Karantinas...

 

Po kelionės į Kupiškį daugiau nei  trys mėnesiai praėjo belaukiant, jog  korona atleis varžtus ir grąžins mums daugiau laisvės.

Deja...

Prasidėjus naujam karantinui ir vis daugiau pilkėjant dangui į mus skverbiasi  kažkoks netikrumas, liūdnas laukimas, netgi nerimas ir vienišumas.

Nelemta pandemija tęsiasi. Užimtos beveik visos vietos, deja ne koncertų salėse, bet ligoninėse. Tik ten nereikia bilieto.

Betgi ar reikia gyventi nebematant tegul ir pilko, bet gyvo dangaus, nebeskiriant laiko sau?

Juk kito gyvenimo rato nebus.

Pandemija netapo mūsų gyvenimo būdu. Mes tik prisitaikėme ir šią prievolę bandome vykdyti sąžiningai, tarsi sutartį tarp gyvenimo ir mirties. Nors šios sutarties nesame pasirašę, bet vykdome ją kaip dar studijų metais išmokome: pacta sunt servanda.

Įpratome laikytis taisyklių: kuo mažiau susitikinėti betarpiškai, net ir su savo vaikais, dėvėti kaukes.

Išmokome bandrauti nuotolinėmis priemonėmis: visokiais „vaiberiais, mesendžeriais, vatsapais, feisbukais“  (šypsenėlė). Prisimenate Koperniko muziejų Varšuvoje?

Taigi prisisteigėme visokių programėlių ir daugelis bendraujame. Nuoširdžiai. Gyvenimiškai. Rimtai.

Ir labai neretai – linksmai. Su humoru. Todėl nepražūsime.

Pasaulis pasikeitė. Na ir ką?  

Ar nebemylime savo artimųjų taip pat, kaip anksčiau?

Ar praradome kantrų laukimo jausmą?

Tai prisiminkime, kiek gyvenimo praėjo belaukiant tikrosios meilės, pirmo pasimatymo, pirmo išgirsto ir ištarto „myliu“.

Vėliau – pirmo ar antro, o gal ir trečio vaiko, dar vėliau – anūko?

O kiek laukta kitų, viltį pateisinusių gyvenimo įvykių!...

Juk pagaliau daug laukimų išsipildė.

Prisiminkime tą jausmą, tą švarų džiaugsmą, nupraustą pačia tyriausia ašara.

Džiaugsmo ašara.

Šiandien irgi gyvename laukime. Tad laukime kantriai, viltingai.

Tikrai ateis diena, kai vėl susitiksime, džiaugsimės apsikabinimais, dabartis jau bus tapusi tik prisiminimais, kuriais dalindamiesi pasijuoksime iš kai kurių šio gyvenimo tarpsnio situacijų.

Tad palaukime.

Bet laukimas nereiškia sėdėjimo ir žiūrėjimo į vieną tašką nieko neveikiant.

 

Į sumanymą papasakoti ką nuveikėme  apsėdus „koronei“ pirmasis nustebino Mykolas Ignotas:

          Nepažeisdami karantino ir įvairių ribojimų VU Teisės fakulteto 1962 metų laidos absolventai, kaip ir kiekvienais metais, rugsėjo 18 dieną susitikome Gedimino prospekte, Žemaitės skverelyje, pagerbėme literatūros klasikę, nusifotografavome.   

         

         Pratęsėme Universiteto kavinėje. Prisiminėme ir įvardijome kurso draugus ir dėstytojus su kuriais bendravome studijų metais.

         Daugiau kaip prieš du dešimtmečius esame susitarę kurso susitikimus organizuoti kiekvienais metais.  Apie susitikimuose  vyraujančią nuotaiką vaizdžiai pasisakė Irena Stankevičienė: „Kokia laimė gyventi, kokia laimė turėti kurso draugus. Nepamirškim vieni kitų, susitikim dažniau, nes laikas nenumaldomai lekia, o mes nežinom kiek jo likimas mums atseikėjo...Myliu Jus visus kartu ir kiekvieną atskirai...2000 12 09. 20 val. 50 min.“

 

        Kaip kurso susitikimai tapo tradicija liudija įrašas kuklioje susitikimų knygoje: „Tikėkimės, kad šis susitikimas, įvykęs 2003 metais gruodžio 12 d, Šopeno g. kavinėje  „Labirintas“ taps tradicija. Ir kitais metais, ir dar kitais   metais, be skambučių, be priminimų susitiksime nepriklausomai kiek mūsų bebūtų. Ir gal ateis ne aštuoni, ir jei ne daugiau, tai tas ratas mažės ir mažės. O tas, kuris kada nors ateis vienas,- prisimins tuos naivuolius, kurie tikėjosi, kad tai niekad nesibaigs. Ar apie tai iš viso negalvojo…“

