Eksteisėjų Klubas "Temidė"

Su šv. Velykomis!

Klubo bičiuliai,

Sveikinu Jus su Kovo 11-ąja – diena, kai Lietuva paskelbė patį svarbiausią savo sprendimą: būti laisva!

Jūs puikiai žinote, kad geras įstatymas gimsta iš išminties, patirties ir kantrybės. O visa tai Jūs per daugelį metų sukaupėte su kaupu. Todėl šiandien norisi palinkėti, kad gyvenime būtų kuo mažiau „sudėtingų bylų“, o visi ginčai spręstųsi taip greitai, kaip kartais norėtųsi teismo posėdžiuose.

Tegul sveikata būna tokia pat patikima kaip Konstitucija, nuotaika – kaip laimėta byla, o draugystė klube – tokia tvirta, kad jai nereikėtų nei advokato, nei mediatoriaus.

Su meile Jūsų Judita Staševičienė

Mielieji,

Mes jau tiek visko matėm, kad galėtume parašyti ne vieną tomą istorijos – ir dar su komentarais paraštėse!

Vasario 16-oji mums – ne tik data kalendoriuje. Tai įrodyta kantrybė, išgyventa laisvė ir sukaupta išmintis. Jei Lietuva šiandien stovi tvirtai – tai ir dėl jūsų stuburo (tiesaus!) ir charakterio (nepalaužiamo!).

Tad pakelkime puodelį kavos ar arbatos (ar kas ką nori) už Lietuvą – už tai, kad dar turime jėgų pasidžiaugti, pajuokauti ir kartais jaunimui priminti: „Mes dar galim!“

Su švente, stiprybės, sveikatos ir gero ūpo!

Prezidentė Judita Staševičienė

Mieli kolegos,

Šventiniame šurmulyje ir skubančiame laike linkiu sulaukti brangiausių dovanų - dėmesio vienas kitam, prasmingo bendravimo, įkvėpimo geriems darbams, stiprios sveikatos. Šviesos ir Ramybės Jūsų šeimoms, namams.

Linksmų Šv. Kalėdų ir laimingų Naujųjų Metų!

Pagarbiai

Eks teisėjų klubo "Temidė" prezidentė

Judita Staševičienė

Mirtie, tu neišvengiama, bet mes dainuojame GYVENIMĄ

(prisimenant Rimantę Žiautienę)

Iš tiesų, Gyvenimas, kartais rodos, lyg smėlis tarp pirštų, - vis byra, o delno suspausti niekaip negali.., prabėga tyliam,nebyliam svaiguly… Lyg eitum, lyg bristum per prieblandą, rūką tirštą.., į šviesą, į, tiesą, rytojų.., kuris niekad nemiršta, bet tikrojo kelio vis ieškai, nors niekaip surast ir niekaip užbaigt negali…

Miela Rimante.., Jūs žinojote savo kelią ,kuriuo ėjote ir tikime jis nesibaigs su mirtimi. . Juk ne viskas baigiasi net po mirties.., „po mirties šviesa.., amžina...“, dainavo Vytautas Kernagis. Todėl mes sakome: Mirtie, tu neišvengiama, bet mes dainuojame Gyvenimą. Žmogaus dvasia, nuveikti darbai,veiklos rezultatai amžinai gyvi...

Lietingas ir kuplus savo gamtos žalumu buvo šis gegužis, miela Rimante, o ir vasara prasidėjo, atnešdama mums gaivą ir drėgnas, vėsias naktis. Atnešdama mintis apie nueitą Gyvenimo kelią, jo prasmę, prisiminimus ir susitikimus, naujų, viltingų ir kitokių susitikimų ilgesį, kelionių po mūsų gražų kraštą kartu su visais.., su visais kartu troškimą.

Bet Jūs, Rimante visa tai matėte ir jautėte.

Prisiminimai mus vėl veda tais takais ir takeliais, kuriais keliavome, ėjome kartu. Vartau Jūsų, Rimante, rašytas ataskaitas apie eksteisėjų (teisėjų emeritų) klubo „Temidė“ veiklą, susitikimus ir keliones..,gražias, poetiškas vakarones, linksmus pasisėdėjimus vos ne iki paryčių prie gausių vaišių stalo, ir niekaip negaliu išmesti iš galvos minties: juk visa tai išliks, niekas nepamiršta, niekas neužmiršta, ne niekas niekas nemiršta.., miela Rimante

Susitikimai ir kelionės po Lietuvą ir ne tik, kuriems savo širdį ir sielą aukojote, kad jie būtų šilti, gražūs ir prasmingi, tarsi gyvas metraštis, primenantis mums Gyvenimą ir amžinybės suvokimą.

