MOLĖTUOSE
VYKUSĮ RENGINĮ PRISIMINUS
Spalio penktosios
ūkanotas rytas bando slopinti pakilius mūsų balsus. Bet kur tau! Visą
vasarą nesimatę linksmai sveikinamės, glebėsčiuojamės, džiūgaujame. Nuoširdžiai
priimti molėtiškių teisėjų Romos Rimkienės ir Liudviko Myško vieni
teisme vaišinamės kava, tuo metu kiti, padedami Molėtų turizmo informacijos
centro vadybininko Eugenijaus Žukausko, aikčiodami iš nuostabos,
virtualiai keliaujame laiku per Molėtų istoriją.
Paskui išvykstame pasižvalgyti po vieną iš gražiausių Lietuvos kampelių, pasidžiaugti rudens spalvomis, spėliodami, kas įdomaus laukia šioje kelionėje.
Kulionys. Pasukę pro pietinę Lenktinio ežero pakrantę, atvykstame į šventą vietą – senovinę dangaus šviesulių stebyklą. Klegesys. Stebėjimosi šūksniai. Bet etnoastronomo Jono Vaiškūno uždegta aukuro ugnis (kai kuriuos – dūmai) priverčia nutilti. Girdisi tik vaidilos balsas, mokąs skaityti dangaus knygą keliaujant lietuviško zodiako pėdsakais.
Etnografinėje sodyboje jis pasirinktinai, tarsi iš burtų vadovėlio, apie du žmones iškloja visas zodiake paslėptas paslaptis. Cha! Likimo ironija, nes iš naujo „susipažino“ vyras ir žmona...
Vėliau, žvalgantis pro etnokosmologijos muziejaus kupolo langus, svaigstame nuo apylinkių grožio. Nors nepasineriame į stulbinančias Visatos platybes, išeiname išsinešdami įtikinamą patvirtinimą, kad tarp žemės ir dangaus yra tik mažytis mirksnis.
Iš „skrydžio“ po Kulionių kaimą tvirtai ant žemės nuleidžia Mindūnai. Antano Truskausko medžioklės ir gamtos ekspozicijoje „apgyvendinti“ net keturiuose kontinentuose kažkada gyvenę žvėrys, matyt tikėję, kad jie laisvi ir neaprėpiami prerijų plotai priklauso tik jiems. Deja...
Į Molėtų ežeryno žvejų gyvenimą nukelia Ežerų žvejybos muziejus, vienintelis toks visoje Lietuvoje. O kad tai - tikra tiesa, patvirtina Mindūnų krašto šeimininkės Irena Rimydienė ir Nijolė Petrauskienė, pasitikusios mus su garuojančia kvapnia žuviene, patiekta „Slibino slėptuvės“ duonos kepimo technologės Dalės Čiuladienės iškeptuose duonos dubenėliuose. Šventinė žuvienė sodriai paskaninama puikia nuotaika, armonikos garsais ir dainomis.
Dubingiai. Seniūno Kęstučio Kaminsko pakviesti prie tilto per Asveją susirinkę dubingiškiai, laukia atvykstančio nepriklausomos Lietuvos prezidento Antano Smetonos. Jau leisdamiesi nuo kalno žemyn, išvystame išpuoštą tiltą, būrį žmonių. Skamba tarpukario muzika. Džiugiai pasisveikiname su jau atvykusiais Dubingių gyventojais, kunigu monsinjoru Kęstučiu Kazlausku, seniūnu Kęstučiu Kaminsku. Laukimas. Šurmulys. Suplevėsuoja vėliavėlės susirinkusių būryje. Atvažiuoja!