 

         Rugsėjis švaistė saulės dovanas, barstė rasas, rytais surinkdamas jas ir paversdamas  rūkais. O šie, nė kiek nesigėdydami, mylavo, gaivino rudeninių gėlių jūras, traukė iš po samanų  baravykus, varančius į beprotybę kiekvieną, net ir nesiorientuojantį miške.  Grybautojus miškai viliojo, gundė net naktimis besisapnuojančiais baravykucais, sodai barstė obuolius ir skubino lenktyniauti su  vėju, dar šilti vakarai dovanojo mielus pasisėdėjimus su draugais terasose…        

         Niekaip nepakluso istorijai ir tradicijai spalis. Kaip tikras laidokas išdykavo, šildydamas ežerų vandenis, klaidindamas išskristi turėjusius paukščius, pražydindamas pavasarinius  augalus.    Spalis nespalvino klevų, beržų ar drebulių, ir nebarstė po kojom  šiugždančių lapų. Tarsi pasišaipydamas, šiuos darbus paliko lapkričiui.

         Šis, irgi džiugindamas kartais net nepadoria šiluma, puikiai pateisino savo vardą: visą auksinį, o gal greičiau margą, rudens grožį paleido pavėjui. Lapai nukrito. Gi mėnuo, tarsi tęsdamas praėjusių mėnesių tradiciją, grybautojų iš miškų neišleido iki pat dvidešimt aštuntos savo dienos...

           Tik dienos nūnai trumputės. Vis dažniau prisimename vieni kitus,  todėl kažkaip bandome susisiekti. 

…Vieną vakarą atėjo laiškas iš Vytauto Kursevičiaus. Vytautas prabilo tarsi šio rudens rugsėjis: šiltai, nuoširdžiai, mielai, svajingai, viltingai:

„Siunčiu žiupsnelį  Rudeninės nostalgijos, truputį susimąstymo ir spalvų, kurios puošia gyvenimą“. 

            

    Rugsėjis...

,...lyg paskutinis rudeniškas bučinys, 

toks gaiviai mielas, 

šiltas ir svaigus –  

štai vėl Rugsėjis.

 

Šventas jo prisilietimas.

ir žvaigždėmis 

nuspalvintas 

dangus, 

ir  rasomis, 

švelniais rūkais prieš naktį išsipuošęs

jis droviai, 

tarsi paskutinįsyk mus apkabinęs

vėl paryčiais tyliai, 

nematomai 

išbluks, išnyks...

palikęs mums tik amžiną, neblėstantį 

kito laukimą...

                              Laiko ilgesys

                        Mūsų metai – 

                        Sraunūs, lyg potvynio vanduo.

  Praūžia..,

  O  rodos, vis dar ankstyvas pavasaris...

  O po to prityla..,

  Jau rudenėjančiame laiko paveiksle.

  Arba vėl staiga

Ima šniokšti vandenyno audromis...

Negailėkime jo – mūsų laiko

Juk jis mums toks dosnus:

Dosnus mūsų metais, nuveiktais darbais

Atmintimi ir patirtimi,

Mūsų vaikais – 

Mažais ir netikėtai – jau suaugusiais.

Tarsi medžiais prie amžinojo pažinimo kelio,

Bet vis tiek – vis dar vaikais –

Dar nesubrendusiais ir neapsaugotais...

Jis dosnus mums mūsų draugystėmis – 

Tikromis ir išgalvotomis,

Amžina meile, praradimais ir atradimais,

Viltimi ir svajonių spalvomis

Atmintimi ir gebėjimu pamiršti,

Dievišku įkvėpimu ir amžina kūryba...

Ir dar kažkuo neapčiuopiamu, bet jaučiamu...

Jis GYVAS.

Negailėkime laiko 

Kuris praėjo ir kuris dar liko...

Jis – 

Nuostabiausia ką turėjome ir turime...

 

ant Tavo blakstienų...

Ant Tavo blakstienų 

Ruduo švelniai vaikšto... 

Paklysta, nuklysta,

Praranda, atranda.., -

Ir nulekia dienos,

Miškais išsivaikšto...

Ant tavo blakstienų

Voratinkliai baikštūs

Suplyšta nuo vėjų

Ruduo jau atėjo.., -

Ruduo jau atėjo.., -

Ir šaltis ir lietūs

Ir nuoskaudų vėjai -

Jau nepaliečia, -

Pasmę praranda ...

Jau nebeskauda

Jau nebekanda...

                                                ...aš atsiųsiu tau rudenį...

                                    Aš atsiųsiu Tau rudenį..,

                                    Svaiginančią puokštę spalvų ir vilties,

                                    Į rugsėjo laiškus  Tau

                                    Jį žaismingus  sudėjęs.

                                    Be naktų darganotų,

                                    Be pikto, be šalto lietaus.

