ZARASAI 

                                   

                                                                    

Birželis.

Lietaus kaip nėra taip nėra.

Atviresniam lauke vėjas pusto smeltą ir neša tarsi kokioje dykvietėje.

Žolė pavirto šiaudu.

Rodos, niekad nė neatgis.

Rugsėjis.

Žemė ir žmonės nebesupranta - turėtų būti ruduo, nes jau rudens lygiadienis.

Bet oras alsuoja šiluma, vakarais  sulaiko kvėpavimą, saugo tylą, kiekvieną dar nepageltusį lapelį, gėlės žiedą, prisiminimus apie praleistą dieną, saugo paskutinio dar neišskridusio paukštelio giesmę.

Tikrų tikriausia vasara...

O kai važiavom į Zarasus  išdykęs pavasarinis  pietys vėlė mergaičių ir beržų kasas,  landžiojo pro atvertus langus, skraidė šilų viršūnėse.

Buvo  vaiskiai žalia.

Žaliai mėlyna.

Ežerėnai.

Vėjo sūpuojamas šis kraštas  tyvuliuoja ežerais,  linguoja nendrynais, miškais.

Beržynais.

Pušynais.

Ąžuolais.

...Gegužės dvidešimt septintąją susirinkome prie Zarasų ežero apžvalgos rato.

Kelionę pradėjome nuo Šlyninkos malūno. Malūnininkas, Dievulio dovaną turintis pasakotojas, kaip kažkas išsireiškė „kalbėjimo profesorius“, vedžiojo mus aukštyn - žemyn girgždančiais malūno laiptais. Buvo šviesus vidurdienis, todėl nepamatėm kipšiukų, išsislapsčiusių pastogės užkaboriuose, bet buvom patikinti, kad jų čia esama ne vieno.

Malūnininko „pašventinti“ pro sunkias duris miltuoti ištrūkom į žmonių pilną kiemą. Prasibrovę pro  blynų ir alaus ragautojų gretas ir susodinti už storų lentų stalo, jau gerokai praalkę, puolėme ragauti blynų (kai kas labai sočiai jų prisikimšo ir net pasirūpino parvežti lauktuvių).

Tiktai padauginusiems vakare pasireiškė įvairūs „performansai“ vidiniuose organuose.

Bet panaudojus  šiokių tokių stiprinančių priemonių viskas susitvarkė ir baigėsi gerai.

Diena  plasnojo vėju...

Iš Šlyninkos skubėjome į Stelmužę.

Bet ką ten paskubėsi, kai į tikslą veda toks  raitytas, toks siauras ir toks kalnuotas keliukas. Tą dešimtį kilometrų važiavome gal valandą.

Stelmužė.

Jos didybė atsiveria ir nustebina pakilus į kalvą, ant kurios daug amžių stovi ąžuolas. Stovi vienas,  didingas, išdidus. Ir nebylus. Nors ne. Būnant netoli jo kažkokia galybė tarsi prakalbina, nuramina. Nukelia toli į praeitį.

Dauguma pirmą kartą ąžuolą lankėme dar besimokydami vidurinėje (ar gal net pradžios) mokykloje. Nebepamename, kas ir ką tuomet papasakojo. Gi šiandien mes turėjome puikią gidę - Vidutę Micevičienę, kuri iš visų įmanomų straipsnių internete ir bibliotekoje surinko tai, kas įdomiausia. Jos pasakojimo klausėmės mes. Atrodė, kad klausėsi ir ąžuolas savo praretėjusias šakas iš paskutiniųjų tiesdamas į dangų, kurios, debesėlių globojamos, išmintingai lingavo, tarsi pritardamos Vidutės žodžiams.

Įžengus pro bažnytėlės duris, atsivėrė sakralinis istorijos pasaulis. Prieš akis tarsi atgijo baltos šventųjų stovylos, sušlamėjo drožinių girliandos, sviro vynuogių kekės, atgijo ąžuolų lapai ir gėlių žiedai, po kojomis pabiro  kankorėžiai ...

