprailgo. Prasidėjo valdybos rinkimai.
Kiekvienos apygardos emeritai išrinko po du atstovus: Vilniaus – Česlavą
Malinovską ir Vytautą Masioką, Kauno – Algimantą Smolską ir Joną Čirvinską, Klaipėdos
– Eleną Pauliukienę ir Joną Špelverį, Šiaulių – Danutę Matiukienę ir Vytautą
Kursevičių, o Panevėžio – Rimą Žiautienę
ir Tomą Zdanavičių. Nesnaudė ir „padėjėjų“
grupė: Regina Prapiestienė,
Laima Smolskienė, Vilija Zdanavičienė ir Pranas Pauliukas. Jie nusprendė klubo
darbe dalyvauti patariamojo balso teise.
Trumpame valdybos posėdyje
prezidente vėl išrinkta Rima Žiautienė.
Dar truputį pabendravę ir
jaunai Sodeliškio vadybininkei Eglei kategoriškai pareiškus, jog „nuo 22 valandos sodyboje – ramybė“, o
mums, esą, dar padaryta išimtis - leista
pasėdėti iki 23, visi išsiskirstėme po puikius sodybos kambarius (beveik
visi...).
Šiek tiek gaila, kad mergaitė nesuvokė, jog svečiai, kaip ir
pirkėjai, visada teisūs ir griežto tono nesupranta...
Kitą rytą puikiai pailsėję
ir papusryčiavę pasklidome po nuostabią sodybos teritoriją. Aplankėme ir liaudies buities muziejų, ir aukštaitišką
sodybą ir veikiantį vėjo malūną, ir...
Ką čia viską
nupasakosi. Reikia pamatyti savo akimis.
Ir tesigaili tie, kurie nedalyvavo.
Lauktuvėms nusipirkę sūrių
ir „alos“, išvykome link Vabalninko ieškoti levandomis kvepiančių laukų, kuriuose, pasakojama, laikas pasidaro magiškas, o kvapnūs, purpuriniu šydu
pasidengę laukai tampa tikru ramybės užutekiu.
Mus pasitiko Giedrė. Čia
viskas buvo giedra: ir šeimininkės šypsena, ir ryškiai mėlynas „dongs“
(dangus), ir purpurinės levandos su tarp
jų pastatytais įmantriais suoliukais, ir
mūsų nuotaika. Lenkėmės prie kvapnių žiedelių, braidėme po purpurinį lauką
tarsi užburti Giedrės malonaus
balso ir užkrečiančio juoko. Ragavome įvairių skonių arbatas,
stebėdamiesi, koks paslaptingas žydinčių augalų pasaulis.
„Levandos turi daug
privalumų, jas galima puikiai pritaikyti namuose ir patirti tą gerą pojūtį,
kurį jauti bevaikščiodamas po levandų laukus“- sakė Giedrė ir šypsodamasi
palydėjo link Provanso stiliaus krautuvėlės. O jau ten – ne vien tik moteris
viliojantys kremai, kvepalai, muilai ir aliejai...Aišku, apsirūpinome.
Visa savo esybe pajutę, kad atėjo pietų metas,
išskubėjome į Vabalninko kavinę „Meldynas“.
Ir nenusivylėme. Buvome labai nuoširdžiai sutikti, skaniai pamaitinti.
Ir kaip toj dzūkelio
dainoj „nuog tos gerumos“ prasidėjo pagyrų, padėkų ir ateities vilčių
valanda...Viskas baigėsi pasiūlymu sukurti... Temidės klubo himną ir vėliavą!
O kodėl gi ne?
Ir toliau - Jūsų Rima Žiautienė