                                    Ir be ašarų..,

                                    Byrančių skruostais nuo vėjo.

                                    Aš atsiųsiu jį - 

                                    Tokį mielą, 

                                    šviesų ir žavų.., -

                                    Tik Tau...

                                    Tau atsiųsiu miškų

                                    Susimąsčiusį žvilgsnį spalvingą

                                    Ir dosnumą žvaigždėto/beribio/

                                    Ir tyro dangaus...

                                    Pažiūrėk, -

                                    Žvaigždėmis šiąnakt

                                    Sninga, sninga...

                                    Tu priimk mano dovaną

                                    Tau...

                                    Ten sudėjau spalvas

                                    Rudenėjančių Nemuno pievų

                                    Ir pražilusius, 

                                    Šėmus ryto rūkus.

                                    Tu priimk šią dovaną -

                                    Dovaną sielai,

                                    Ir papuošk ja palangę,

                                    Kad būtų jauku... 

 

                                                      Nostalgiška Dovana

                                            Dovanoju Jums Rudenio liūdesį, -

                                            Šiltą, jausmingą ir švelnų.

                                            Ir apnuoginto parko 

                                            Puošnias svajones,

                                            Ir tuos Rūmus kurie širdyje, 

                                            Ir ant šventojo protėvių kalno,

                                            Ir dar tai, kas, rodos, tik vakar 

                                           Žavėjo ir Jus, ir mane…

                                           Dovanoju Jums bučinius vėjų

                                           Ir šiugždančių lapų po kojom, -

                                           Ir Ramybę - vakarės prasmingos tylos,

                                           Sekmadienio ryto, užsnūdusių tolių, miškų..,

                                           O kartu - visa tai, apie ką

                                           Kažkada visi mes svajojom.

                                           Ir dar šūsnį tik Jums parašytų,

                                          Bet taip ir neišsiųstų Rudeninių laiškų.  

                                          Juose, tikiu, Jūs pajusite mano liūdesį

                                          Šiltą, jausmingą ir švelnų,

                                          Ir apnuogintų medžių 

                                          Puošnias svajones,

                                        Mano virpančią sielą neramią, 

                                        Ir nuo šalčio degančius delnus.

                                        Juose Jūs, tikiu, vėl iš naujo

                                       Atrasit save ir mane…

 

 

Argi galėtum ką geriau pasakyti?

O laikas eina.

Jau gruodis.

Kitokia padangė. Kitokia šiluma (kartais vis dar). Kitokie vakarai. 

Kitoks laukimas.

Laukimas Kalėdų.

Tegu ir tylesnių.

Ramesnių.

Tegu ir po vieną.

Bet šventų…

 

Lietuva!

Mes taip troškome atšvęsti Tavo laisvę.

Iškilmingai.

Pakiliai.

Nuoširdžiai.

Deja  kovo mėnesį atslinkusi neganda sustabdė bet kokį  susibūrimą, artimennį bendravimą.

Bet tikėjome, kad tai nesitęs amžinai.

Kantriai laukėme.

Bendravome virtualiomis priemonėmis. 

Nors gauta trumpoji žinutė ir ekrane matomas užrašas “labas“, negalėjo prilygti įprastam gyvam bei šiltam apsikabinimui susitikus, džaugėmės, kad įsijungę kompiuterį arba mobilųjį telefoną vos per kelias sekundes galėdavome  parašyti laiškelį pasiilgtam žmogui. 

Atsakydami siuntinėjome  veidelio formos paveikslėlius: liūdną ar linksmą, besijuokiantį ar verkiantį …

Laukimo laiką trumpino tai linksmos istorijos, tai prasmingi pasakojimai, persiunčiami vienų kitiems per Wiberį, WhatsAppą, Messengerį. Neretai ir po keliskart per dieną…

Bandėme šaipytis iš “koronės”visaip vengdami susidūrimo su ja.

Bet vistiek ilgėjomės gyvo susitikimo.

Ir su bičiuliais, ir su Tavim, Lietuva.

 

            Rugpjūčio 18-ąją, antradienį, skubėjome  į Kupiškį iš Palangos ir Druskininkų, Vilniaus ir Kauno, Raseinių ir Šiaulių, Molėtų ir Ignalinos, Klaipėdos ir Rokiškio.