Nusileidus požemin pakilūs jausmai pasikeitė. Griuvėsiuose amžiams nurimę skeletukai padvelkė nebūtimi, primindami kiek žmonių skausmo, ašarų ir kraujo pralieta, kiek sudužusių svajonių, vilčių šalia ąžuolo palaidota, kiek gyvenimų sudaužyta...

Išėjusius į parką pasitiko saulėtas dangus ir kvietė apžiūrėti dvaro griuvėsius, nebyliai šaltą vergų bokštą, kapinaites, pasidžiaugti gražuolio ežero pakrantėmis.

Kai vingiuotais, bet asfaltuotais keliais atvykome į nakvynės vietą, buvo jau pavakarė. Sodyba „Žiogelis“ kvietė jaukiai įsikurti, administratorė Natalija, kiekvieną apdovanodama nuoširdžia šypsena, apgyvendino puikiuose apartamentuose.

Sartų ežeras sūpavo baltomis burėmis laivą.

Pakrantės beržai šlamėjo Pauliaus Širvio eiles... 

Tą vakarą žvilgterėjome į vėjuotą, sudėtingą ir trumpą poeto “iš Dievo” Pauliaus Širvio gyvenimą ir atlapą sielą. Karo ir vienatvės žaizdas jis gydė meilės poezija, o savo gyvenimu sukūrė legendą. Paulius mokėjo gyventi kaip polėkio ir romantinės laisvės poetas. Literatūra jam nebuvo profesija, pragyvenimo būdas, karjeros laiptai. Poetas, regis, visai nė nesirūpino, ar išeis jo knygelės, ar ne. Nugyveno vėjų išblaškytą gyvenimą. Be pinigų, be automobilio, kartais be būsto, tačiau iš savo sujaukto gyvenimo mokėjo sukurti nuostabiai tyrus labai savitai iškalbėtus, o kartais išraudotus eilėraščius.

...Tėvai pavadino jį Povilu – pradėta įvardyti Paulium vėliau. Jau po karo. Bet visiems seniems pažįstamiems jis – tik Povilas. Anot žmonių, taip krikštytas ir į metrikas įrašyta. Kodėl buvo  kiek pakeistas vardas? Manoma, kai buvo išvežtas į Vokietiją darbams: ten gaspadoriaus dukra jį   šaukdavo Paulium.

Ankstyvoje vaikystėje Širviokus ištiko didelė nelaimė – vienas po kito mirė jų tėvai. Povilas su jaunesniu broliu Leonu liko visiški našlaičiai. Labai vargo, parsisamdydavo už menką algą piemenauti. Vėliau bernavo, lenkė nugarą prie sunkiausių darbų. Tačiau Povilas visą laiką troško mokslo. Bet kaip jam, vargšui, to pasiekti? Galų gale pavyko įstoti į Salų Žemės ūkio mokyklą.   Vėliau, siekdamas aukštesnio mokslo, išvyko į Vilniaus karo mokyklą.  Bet mokslą nutraukė užėjęs karas.

Iš Pauliaus Širvio autobiografijos:

         “Verčiu savo gyvenimo knygą puslapis po puslapio atgal. Sustoju. 1944 metai, lapkričio 26 diena, Kuršo frontas. Kažkur tarp Vainodės ir Nikraco. Aš sunkiai sužeistas. Atgaunu sąmonę… Pro išplyšusį palapinės kampą spindi viena ryškesnė žvaigždė. Gal tai mano žvaigždė? Gal dar gyvensiu – blyksteli kažkur pasąmonėje dalelė vilties. Gyventi, gyventi! Pasiutęs noras gyventi. Kažin, kaip ten mano kovos draugams? Vaizduotėje praplaukia paskutinė ataka. O žvaigždė vis tebespindi, įvairiausiom spalvom raibuliuoja. Ir aš prisimenu mergaitę, savo priešų žemės dukrą, kuri slaptai padėjo man pabėgti, nors ir žinojo, kad aš einu vėl kautis. Mes sutarėme dar susitikti. Nebesusitiksim. Ir man gaila, kad ji nieko daugiau apie mane nežinos. Aš žiūriu į žvaigždę ir man atrodo, kad šiuo metu ir ji žiūri į ją.”