Nuo kalno leidžiasi trispalve paženklintas automobilis. Iš jo išlipa prezidentas Antanas Smetona su žmona Sofija. Sveikinasi su jau anksčiau atvykusiais monsinjoru, seniūnu, prelatu poetu Maironiu. Plojimai. Sveikinimo šūksniai. Į visus kreipiasi Dubingių seniūnas, pasakoja apie tilto svarbą, dėkoja prezidentui. A.Smetona trumpoje kalboje visus patikina, kad jam smagu, jog „tenka kartu su dubingėnais pasidžiaugti ta iškilme, ypatingai tokią gražią dieną kaip šiandien. Tegul visus sveikus neša tas tiltas ir būna simbolis, kad Lietuvos vyriausybė ir valstybė nepamiršta savo pakraščių“. Prelatas Maironis kreipiasi poetiškai: „Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį iš kapų milžinų ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį iš senųjų laikų. Štai, mes stovime netoli pilkapio, apjuosto istorija ir Asvejos ežeru, tarsi Nemunu... Ir būkite pasveikinti, mieli dubingėnai su šia didele švente, kuri tęsis tol, kol šis tiltas stovės!“ Monsinjoras Kęstutis Kazlauskas visus grąžina į dabartį, džiaugdamasis tokiu gražiu Lietuvos šimtmečio paminėjimu.
Tiltas atidarytas. Dubingių seniūnas ir Lietuvos tarpukario laikų prezidentas mojuoja trispalve juostele. Sofija Smetonienė visus pakviečia į ant piliakalnio stovinčią A.Smetonos vasaros rezidenciją, kur rinkdavosi nepriklausomos Lietuvos politikai, kariškiai ir užsienio svečiai (gi pats A.Smetona ten nė nebuvo). Rikiuojamės bendrai nuotraukai.
Improvizuotas spektaklis, skirtas Lietuvos šimtmečio paminėjimui, pasibaigia.
Blėstant rudens dienai, nuskamba kvietimas „Pirmyn į praeitį!“. Asvejos regioninio parko direkcijos vyr. specialistės Lauros Leškevičiūtės parengti darbuotojai veda į didingą Radvilų giminės istoriją. Visus pasitinka Barbora Radvilaitė, kuri, deja, Dubingių pilyje gyveno tik penkis mėnesius. Teatralizuotos kelionės metu ne tik klajojame piliavietės pažintiniu taku, bet klausomės Barboros skaitomų laiškų, kuriuos kažkada rašė savo vyrui Žygimantui Augustui.
Visiškai temsta. ORO Dubingiai pramogų ir sporto centre mūsų laukia nakvynė ir vakarienė.
Apsigyvenę viešbutyje, susirenkame į pobūvių salę. Padėkojama visiems, padėjusiems pasiruošti šiai šventei, pasveikinami naujai įsijungę į klubą.
Šventinis vakaras - BOBŲ VASARA prasideda.
Stalus puošia ant klevo lapo padėtas mažas kepalėlis juodos ruginės duonos. Visi atsistojame ir paimame jį ant delno. Parvešime laukiantiems namuose, jausdami kažką nenusakomo ir švento. Gal prisiminimą apie savo motiną, o gal viltį kad ir mus vaikai prisimins...
Skambant muzikai, ekrane keičiasi švelnumu alsuojančios S.Krasausko autocinkografijos „Moters gimimas" puslapiai.
Liejasi kalbos apie giliausius žmogaus jausmus.
Linksmai apsižodžiuoja vyrai ir ypač moterys.
Bobų gi vasara! Etnologų teigimu, – moterų seksualumo pikas, šėlsmas. Todėl linksminamės ir šokame tol, kol groja Drovuoliai, o šie groja tol, kol mes šokame.
Jau vėlai išeiname į naktį. Ilgesiu paliečia atsisveikinančios gervės ir žąsys...
O kai nušvinta rytas,
pamatom, kad dangus toks giedras, toks aukštas ir gilus, o palei žemę
driekiasi baltos voratinklių gijos. Kas tai? Ogi iš tiesų atėjo Bobų vasara –
didžiulė rudens šventė.
Išvykstame. Važiuojame į „Įlankos sodybą“ siaurutėliu miško keliuku, tarsi spalvota šlovės alėja. Pasiekus tikslą, atsiveria gaiviai mėlynas Bebrusų ežero plotas, o jo fone – baltas pramoginis laivas. Jauno kapitono vairuojamas jis mus beveik dvi valandas sūpuoja, užsukdamas vis į kitą ežero įlanką (jų yra penkios), o saulės išprovokuotos pakrantės šviečia visom rudens varsom.