Tad dainuokime Gyvenimą.., suvokdami mirties neišvengiamumą...

Ar pamenate, kai 2018 m. birželio 8 d. visuotiniame klubo narių susirinkime buvo patvirtinta nauja klubo valdyba, o jo prezidente išrinkta Rimantė Žiautienė, klubo veikla itin suaktyvėjo, įgavo kitokią prasmę.., joje atsirado saulės, šviesos ir poezijos… O kiek aplankyta ir kiek pamatyta kitaip, kitokiu kampu: Klaipėda ir mūsų mylimas pajūris, Kauno rajonas, Šiauliai ir Kupiškio kraštas, Zarasai ir Zanavykų kraštas, pagaliau Telšiai su jo sakralumu ir nuostabiu gamtos grožiu…, Lenkijos kraštas...

Mes Jūsų niekada nepamiršime, miela Rimante...

Ilsėkitės ramybėje.

Ir dar:

Paklausykit, kaip dainuoja

Gyvenimas.., -

Ar girdit, kaip alsuoja

Mirtis..?

Virsta medžiai, lyg pakirsti

Žemėn..,

Žemėn ir mes su Tavimi

Lyg pakirsti…

Krentam veidu į

Miško samanas..,

Į kelio

Dulkes, -

Ir be nuodėmės,

Ir kalti…

Už kelio vingio lieka

Gyvenimai.., -

Lyg knygos lapai -

Dar neskaityti,

Neatversti...

„Temidės“ klubo narių vardu

Vytautas Kursevičius

Žiemos tamsoj sustokim pagalvoti kas nuveikta.

Ko siekta. Kaip gyventa.

Ir kaip surasti tą gražiausią žodį

artėjančiai žmonių ir Žemės šventei.

M.Martinaitis

Kūčios.

Šis vakaras kasmet atneša naują viltį,

Žinojimą, kad po tamsos išaušta skaidresnė rytdiena,

Tikėjimą, kad rasim tai, ko metų metais ieškojom,

kad žmonės visoje žemėje galės klausytis vidurnakčių tylos…

Mielieji,

Išeikim į Kalėdų naktį, nešdami nuoširdžiausius gėrio palinkėjimus

Savo artimiesiems,

Draugams,

Pažįstamiems.

Ir nepažįstamiems.

Išeikim į ateinančius metus.

Laimingų Naujųjų!!!

Rima(ntė)

2024 m. gruodžio 24 d.

1934 metų lapkričio 8 dieną gimė Mykolas Ignotas, vienas iš "Temidės" klubo steigėjų.

Gerbiamas Mykolai,

Sveikiname Jus,

atėjus nuostabiam devyniasdešimtmečio Jubiliejui.

Dėkojame gyvenimo aplinkybėms, suteikusioms galimybę su Jumis susipažinti, bendrauti, žavėtis Jūsų kūrybingumu, darbštumu, stebėtis dvasios polėkiais ir stiprybe.

...Pamenate tą 2015 metų balandžio 24 dieną, kai Molėtuose, Teisėjų mokymo centre, įgyvendinome Jūsų įdėją įsteigti eksteisėjų klubą? Mes nepamiršome tų spindinčių akių, kuriant, tarsi ateities poeziją, būsimus veiksmų planus. Abejones: įstatus? o gal rezoliuciją?

Po to – pirmoji išvyka į Palangą. Teismų rūmai. Universitetas. Signatarų namai...

O ar pamenate tas valandas, kai kūrėte istorinį spektaklį apie Lietuvos tarpukario Vyriausybę ir sumaniai režisavote, o mes klusniai stengėmės suvaidinti?...

Ir pavyko!

Nepamirštamos minutės, kai Valdovų rūmuose deklamavote Justino Marcinkevičiaus eilėraštį „Pasiilgau arklio“, o mes iš netikėtumo ir nuostabos net kvėpuoti primiršome...

Šiandien, Jūsų šventės dieną, tame eilėraštyje išsakyta tiesa šilčiausiais prisiminimais jungia mus visus.