" Gal tu šiąnakt mąstai, pravėrus langą? Surask tą patį žiburį dangaus..."    

Paulius buvo paveldėjęs Tėvų ar Gamtos dovaną – nuostabų jausmą gerbti kitą žmogų. Jis jausdavo dėkingumą už bendravimo akimirkas. Jeigu nesulaukdavo atsako, išeidavo tylus į nieko nelaukiančius namus. Ir pats nieko nebelaukdavo. Iki ryto likdavo su vienatvės skausmu, širdį plėšiusiu „sudaužytais stiklais“, su širdgėla. „ Aš taip laukiu, taip laukiu kažko iki galo atvėręs duris. Gal užeitų vagis bent kuris“...

Po ilgo laiko gal 1974 metais, poetas atvažiavo į susitikimą su savo krašto žmonėmis Aleksandravėlės kultūros namuose. Salė buvo sausakimša – susirinkusieji jo eilėraščių klausė net koridoriuje. Buvo labai susijaudinęs, kalbėjosi su tėviškės žmonėmis, visus glebėsčiavo. Kartojo, kad jaučiasi lyg kitame pasaulyje. Ir visą laiką jo akyse žvilgėjo ašaros. Išvažiuodamas jaunystės draugui eiguliui Nevelskiui  sakė: „Nekirsk, Kazimierai, beržų.“

Beržai daugelyje poeto eilėraščių saugojo jo kelią, pakely pasitikdavo ir išlydėdavo… Balti beržai dažnai braidė po jo posmus, kol pats įsikūnijo tame baltume, medžio šerdyje su visa širdimi. 

"Aš-beržas. Lietuviškas beržas, išbridęs iš pievų nakties" - audio įrašo pagalba skaitė Paulius graudoku, kiek virpančiu,šiek tiek prikimusiu balsu.

„Aš beržas...“ netikėtai ėmė antrinti poetui Vytautas Kursevičius. Interpretavo savaip.

...Prisiminimus (Rima Žiautienė ir Jonas Špelveris), užbaigė Stasys Povilaitis audio daina – prašymu:

-Nebekirskim beržų prie melsvųjų Sartų, prie kiekvieno prigluskime skruostu...

Kitą rytą Dusetose, Pauliaus Širvio parko alėjoje, pasodinome berželį.

 ...Vidurdienis plieskė karščiu, dulkėtas vieškelis (truputį nuklydome) kvietė į Vasaknas. Ant ežero kranto garavo bebrienos troškinys, o ąsočiai rasojo nuo šalto Vasaknų dvaro bravoro alaus. Alfonsas Kievišas, Vasaknų dvaro įmonės vadovas, ir visa  darbuotojų "šeima", negailėdami savo poilsio laiko, pasakojo ir vaišino, vaišino ir pasakojo... apie tai, kad apie 100 metų dvarą valdė Pliaterių giminė, o 1828 metais jis giminystės keliu atiteko Jonui Mykolui Tiškevičiui, kad vėliau   sunyko, o 2003 metais dvarą įsigiję šiandieniniai savininkai rekonstravo, sutvarkė, įrengė...

Išsiskirstėme palydėti  ežerų  išprausto nuoširdumo, ąžuolų  žydėjimo, beržų ošimo.

Kad sugrįžtume.

Juk turėsime prie ko priglusti skruostu.

 Molėtai, Rima(ntė)

 

 Vieną dieną Valdovų rūmuose ...

   

Rudeniškai vaiskios ir saulėtos 2022 m. spalio 4 dienos  popietę rinkomės Vilniuje,  Valdovų rūmų teritorijoje.