Grįžtame ir sėdame prie
atsisveikinimo pietums paruošto stalo. Nejučia nuščiūvame. Vilniuje
vyksta A.Ramanausko-Vanago laidotuvės. Stovėdami išjaučiame minutę padėkos,
pagarbos, tylaus susimąstymo, susikaupimo. Skaudi praeitis, be kurios
nebūtų ateities.
Kęstučio Šeškausko paruošti nepaprasto skonio pietūs grąžina į šiandieną. Aptariami klubo ateities planai, užmojai. O jų tiek daug.
Įtartinai ilgai tęsiasi atsisveikinimo procesas...
Laimingai, mielieji! Iki kito susitikimo!
Paskui išvykstame pasižvalgyti po vieną iš gražiausių Lietuvos kampelių, pasidžiaugti rudens spalvomis, spėliodami, kas įdomaus laukia šioje kelionėje.
Kulionys. Pasukę pro pietinę Lenktinio ežero pakrantę, atvykstame į šventą vietą – senovinę dangaus šviesulių stebyklą. Klegesys. Stebėjimosi šūksniai. Bet etnoastronomo Jono Vaiškūno uždegta aukuro ugnis (kai kuriuos – dūmai) priverčia nutilti. Girdisi tik vaidilos balsas, mokąs skaityti dangaus knygą keliaujant lietuviško zodiako pėdsakais.
Etnografinėje sodyboje jis pasirinktinai, tarsi iš burtų vadovėlio, apie du žmones iškloja visas zodiake paslėptas paslaptis. Cha! Likimo ironija, nes iš naujo „susipažino“ vyras ir žmona...
Vėliau, žvalgantis pro etnokosmologijos muziejaus kupolo langus, svaigstame nuo apylinkių grožio. Nors nepasineriame į stulbinančias Visatos platybes, išeiname išsinešdami įtikinamą patvirtinimą, kad tarp žemės ir dangaus yra tik mažytis mirksnis.
Iš „skrydžio“ po Kulionių kaimą tvirtai ant žemės nuleidžia Mindūnai. Antano Truskausko medžioklės ir gamtos ekspozicijoje „apgyvendinti“ net keturiuose kontinentuose kažkada gyvenę žvėrys, matyt tikėję, kad jie laisvi ir neaprėpiami prerijų plotai priklauso tik jiems. Deja...
Į Molėtų ežeryno žvejų gyvenimą nukelia Ežerų žvejybos muziejus, vienintelis toks visoje Lietuvoje. O kad tai - tikra tiesa, patvirtina Mindūnų krašto šeimininkės Irena Rimydienė ir Nijolė Petrauskienė, pasitikusios mus su garuojančia kvapnia žuviene, patiekta „Slibino slėptuvės“ duonos kepimo technologės Dalės Čiuladienės iškeptuose duonos dubenėliuose. Šventinė žuvienė sodriai paskaninama puikia nuotaika, armonikos garsais ir dainomis.
Dubingiai. Seniūno Kęstučio Kaminsko pakviesti prie tilto per Asveją susirinkę dubingiškiai, laukia atvykstančio nepriklausomos Lietuvos prezidento Antano Smetonos. Jau leisdamiesi nuo kalno žemyn, išvystame išpuoštą tiltą, būrį žmonių. Skamba tarpukario muzika. Džiugiai pasisveikiname su jau atvykusiais Dubingių gyventojais, kunigu monsinjoru Kęstučiu Kazlausku, seniūnu Kęstučiu Kaminsku. Laukimas. Šurmulys. Suplevėsuoja vėliavėlės susirinkusių būryje. Atvažiuoja!