Gerbiamas ir Mielas Mykolai,

dar ir dar sveikiname Jus.

Linkime kuo geresnės sveikatos,

kasdienių džiaugsmų,

kūrybinio polėkio,

gražių susitikimų.

Su nuoširdžiausia pagarba

Jūsų Temidė

Išėjus iš kalėjimo...

Eksteisėjai – kalėjime?!

Tikrai, taip.

Rugpjūčio 13 dieną, 15 valandą rinkomės Vilniuje, Lukiškių skg. 6 kieme. Mus pasitiko gidas Eduardas – buvęs kalėjimo prižiūrėtojas

Per porą valandų jis papasakojo visą nuteistųjų kelią: apie atvykimą į kalėjimo teritoriją. patikros paskirstymo punktą, gyvenimą kameroje ir paleidimą iš įkalinimo įstaigos. Pasakojo ir netgi šiek tiek pademonstravo, kokie yra leidžiami ir draudžiami į kalėjimą įsinešti daiktai. Paaiškino, kokius slaptus būdus naudojo kaliniai ir kas yra žmonės-konteineriai, supažindino su griežta įkalintojo dienotvarke. Išvaikščiojome nuteistųjų kameras bei pasivaikščiojimo lauke patalpas. Išgirdome įdomiausias nesėkmingų bandymų pabėgti iš kalėjimo istorijas bei sužinojome, kaip namo išlydimi bausmę atlikę „laimingieji“.

Bet apie viską iš eilės.

Kalėjimo kieme...

Prie pat įėjimo stovi Mykolo Saukos skulptūros „Vytautas“ ir „Petras“. Nejučia mintyse iškyla palyginimas: kaip įeinant į Vatikano muziejus G.A.Montrosolio „Belvederio Apolonas” ir Mikelanželo „Dovydas“. Tik ten – manoma, vartai į dangų, o čia – tiesiai į pragarą. Tikrų tikriausią.

Stovi „Vytautas“ ir „Petras“, stingdančiais betoniniais žvilgsniais žvelgia į kiekvieną įėjusįjį ir patys stovi sustingę, surakinti betono gniaužtuose. Kas jie? Buvę kaliniai? Greičiausiai.

Jei taip – pagal nerašytas bet griežtas kalėjimo taisykles nebe „Petras“ ar „Vytautas“, bet – „gaidys“, „ožys“, „duchas“, „bachuras“ ar, hierarchijos viršūnę pasiekęs „verchas“...

...O gal tai – kalėjimo prižiūrėtojai?
...Gal tai - paminklai tragiškus įvykius patyrusiam, kalėjime atsidūrusiam nekaltam nežinomam žmogui?.
Tą spręsti palikime kiekvieno vaizduotei.

Šiek tiek istorijos.

Lukiškių kalėjimo projektą parengė architektas G. Trambickis, techninį projektą, sąmatą ir kalėjimo pastatų brėžinius – inžinierius K. Kelčevskis. Pagal projektą buvo statoma: terminuoto laisvės atėmimo bausmės kalėjimas, skirtas 421 nuteistajam, tardymo kalėjimas – 278 suimtiesiems, administracinis pastatas su butais kalėjimo viršininkui, jo keturiems padėjėjams ir prižiūrėtojams, virtuvės pastatas, kepykla, pirtis, skalbykla, ūkiniai pastatai, mūrinė siena, juosianti visus pastatus ir kita. Kalėjimas pradėtas naudoti 1904- aisiais, o po metų pastatyta Šv. Mikalojaus Stebukladario cerkvė, kuri, sovietams okupavus Lietuvą, buvo nustojusi veikti. Tardymo kalėjime buvo įrengta ypatinga kanceliarija, prokurorų, tardytojų ir gynėjų kabinetai, katalikų koplyčia ir atskira patalpa žydams melstis. Iki 1915 m. Vokietijos okupacijos kalėjime buvo kalinami Rusijos imperijos piliečiai. Bet pastato paskirtis nebuvo keičiama nei vokiečių, nei rusų okupacijos metais.