Kad pabendrautume. Kad pamatytume, kad išgirstume, kad sužinotume.  

     Jog šioje istorinėje vietoje IV-VIII a. jau buvo įsikūrusi gyvenvietė su  mediniais statiniais.

     XIII a. antroje pusėje dalis gyvenvietės virto mūro pilimi.

     XIV a. pirmoje pusėje tapo svarbiausiu statiniu mūro siena juosiamoje didelėje Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje.

     Nuo pirmųjų Gediminaičių dinastijos  laikų čia rezidavo beveik visi Lietuvos valdovai.

     Jie ne kartą plėtė mūro pilį, o XV a. pabaigoje buvo pradėta jos esminė rekonstrukcija.

     Iš pradžių turėjusi gotikos bruožų, XVI a. reprezentacinė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija tapo ištaigingais renesansiniais rūmais.

     XVII a. pirmoje pusėje jie įgijo ir ankstyvojo baroko požymių.

     Vilnius tuo metu buvo vienu iš didžiausių Vidurio Rytų Europos centrų.

     XVII a. viduryje Maskvos kariuomenė rūmus nuniokojo.

     XVIII a. pabaigoje XIX a. pradžioje visiškai sugriovė. 

Bet štai, mes jau einame atnaujintu istorijos taku, laiptelis po laiptelio lipdami aukštyn,  mintimis nerdami gilyn į  tolimą praeitį, iš kurios sugrąžina gidės pasakojimas:“Lietuvos archeologams pasisekė, kad kadaise Lietuvos didieji kunigaikščiai nusprendė pagrindinę Vilniaus pilį statyti ne ant kalno, o upių vagomis apsaugotame slėnyje – tokioje drėgnoje dirvoje geriausiai išsilaiko trapūs daiktai. Lietuvos valdovų rezodencija kūrėsi Žemutinėje pilyje – žemiausioje Vilniaus vietoje. Beveik visoje pilies teritorijoje per 700 metų susidarė 5-6 m, o vietomis iki 8 m gylio kultūrinis sluoksnis. Dėl nuolatinės drėgmės gerai išliko ir dažniausiai suirstantys organiniai radiniai. Po XVII a. vidurio karo su Maskva ilgą šimtmetį rūmai buvo gadinami ir neremontuojami, o apie 1800 m. ir visai carinės rusijos nugriauti. “ 

Apžiūrinėjome išlikusius autentiškus mūrus, unikalius radinius, grožėjomės atkurtais istoriniais vėlyvosios Gotikos, Renesanso ir ankstyvojo Baroko interjerais. Žengdami iš salės į salę ir apžiūrinėdami archeologinius radinius, interjero puošybos detales, baldus didžiavomės  šalimi, kurioje gyvename, ir jos istorine didybe. 

Pasibaigus ekskursijai, buvome pakviesti bajoriškos vakarienės į rūmų Akmeninę salę. Po gražaus šios išvykos organizatorės Teresėlės Kazlauskienės pasveikinimo, po Vytauto Kursevičiaus poetinio šuoro, Mykolo Ignoto padeklamuoto poeto J.Marcinkevičiaus eilėraščio  „Pasiilgau arklio“, ragaujant nenuspėjamų pavadinimų (pvz., čipuoklė ar baramundo sevičė) patiekalus nejučia įsivyravo  kulinarinio paveldo tema.

 

Dabar lietuviškumo simboliu, lietuvio mitybos pagrindu, garbinimo objektu tapo tarkuotų bulvių cepelinas su maltos kiaulienos įdaru, spirgų su svogūnais padažu ir grietine.

Deja pagal kulinarinio paveldo kanonus cepelinai, neturėdami 100 metų, negali būti traukiami ne tik į lietuvių aukštosios virtuvės, bet ir į kaimo virtuvės kulinarinį paveldą. Kulinarinio paveldo fondas tikina, kad bulvės nežinomais būdais į Lietuvą pateko XVIII amžiuje, o paplito tik XIX amžiuje.

