ZARASAI
Birželis.
Lietaus kaip nėra taip nėra.
Atviresniam lauke vėjas pusto smeltą ir neša tarsi kokioje dykvietėje.
Žolė pavirto šiaudu.
Rodos, niekad nė neatgis.
Rugsėjis.
Žemė ir žmonės nebesupranta - turėtų būti ruduo, nes jau rudens lygiadienis.
Bet oras alsuoja šiluma, vakarais sulaiko kvėpavimą, saugo tylą, kiekvieną dar nepageltusį lapelį, gėlės žiedą, prisiminimus apie praleistą dieną, saugo paskutinio dar neišskridusio paukštelio giesmę.
Tikrų tikriausia vasara...
O kai važiavom į Zarasus išdykęs pavasarinis pietys vėlė mergaičių ir beržų kasas, landžiojo pro atvertus langus, skraidė šilų viršūnėse.
Buvo vaiskiai žalia.
Žaliai mėlyna.
Ežerėnai.
Vėjo sūpuojamas šis kraštas tyvuliuoja ežerais, linguoja nendrynais, miškais.
Beržynais.
Pušynais.
Ąžuolais.
...Gegužės dvidešimt septintąją susirinkome prie Zarasų ežero apžvalgos rato.
Kelionę pradėjome nuo Šlyninkos malūno. Malūnininkas, Dievulio dovaną turintis pasakotojas, kaip kažkas išsireiškė „kalbėjimo profesorius“, vedžiojo mus aukštyn - žemyn girgždančiais malūno laiptais. Buvo šviesus vidurdienis, todėl nepamatėm kipšiukų, išsislapsčiusių pastogės užkaboriuose, bet buvom patikinti, kad jų čia esama ne vieno.
Malūnininko „pašventinti“ pro sunkias duris miltuoti ištrūkom į žmonių pilną kiemą. Prasibrovę pro blynų ir alaus ragautojų gretas ir susodinti už storų lentų stalo, jau gerokai praalkę, puolėme ragauti blynų (kai kas labai sočiai jų prisikimšo ir net pasirūpino parvežti lauktuvių).
Tiktai padauginusiems vakare pasireiškė įvairūs „performansai“ vidiniuose organuose.
Bet panaudojus šiokių tokių stiprinančių priemonių viskas susitvarkė ir baigėsi gerai.
Diena plasnojo vėju...
Iš Šlyninkos skubėjome į Stelmužę.
Bet ką ten paskubėsi, kai į tikslą veda toks raitytas, toks siauras ir toks kalnuotas keliukas. Tą dešimtį kilometrų važiavome gal valandą.
Stelmužė.
Jos didybė atsiveria ir nustebina pakilus į kalvą, ant kurios daug amžių stovi ąžuolas. Stovi vienas, didingas, išdidus. Ir nebylus. Nors ne. Būnant netoli jo kažkokia galybė tarsi prakalbina, nuramina. Nukelia toli į praeitį.
Dauguma pirmą kartą ąžuolą lankėme dar besimokydami vidurinėje (ar gal net pradžios) mokykloje. Nebepamename, kas ir ką tuomet papasakojo. Gi šiandien mes turėjome puikią gidę - Vidutę Micevičienę, kuri iš visų įmanomų straipsnių internete ir bibliotekoje surinko tai, kas įdomiausia. Jos pasakojimo klausėmės mes. Atrodė, kad klausėsi ir ąžuolas savo praretėjusias šakas iš paskutiniųjų tiesdamas į dangų, kurios, debesėlių globojamos, išmintingai lingavo, tarsi pritardamos Vidutės žodžiams.
Įžengus pro bažnytėlės duris, atsivėrė sakralinis istorijos pasaulis. Prieš akis tarsi atgijo baltos šventųjų stovylos, sušlamėjo drožinių girliandos, sviro vynuogių kekės, atgijo ąžuolų lapai ir gėlių žiedai, po kojomis pabiro kankorėžiai ...
Nusileidus požemin pakilūs jausmai pasikeitė. Griuvėsiuose amžiams nurimę skeletukai padvelkė nebūtimi, primindami kiek žmonių skausmo, ašarų ir kraujo pralieta, kiek sudužusių svajonių, vilčių šalia ąžuolo palaidota, kiek gyvenimų sudaužyta...
Išėjusius į parką pasitiko saulėtas dangus ir kvietė apžiūrėti dvaro griuvėsius, nebyliai šaltą vergų bokštą, kapinaites, pasidžiaugti gražuolio ežero pakrantėmis.
Kai vingiuotais, bet asfaltuotais keliais atvykome į nakvynės vietą, buvo jau pavakarė. Sodyba „Žiogelis“ kvietė jaukiai įsikurti, administratorė Natalija, kiekvieną apdovanodama nuoširdžia šypsena, apgyvendino puikiuose apartamentuose.
Sartų ežeras sūpavo baltomis burėmis laivą.
Pakrantės beržai šlamėjo Pauliaus Širvio eiles...
Tą vakarą žvilgterėjome į vėjuotą, sudėtingą ir trumpą poeto “iš Dievo” Pauliaus Širvio gyvenimą ir atlapą sielą. Karo ir vienatvės žaizdas jis gydė meilės poezija, o savo gyvenimu sukūrė legendą. Paulius mokėjo gyventi kaip polėkio ir romantinės laisvės poetas. Literatūra jam nebuvo profesija, pragyvenimo būdas, karjeros laiptai. Poetas, regis, visai nė nesirūpino, ar išeis jo knygelės, ar ne. Nugyveno vėjų išblaškytą gyvenimą. Be pinigų, be automobilio, kartais be būsto, tačiau iš savo sujaukto gyvenimo mokėjo sukurti nuostabiai tyrus labai savitai iškalbėtus, o kartais išraudotus eilėraščius.