Lukiškių kalėjimo kompleksas buvo vienas moderniausių visoje Rusijos imperijoje, jam įrengti naudotos tik geriausios medžiagos. Eksterjero elementai – dekoracijos, langų vitražai, vokiškos caro laikų plytelės – viskas kuo puikiausiai išsilaikę. Šiuo metu kompleksas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą ir turi nacionalinės kultūros vertybės statusą. Kompleksą sudaro administracinis pastatas, Šv. Mikalojaus Stebukladario cerkvė, bendrabutis, kalėjimas, ligoninė, tvora ir kontrolinis perėjimo postas.

Lukiškių kalėjimo likvidavimas.

Įgyvendinant įkalinimo įstaigų reorganizaciją 2019 04 01 Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas prijungtas prie Vilniaus pataisos namų. Nuteistųjų iškeldinimo procesas vyko nuo 2018 pabaigos iki 2019 07 02. Arešto bausme nuteisti asmenys perkelti į Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus, tardymo izoliatoriuje buvę įtariamieji – į Vilniaus pataisos namus, apeliacinio teismo laukę asmenys – į Šiaulių tardymo izoliatorių, nuteistos moterys – į Panevėžio pataisos namus, nuteistieji iki gyvos galvos – į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją, kalėjimo režimu kalinti nuteistieji – į Marijampolės pataisos namus.

Apie kalinių gyvenimą

Lukiškių kalėjimas anuomet buvo modernus, su atskiru vandentiekiu, kanalizacija, šildyto oro tiekimo sistema. Bet kaip tas kalėjimas atrodė iš tikrųjų, gali pasakyti tik tas, kas patyrė jo režimą.

Apie baisias Lukiškių kalėjimo sąlygas: kameras, menką maistą, atėmusius daugeliui kalinių gyvenimo dalį, sveikatą ir net gyvybę aprašė ten kalėjusi Žemaitė apsakyme „Kalėjime“.

„…Įsijungusi į visuomeninę veiklą, Žemaitė 1907 m. dalyvavo Lietuvos, o vėliau – visos Rusijos imperijos moterų suvažiavimuose. Skaitė pranešimus „Sodžiaus moterų skriaudos“, rašė apie moterų girtuoklystę, nors ir pati turėjo žalingų įpročių – nevengdavo parūkyti. Nuo 1912 m. gyveno Vilniuje, redagavo „Lietuvos žinias“. Dėl paskelbtos neigiamos publikacijos apie Rusijos Dūmą buvo sulaikyta ir dvi savaites praleido Lukiškių kalėjime“ (iš biografijos).

Per daugiau nei šimtmetį Lukiškių kalėjimas laikinaisiais (ar amžinaisiais) namais buvo tapęs Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų, sovietmečio ir nepriklausomos Lietuvos kaliniams. Čia kalėjo Lietuvos politiniai kaliniai, partizanai, žydai, taip pat tokios garsios asmenybės, kaip Vincas Kudirka, Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarai: Jonas Vileišis, Mykolas Biržiška, partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Be abejo, ir visiems šiandien puikiai žinomas Henrikas Daktaras, pirmąkart čia uždarytas dar 1976 metais.

O 2019-aisiais iš šio kalėjimo buvo iškeldinti paskutiniai kaliniai (minėta).
Šiandien tolimiausioje kameroje tavaruoja pats didžiausias šių dienų nusikaltėlis - V. Putinas.
Gaila, kad kol kas tik kartoninis...

Kaliniai užsiimdavo metalo, medžio apdirbimu, konstruodavo paukščių inkilus, bičių avilius, šulinio rentinius netgi modernių automobilių dalis. Gamybos skyriuje dirbo tik pavyzdingai besielgiantys kaliniai, nuteisti iki gyvos galvos. Kiekvienas jų turėjo po savo garažą-dirbtuvę, kur užsiimdavo savais darbais, taip turėdami galimybę šiek tiek užsidirbti ir praleisti monotonišką, lėtai kalėjime slenkantį laiką. Šiuo metu eksponuojami medžio dirbiniai patvirtina, kad jų autoriai – meninių gabumų turintys žmonės.

Romantiškos skulptūrėlės išduoda ir nostalgiškas jų kūrėjų nuotaikas: apsikabinimai, bučiniai, ilgesingi žvilgsniai...visa tai, ką nuteistieji prarado arba ko labai ilgisi.

Meninius gebėjimus Lukiškėse turėjo galimybių įgyvendinti ir čia už dviejų savo vaikų nužudymą kalėjusi vienintelė iki gyvos galvos nuteista moteris - Alma Bružaitė.