"Bet  istoriniai dokumentai rodo, kad 1629 m. vakarinėje Kėdainių dalyje plytėjusiuose dvaro laukuose apsigyveno vokiečiai evangelikai liuteronai, kurie dešimčiai metų buvo atleisti nuo mokesčių. Čia gautuose daržuose jie pradėjo maistui auginti ne tik vietines, bet ir iš Vokietijos atsivežtas daržoves, tarp jų ir bulves sau bei Radvilų virtuvei",  patikslino Elytė Pauliukienė. Būtent tų metų Radvilų Kėdainių rūmų inventorinėse knygose randame žinių apie tai, kad iš vokiečių kolonistų buvo nupirktos 4 „vokiškos bačkos kartupelių“.Taigi bulvės Lietuvoje buvo pradėtos auginti ir vartoti maistui  1629 metais.  O 1651 metais Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas buvo paskelbęs įsaką, kad bulvių auginimas ir vartojimas mityboje yra visų be išimties gyventojų  gyvybinis reikalas. Ne pro šalį   būtų prisiminti ir kaizerio Vilhelmo I įsaką, nurodantį, kad čia pat, už sienos, Kretingalėje neauginantiems bulvių būtų buvusios nupjautos nosys ir ausys...

Pasaulyje į bulvinius kukulius (cepelinus, kleckus), nežiūrint kur jie buvo ir yra gaminami, Peru ar Lietuvoje, Kinijoje ar Anglijoje, Osle ar Švendubrėje, Ispanijos karalius rūmuose ar Doria-Dernalovičiaus dvare Leipalingyje į bulvių tarkių ar virtų bulvių kukulius dėjo, deda ir dar dės visokių įdarų, kas šaus į galvą, kas tiks, kas bus po ranka. Pamėginkite, mielieji, į cepelinus įdėti naminėje grietinėje troškintų tarkuotų burokėlių arba apkepintų svogūnų su morkomis, arba geros grikių košės su kepintais baravykais, – juos patiekite su tikra namine grietine, bet ne pirkta iš parduotuvės, nes ten tikros karvės pieno grietinės jau 10 metų iš viso nebėra. Įdėkite naminiame svieste paskrudintų bobausių ar rudmėsių, skėtabūdžių ar kazlėkų, voveraičių ar raudonikių, kelmučių ar pievagrybių ir patiekite su užpiltu karštu lydytu naminiu sviestu, arba įdarykite net tarkuotais obuoliais, pagardintais cukrumi ir maltais cinamonais,  patiekite juos su saldžiu grietinėlės padažu, – ir namie turėsite bajorišką vakarienę...

Gi senovėje aukštoji lietuvių virtuvė (aristokratų, didikų ir bajorų) skyrėsi nuo žemosios lietuvių tautos virtuvės, kuri radosi formuojantis miestams ir skylant visuomenei į aukštuomenę ir prastuomenę, turtinguosius ir mažiau pajamų turinčius  bei visiškus varguolius. Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas Vincentas Sakas primena,  kad Lietuvos dvaruose dvarininkų puotas aptarnaudavo gražiausiomis livrėjomis aprengti tarnai, o ne klumpėtos tautiniais rūbais aprengtos dvaro mergos, kaip dabar kai kur regime. Stalai ir kėdės būdavo prabangūs baldai, o ne neobliuotų lentų stalai ir suolai, kaip „Forto“ dvare ar smuklėse (smurglinėse). Puotoms būdavo gaminami ypatingai paruošti ir papuošti valgiai, patiekiami sidabriniuose arba paauksuotose dubenyse ar padėkluose. Valgoma būdavo iš dar puošnesnių brangių, geriausio fajanso, porceliano indų su sidabriniais ar paauksuotais įrankiais ant baltomis staltiesėmis su puošniomis servetėlėmis serviruotų, gėlėmis puoštų stalų. Geriami būdavo brangvyniai, aukščiausios kokybės svaigieji ir gaivieji gėrimai iš krištolo taurių ir stiklinių. Lietuvos aristokratija net medžiodama užkandžiaudavo ir valgydavo nuo ant žolės patiestų baltų staltiesių. Prastuomenei medžioti buvo griežtai draudžiama net iki rankų nukirtimo. Puotaujančius linksmindavo geriausių muzikantų profesionalų orkestrai, baletas arba aukšto profesinio lygo muzikantas solistas.