...Tėvai pavadino jį Povilu – pradėta įvardyti Paulium vėliau. Jau po karo. Bet visiems seniems pažįstamiems jis – tik Povilas. Anot žmonių, taip krikštytas ir į metrikas įrašyta. Kodėl buvo kiek pakeistas vardas? Manoma, kai buvo išvežtas į Vokietiją darbams: ten gaspadoriaus dukra jį šaukdavo Paulium.
Ankstyvoje vaikystėje Širviokus ištiko didelė nelaimė – vienas po kito mirė jų tėvai. Povilas su jaunesniu broliu Leonu liko visiški našlaičiai. Labai vargo, parsisamdydavo už menką algą piemenauti. Vėliau bernavo, lenkė nugarą prie sunkiausių darbų. Tačiau Povilas visą laiką troško mokslo. Bet kaip jam, vargšui, to pasiekti? Galų gale pavyko įstoti į Salų Žemės ūkio mokyklą. Vėliau, siekdamas aukštesnio mokslo, išvyko į Vilniaus karo mokyklą. Bet mokslą nutraukė užėjęs karas.
Iš Pauliaus Širvio autobiografijos:
“Verčiu savo gyvenimo knygą puslapis po puslapio atgal. Sustoju. 1944 metai, lapkričio 26 diena, Kuršo frontas. Kažkur tarp Vainodės ir Nikraco. Aš sunkiai sužeistas. Atgaunu sąmonę… Pro išplyšusį palapinės kampą spindi viena ryškesnė žvaigždė. Gal tai mano žvaigždė? Gal dar gyvensiu – blyksteli kažkur pasąmonėje dalelė vilties. Gyventi, gyventi! Pasiutęs noras gyventi. Kažin, kaip ten mano kovos draugams? Vaizduotėje praplaukia paskutinė ataka. O žvaigždė vis tebespindi, įvairiausiom spalvom raibuliuoja. Ir aš prisimenu mergaitę, savo priešų žemės dukrą, kuri slaptai padėjo man pabėgti, nors ir žinojo, kad aš einu vėl kautis. Mes sutarėme dar susitikti. Nebesusitiksim. Ir man gaila, kad ji nieko daugiau apie mane nežinos. Aš žiūriu į žvaigždę ir man atrodo, kad šiuo metu ir ji žiūri į ją.”
" Gal tu šiąnakt mąstai, pravėrus langą? Surask tą patį žiburį dangaus..."
Paulius buvo paveldėjęs Tėvų ar Gamtos dovaną – nuostabų jausmą gerbti kitą žmogų. Jis jausdavo dėkingumą už bendravimo akimirkas. Jeigu nesulaukdavo atsako, išeidavo tylus į nieko nelaukiančius namus. Ir pats nieko nebelaukdavo. Iki ryto likdavo su vienatvės skausmu, širdį plėšiusiu „sudaužytais stiklais“, su širdgėla. „ Aš taip laukiu, taip laukiu kažko iki galo atvėręs duris. Gal užeitų vagis bent kuris“...
Po ilgo laiko gal 1974 metais, poetas atvažiavo į susitikimą su savo krašto žmonėmis Aleksandravėlės kultūros namuose. Salė buvo sausakimša – susirinkusieji jo eilėraščių klausė net koridoriuje. Buvo labai susijaudinęs, kalbėjosi su tėviškės žmonėmis, visus glebėsčiavo. Kartojo, kad jaučiasi lyg kitame pasaulyje. Ir visą laiką jo akyse žvilgėjo ašaros. Išvažiuodamas jaunystės draugui eiguliui Nevelskiui sakė: „Nekirsk, Kazimierai, beržų.“
Beržai daugelyje poeto eilėraščių saugojo jo kelią, pakely pasitikdavo ir išlydėdavo… Balti beržai dažnai braidė po jo posmus, kol pats įsikūnijo tame baltume, medžio šerdyje su visa širdimi.
"Aš-beržas. Lietuviškas beržas, išbridęs iš pievų nakties" - audio įrašo pagalba skaitė Paulius graudoku, kiek virpančiu,šiek tiek prikimusiu balsu.
„Aš beržas...“ netikėtai ėmė antrinti poetui Vytautas Kursevičius. Interpretavo savaip.
...Prisiminimus (Rima Žiautienė ir Jonas Špelveris), užbaigė Stasys Povilaitis audio daina – prašymu:
-Nebekirskim beržų prie melsvųjų Sartų, prie kiekvieno prigluskime skruostu...
Kitą rytą Dusetose, Pauliaus Širvio parko alėjoje, pasodinome berželį.
...Vidurdienis plieskė karščiu, dulkėtas vieškelis (truputį nuklydome) kvietė į Vasaknas. Ant ežero kranto garavo bebrienos troškinys, o ąsočiai rasojo nuo šalto Vasaknų dvaro bravoro alaus. Alfonsas Kievišas, Vasaknų dvaro įmonės vadovas, ir visa darbuotojų "šeima", negailėdami savo poilsio laiko, pasakojo ir vaišino, vaišino ir pasakojo... apie tai, kad apie 100 metų dvarą valdė Pliaterių giminė, o 1828 metais jis giminystės keliu atiteko Jonui Mykolui Tiškevičiui, kad vėliau sunyko, o 2003 metais dvarą įsigiję šiandieniniai savininkai rekonstravo, sutvarkė, įrengė...
Išsiskirstėme palydėti ežerų išprausto nuoširdumo, ąžuolų žydėjimo, beržų ošimo.
Kad sugrįžtume.
Juk turėsime prie ko priglusti skruostu.
Molėtai, Rima(ntė)