Koridoriuje yra likusi jos drugeliais išmarginta spinta, kurioje ji susidėdavo dažus ir kitas kūrybai reikalingas priemones.

A.Bružaitė Lukiškėse praleido dešimt metų. Prasidėjus kalėjimo iškeldinimui, ji išvežta į Panevėžio moterų kalėjimą.

"Būti nuteistam kalėti iki gyvos galvos dar nereiškia atsisakyti visų tų dalykų, kurie įprasti laisvėje.
Kalėjimo duoną už sunkius nusikaltimus kremtantiems kaliniams sudaromos sąlygos studijuoti aukštojoje mokykloje, sudaryti santuoką, gimdyti vaikus.
Bet Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime 2015 m. užfiksuotas dar neregėtas atvejis.
Laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos atliekanti 41 metų A.Bružaitė susituokė su tame pačiame kalėjime irgi iki gyvos galvos kalinčiu keturių žmonių žudiku 44 metų Rolandu Svirbutavičiumi.
A.Bružaitės ir R.Svirbutavičiaus santuokos ceremonija truko 10 minučių, o po ceremonijos jaunavedžiai patraukė į savo mažas nejaukias kameras...
Iki gyvos galvos nuteista A.Bružaitė vienintelė turinti ir didelę privilegiją, kurios neturi nė viena pataisos namuose už lengvesnius nusikaltimus kalinti moteris, – ji gali matytis su vyrais ir džiaugtis jų dėmesiu.
Pavyzdžiui, vieną rudenį A.Bružaitė mokė dešimt vyrų, nuteistų kalėti iki gyvos galvos, megzti.
Alma virpino kalinių širdis, kai drauge su jais lankydavo psichologo konsultacijas, dalyvaudavo Velykų, Kalėdų šventėse ar kai kalėjimo koplyčioje, paraginta savo sielovadininko, skaitydavo jiems religinius skaitinius.
„Nežinau, kodėl kunigas veda mus į nuodėmę. Ne maldos mums galvoje, kai šalia stovi graži, kvepianti nimfa palaidais plaukais. Visi mes sėdime susijaudinę“, – yra sakęs vienas nuteistasis.
A.Bružaitės sutuoktinis R.Svirbutavičius yra kur kas labiau pripratęs gyventi tarp kalėjimo sienų.

Sunkius nusikaltimus jis įvykdė 1997 –aisiais, jo stažas už grotų – 17 metų“ .

(Iš publikacijos Lrytas.lt 2015)

Bandymas pabėgti

Už nuolatinius nustatytos tvarkos pažeidinėjimus Remigijus B. buvo perkeltas iš Alytaus griežtojo režimo kolonijos į Lukiškes. Vienoje kameroje, jis sėdėjo su dar penkiais nuteistaisiais. Trys iš jų sumanė pabėgti. Pabėgimui pasirinko pietų metą, šeštadienį, nes tada būdavo atviros jų korpuso durys. Bėgliai persirengė specialiais mėlynais drabužiais. Tokius tuomet nešiojo ūkio būrio kaliniai. Plastmasine liniuote nesunkiai atidarę duris, jie išėjo iš kameros, visi išsisklaidė po korpusą, o į kiemą išėjo po vieną. Iki vakaro prabuvo gamybinėse patalpose, per tą laiką iš šilkinių siūlų nusipynė virvę. Apie 3 val. nakties išlindo ant stogo. Pirmasis leidosi Remigijaus B. sėbras. Jis padarė baisią klaidą – pamiršo apsivyti kojomis virvę ir visas krūvis teko rankoms, kurios greitai pradėjo degti, todėl virvę paleido ir krito maždaug nuo ketvirto senovinio pastato aukšto. Nukrito tiesiog į gatvę. Viršuje likę bėgliai matė, kaip, šiek tiek atsigavęs, jis nušliaužė šaligatvio link. Antras nusileido Remigijus B. Jis nekartojo pirmtako klaidos ir viskas pavyko be priekaištų. Paaiškėjo, kad draugeliui lūžo koja. O trečiasis taip ir liko ant stogo, nes virvę jau pastebėjo budinieji...Palikęs sužalotąjį, Remigijus B. pasileido bėgti Neries link. Vilniaus jis nepažinojo, todėl judėjo paupiu. Nuėjęs apie 11 km., priėjo sodybą ir įsikūrė šalia esančiame ūkiniame pastate. Jame bėglys praleido tris paras, maitindamasis sode rastais obuoliais. Vėliau troleibusu ir autobusu nuvyko pas Grigiškėse gyvenantį draugą, kuris tuo metu buvo įtariamas vagyste. Todėl netrukus į šio namų duris pasibeldė pareigūnai. Remigijus B. suspėjo pasislėpti už spintelės su veikiančiu televizoriumi. Policininkai jau ruošėsi išeiti, bet vienas nusprendė televizorių išjungti. Prie jo priėjęs ir pamatė bėglį. Šis dar bandė prisistatyti kitu vardu, tačiau pareigūnai jį atpažino. Taip Remigijus B. vėl atsidūrė Lukiškėse.