Tiesa, vėlesniais laikais jau nugyventų dvarų prasigėrę ponai retsykiais mėgdavo pasilinksminti kaimo „vakaruškose“, nibrėse, gegužinėse, bet tai jau kita kalba, kitokie papročiai. Miestuose didėjant žmonių užimtumui, atsiranda ir atitinkamos maitinimo užeigos: smuklės, karčemos, traktieriai. Tai yra skirtingos užeigos, skirtingiems tikslams įrengiamos,  jų paskirties nereikėtų maišyti.   Juk šiandien  picerijoje neprašome, kad mus apnakvydintų kaip viešbutyje… 

Dvarų, vienuolynų ir klebonijų smuklės daugiausiai buvo statomos netoli dvarų pakelėse, papiliuose ir prie vienuolynų sienų. Smuklėse nemokamai be atlygio dirbdavo vien žydai. Visą pelną pasiimdavo degtinės varyklų, midaus viryklų ir alaus bravorų savininkai – dvarininkai arba dvasiškiai. Klausimas – kas likdavo žydui? Štai čia ir buvo tikrasis žydiškas „gešeftas“ (biznis): talmudas žydams draudžia maitinti, valgydinti, mokyti savo valgių gamybos, duoti savo patiekalų receptus ar kitaip patarnauti gojams (netikėliams, o ne gėjams), tačiau skatinamas buvo apsukinėjimas – žydiškai – „šmugel“, skysčių pilstymas savo naudai – „šinkor“. Todėl žydai mielai dirbdavo smuklėse, kur susirinkusieji pijokai, degradavę girtuokliai norėdavo tik vieno – prisiliuobti iki žemės graibymo. Smuklėse žydai šinkuodavo dvarų, klebonijų ir vienuolynų degtinę, alų ir midų.

Kas yra „šinkavimas“? Kai siekiant  naudos iš butelio ar statinės į kitą indą įpilama mažiau gėrimo, kai stipresnis gėrimas atskiedžiamas vandeniu ir pan. Kadangi pagal Talmudą žydas padarytų mirtiną nuodėmę, jei patarnautų kitatikiui (gojui), tai žydai smuklėse atsitvėrė nuo gojų lankytojų prekystaliu – baru, už kurio dirba ir šiuolaikiniai barmenai.  Barai  yra žydų atradimas.

Kitas dalykas būdavo karčemos (karšemos) ir traktieriai. Lietuvos karalystėje susiformavus miestams, miesteliams, bažnytkaimiams, ten buvo turtingųjų statomos ir išlaikomos užeigos  – karšemos, kurios vėlesniais laikais dėl lengvesnio tarimo lenkams virto karčemomis. Karčemose dirbo jau nebe žydai, o lietuviai, baltarusiai, ukrainiečiai ir kitataučiai. Lenkijoje (kuri anuomet buvo žymiai mažesnė už Lietuvos karalystę) karčemų nebuvo ir lenkai juose nedirbo, nes jiems tai buvo ne „honoras“, – anuomet lenkuose buvo įsigalėjusi nuomonė, kad save gerbiąs lenkas, ypač šlėkta, negali būti pirkliu, amatininku, pardavėju …  

Lietuvoje karčemose lankytojai buvo maitinami įvairiu maistu, gaminamu ugniavietėse arba židiniuose, virš arba šalia žarijų: tai būdavo įvairūs užkandžiai, sriubos, troškiniai, kepsniai. Kitaip sakant, karčemos iš tiesų buvo valgyklomis. Jose lankydavosi aukštesnio rango žmonės – kariai, pirkliai, amatininkai, turtingesni miestelėnai, todėl čia būdavo ir didesnis pasiūlymas gėrimų, valgių, kuriuos gamindavo karčemoje dirbantys virėjai, o patiekdavo aptarnaujantis personalas.  Čia būdavo grojama, šokama ir dainuojama.