Nuo kalno leidžiasi trispalve paženklintas automobilis. Iš jo išlipa prezidentas Antanas Smetona su žmona Sofija. Sveikinasi su jau anksčiau atvykusiais monsinjoru, seniūnu, prelatu poetu Maironiu. Plojimai. Sveikinimo šūksniai. Į visus kreipiasi Dubingių seniūnas, pasakoja apie tilto svarbą, dėkoja prezidentui. A.Smetona trumpoje kalboje visus patikina, kad jam smagu, jog „tenka kartu su dubingėnais pasidžiaugti ta iškilme, ypatingai tokią gražią dieną kaip šiandien. Tegul visus sveikus neša tas tiltas ir būna simbolis, kad Lietuvos vyriausybė ir valstybė nepamiršta savo pakraščių“. Prelatas Maironis kreipiasi poetiškai: „Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį iš kapų milžinų ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį iš senųjų laikų. Štai, mes stovime netoli pilkapio, apjuosto istorija ir Asvejos ežeru, tarsi Nemunu... Ir būkite pasveikinti, mieli dubingėnai su šia didele švente, kuri tęsis tol, kol šis tiltas stovės!“ Monsinjoras Kęstutis Kazlauskas visus grąžina į dabartį, džiaugdamasis tokiu gražiu Lietuvos šimtmečio paminėjimu.
Tiltas atidarytas. Dubingių seniūnas ir Lietuvos tarpukario laikų prezidentas mojuoja trispalve juostele. Sofija Smetonienė visus pakviečia į ant piliakalnio stovinčią A.Smetonos vasaros rezidenciją, kur rinkdavosi nepriklausomos Lietuvos politikai, kariškiai ir užsienio svečiai (gi pats A.Smetona ten nė nebuvo). Rikiuojamės bendrai nuotraukai.
Improvizuotas spektaklis, skirtas Lietuvos šimtmečio paminėjimui, pasibaigia.
Blėstant rudens dienai, nuskamba kvietimas „Pirmyn į praeitį!“. Asvejos regioninio parko direkcijos vyr. specialistės Lauros Leškevičiūtės parengti darbuotojai veda į didingą Radvilų giminės istoriją. Visus pasitinka Barbora Radvilaitė, kuri, deja, Dubingių pilyje gyveno tik penkis mėnesius. Teatralizuotos kelionės metu ne tik klajojame piliavietės pažintiniu taku, bet klausomės Barboros skaitomų laiškų, kuriuos kažkada rašė savo vyrui Žygimantui Augustui.
Visiškai temsta. ORO Dubingiai pramogų ir sporto centre mūsų laukia nakvynė ir vakarienė.
Apsigyvenę viešbutyje, susirenkame į pobūvių salę. Padėkojama visiems, padėjusiems pasiruošti šiai šventei, pasveikinami naujai įsijungę į klubą.
Šventinis vakaras - BOBŲ VASARA prasideda.
Stalus puošia ant klevo lapo padėtas mažas kepalėlis juodos ruginės duonos. Visi atsistojame ir paimame jį ant delno. Parvešime laukiantiems namuose, jausdami kažką nenusakomo ir švento. Gal prisiminimą apie savo motiną, o gal viltį kad ir mus vaikai prisimins...
Skambant muzikai, ekrane keičiasi švelnumu alsuojančios S.Krasausko autocinkografijos „Moters gimimas" puslapiai.
Liejasi kalbos apie giliausius žmogaus jausmus.
Linksmai apsižodžiuoja vyrai ir ypač moterys.
Bobų gi vasara! Etnologų teigimu, – moterų seksualumo pikas, šėlsmas. Todėl linksminamės ir šokame tol, kol groja Drovuoliai, o šie groja tol, kol mes šokame.
Jau vėlai išeiname į naktį. Ilgesiu paliečia atsisveikinančios gervės ir žąsys...
Išvykstame. Važiuojame į „Įlankos sodybą“ siaurutėliu miško keliuku, tarsi spalvota šlovės alėja. Pasiekus tikslą, atsiveria gaiviai mėlynas Bebrusų ežero plotas, o jo fone – baltas pramoginis laivas. Jauno kapitono vairuojamas jis mus beveik dvi valandas sūpuoja, užsukdamas vis į kitą ežero įlanką (jų yra penkios), o saulės išprovokuotos pakrantės šviečia visom rudens varsom.
Kęstučio Šeškausko paruošti nepaprasto skonio pietūs grąžina į šiandieną. Aptariami klubo ateities planai, užmojai. O jų tiek daug.
Įtartinai ilgai tęsiasi atsisveikinimo procesas...
Laimingai, mielieji! Iki kito susitikimo!