Pragaro vartai Vilniaus širdyje

Kalėjimas, kurio nebeliko.

Bet jis veikė ištisus 115 metų, ir tai buvo vienintelis, paskutinis Lietuvos kalėjimas.

Lukiškių istorija – tai Vilniaus ir iš dalies visos Lietuvos istorijos atspindys nuo 1904-ųjų iki kalėjimo uždarymo 2019-ųjų liepą. Čia kalėjo, kentėjo, buvo tardomi politiniai kaliniai, kunigai, menininkai, žmogžudžiai. Deja, ir nekaltai apkaltintieji. Vieni čia kalėję buvo tiesiog politinių represijų aukos, kiti buvo įkalinti dėl savo tautybės, treti – pagal kitados galiojusius absurdiškus įvairių režimų įstatymus.

O ketvirti - labai, labai kalti, ir jiems, greičiausiai, niekada nebus atleista.

Lukiškių kalinių istorijos iki šiol niekas nebuvo parašęs.

„Sudalyvavau naktinėje ekskursijoje. Gidė cerkvėje rėkė, ir sako: dabar rėkit jūs, kai nustojome rėkti, suskirstė: jūs esate gyvagalviai, o jūs tas, tas... Paklausus, iš kur gauna medžiagą, gidė paaiškino, kad kalėjimo istorijos nėra, ką pareigūnai papasakojo, tiek...
O juk ten mano senelis kalėjo, atmosfera pritvinkusi skausmo...

Supratau, kad jeigu nėra tokios istorijos – turiu ją parašyti“ (R.Vanagaitė).

Rūta Vanagaitė, išdėstė nepagražintą, sukrečiančią Lukiškių kalėjimo kalinių istoriją, atvirai papasakotą nuteistųjų ar juos pažinojusiųjų lūpomis:

LUKIŠKĖS: TAMSIOJI VILNIAUS ŠIRDIS.

Knygoje aprašyti 25 žmonių likimai: revoliucionieriaus Kapsuko ir rašytojos Žemaitės, Izraelio premjero ir prancūzų roko žvaigždės...Skaudžios ir baisios lemtys tų, kurie sėdėjo ar tebesėdi už žmogžudystę ar net kelias. Kai kurie iš jų, leidę išgirsti, kaip plaka tamsioji Vilniaus širdis, turbūt niekada neišeis į laisvę …

...išėjus iš Lukiškių kalėjimo teritorijos pro geležinius vartus, Vilnius pasitiko vaiskia saule...Ant Baltojo tilto skambėjo muzika, Lukiškių aikštėje krykštavo vaikai, į skverelį kvietė pasikalbėti Žemaitė.

O mus nuviliojo studijų laikų takeliai...

Parengė Rima(ntė)

Pasaka ne pasaka

Atėjo dieviška žiema. Per giliausius pusnynus brido pušys, žvėrys ir žmonės.

Deja vasario pradžioje visoje pasakų karalystėje sniego nebeliko. Vieną dieną grupė bendralinksmių emeritų surizikavo ir išvyko jo ieškoti. Ėjo, klupo, kėlėsi, vėl ėjo. Sniego kaip nėra taip nėra. Jau nebeteko vilties. Tik netikėtai, beveik pačiame karalystės vidury, išvydo balčiausiu sniegu nubalintą kalnelį, ant kurio stovėjo jauki sodyba. Suprato, kad jų pagailėjęs pasidarbavo vienas iš dvylikos brolių, juodvarniais lakstančių. Puolė artyn, bet Vasaris tik trumpam stabtelėjo, mostu pakvietė užeiti ir nuskubėjo savais keliais.