Nuo seniausių laikų sarmatų, aisčių gyvenamojoje aplinkoje nuo Uralo kalnų iki Berlyno, nuo Auksinės (Juodosios) jūros iki Sarmatų (Baltijos) jūros, Suomių įlankos, vėliau net visoje Europoje, būdavo įvedama organizuota administracinė tvarka.  Prie šių traktų, atitinkamais dienos žygiui atstumais (kas 21-30 km.) būdavo įrengiami traktieriai – užeigos, nakvynės namai su maitinimu bei uždarais kiemais, kur būdavo laikomai, šeriami žygeivių žirgai. Traktieriai atlikdavo valgyklų ir viešbučių, ratinių vežimams ir tvartų arkliams laikyti funkcijas. Pastatuose buvo kelios patalpos – priėmimo kambariai pagal keleivių socialinę padėtį.

Traktieriuose dirbdavo šeimininkas, jo tarnai ir netgi ginkluota sargyba. Čia keleiviai už atitinkamą mokestį buvo maitinami ir šaltu, ir šiltu maistu, gaudavo alaus, midaus, degtinės, gaudavo saugią nakvynę, bet turėjo laikytis nustatytos tvarkos.

Insitėmyk!!! Newalna spjaudyti in swetimas torielkas ir plempti arielką iš svetimų kieliškų, wiešume del pawydo kitam pramušti akį, szaudyti isz armotos, spirti in pasturgali, pleszti zipono palas,  draskyti jupas ar padaryti kitokį dvasios sopuli. Niekadeyai katrie daris taip bus indėti in pozemi  ir negales prisiszaukti ratawonės.

Lietuvos karalystės traktieriuose, keliauninkams po kelionių profilaktikai nuo ligų būdavo patiekiama užpiltinė su rupūže ir sauja spanguolių, kurios gerai išsilaikydavo puodynėse su vandeniu iki kito derliaus. Pavasarį pagautą rupūžę palaikydavo tris paras švariame šaltinio vandenyje, kad išsituštintų, o po to per delčią trims savaitėms užpildavo degtine ir traukindavo tamsioje vietoje.  

Po trečiojo Respublikos padalijimo, kai Lietuva buvo okupuota rusų, kai Lietuvą ėmė valdyti rusų „činovnikai“, traktierių, smuklių ir karčemų pavadinimai buvo suvelti, sudarkyti, subjauroti, nes rusai tokių įstaigų nemokėjo ir nesugebėjo skirti, mat ir pačioje Rusijoje visiems rusams buvo vistiek kas yra “карчма”,  “трактир” arba “шинок”.  Lietuvoje rusų „činovnikai“, sulig savo supratimu, savo išsilavinimu (neišsilavinimu) reiškinius, daiktus, net žmonių pavardes, vardus vardindavo taip, kaip jiems buvo suprantamiau. Gaila, kad  laikui bėgant, ir lietuviai traktierius ėmė vadinti karčemomis, smukles traktieriais, taip, kaip jas vadino ruseliai...(iš kulinarijos ekspertų pasisakymų).  

Vakaras ilgai nesibaigė degustuojant bajoriškus valgius, ragaujant užjūrio vynus (kaip tikriems bajorams), grojant „Bičiulių“ kapelai ir šokant tango (kai kuriems – beveik tiesiai nuo operacinio stalo...).

O išėję dar paklajojome naktinėmis Vilniaus gatvėmis.

Džiaugėmės Vilniumi.

Mūsų lietuvišku Vilniumi.   

                                                                                                         Parengė Rima Žiautienė