           Mus pasitiko gražus miestukas, alsuojantis vasara, gėlynų kvapais, gaiviu Kupos upeliuko čiurlenimu. Dvelkantis didžia ramybe, susitelkusia po Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios, kurios didybė gniaužė kvėpavimą, skliautais, šventųjų skulptūros  vertė susimąstyti apie būties esybę ir  pabaigą. Dvidešimt vieno kryžiaus apsuptyje iškilę galingi bokštai, apvainikuoti  už jų  užkliūnančių debesėlių, tarsi šaukė į neaprėpiamą begalybę…

           …O pakalnėje vandens čiurkšlėmis žaidė ir kvietė prieiti arčiau “Baltų pasaulio medis”, be žodžių aiškindamas, kad esame pagonys, nes tautos, kurios išduoda savo pirminę religiją, išmiršta…Ant metalinio medžio čiauškėjo metaliniai paukščiai, nuo metalinių šakelių krintantys  gyvi vandens lašai įrodinėjo, kad gyvenimas  yra amžinas…

             Pamąstymui kvietė prisėsti dailininko H.Orakausko išdekoruoti suoliukai.

       Bet mes labai skubėjome, nes tiek daug dar norėjome pamatyti. Ir sinagogą, vieną iš didžiausių Lietuvoje ir Angelą, mojantį vieninteliu sparnu, ir Lėvens, Kupos, ateivio, piemenuko, Merkurijaus, Amūro, senovinių kupiškėnų vestuvių skulptūras… ir laiptus, į kuriuos įvažiavo girti milicininkai (juokelis).

         Pirmąją atgaivą gavome susėdę laivelyje “Jara”. Visi, o ypač moteriškoji publika,   žavėjomės atletišku kapitonu ir jo pasakojimais apie Kupiškio marias, ant krantų įsikūrusius kaimus bei jų žmones.

             Siūbuojančiu pontoniniu tilteliu nusvyravę (juk nesame jūrininkai) į marių salą – Uošvės liežuviu vadinamą, stebėjomės aplinka: daugiau kaip šimtas medžių rūšių, pažintiniai takai, poilsio aikštelės, pavėsinės…O kokie renginiai čia vykstą!

             Gidės Vaidos pasakojimą nutraukia  skambutis iš Adomynės dvaro:

              - Gerbiamieji, Jūsų jau laukia ansamblio „Jara”  kolektyvas.

               Suskumbame.

           Dvaro kieme išlipę iš automobilių be žado nuščiūvame.  Po šmtamečių klevų  altoriaus skliautu išsirikiavusios  “Jaros” moterys ir du jaunutėliai brolis su sese kupiškėniška tarme sveikina mus tarsi iškilius karaliūnus, kviečia sėsti, paklausyti dainų, posakajimų...

             “Sveiki gyvi, svetėliai, mūsų mylimieji”… iki šiol tebeskamba ausyse.               

            Paskui, dvaro salone su laiko išbandymus atlaikiusia glazūruotų koklių krosnimi, susodinti prie ilgų stalų išgirdome painią Adomynės dvaro istoriją apie senuosius jo šeimininkus ir jų gyvenimo akimirkas, gardžiavomės dvariškių viralu, karštomis “Pagrabinėmis” bandelėmis, “Samakurkos” lašais…

          Nepastebėjome kaip atėjo vakaras. Nakvoti apsistojome ant aukšto marių kranto įsikūrusioje sodyboje “Kunigiškio svirnas”.

           Kai sėdome prie   trispalvėmis žvakėmis apšviesto  ir puokštėmis išpuošto stalo, jau leidosi saulė. Vakaro varsų  ir saulėlydžio nušviestas dangus, vaiskiai mėlynos marios ir  dienos įspūdžiai dar kartą paskatino didžiuotis: tai mūsų Lietuva!

 

              Pirmasis prabyla Justinas Marcinkevičius:

              Tai gražiai mane augino laukas, pieva, kelias, upė…

           Audio įrašo garsas neša per visą Lietuvą iki pat Suvalkijos, Dzūkijos, iki pat Prienų, nejučia nukreipdamas mūsų žvilgsnius į kukliai prie stalo sėdintį Nepriklausomybės Akto signatarą, buvusį Seimo narį  Prienų rinkiminėje apygardoje –  Joną Prapiestį.

           Nuoširdžiu žodžiu ir  Jono gimtinės, Kupiškio, gėlininkės suskinta  puokšte padėkojame jam už Lietuvai nuveiktus darbus, už drąsą pasirašant Akte dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo.  Gerai žinodami šio žmogaus pasiekimus, neskanduojame choru “Ačiū” nei “Bravo!”, bet kiekvienas širdyje gerbiame jį už  paprastumą, toleranciją ir visų supratimą. Lygiai tokią pat (šypsenėlė)  puokštę jam įteikia  ir buvęs   Kupiškio apylinkės teismo pirmininkas Kęstutis Šabanas bei buvęs studentas Raimundas.

            O sugrįžus visi Nepriklausomybės Akto signatarai pasveikinami Seime.

              Jubiliejaus proga pasveikiname Janiną Kirvelienę. Visų nuoširdų juoką sukelia identiškos mūsų klubo ir Kupiškio teismo teisėjo Raimundo Rakausko, Janinos auklėtinio, jai įteiktos puokštės (ak, tos pačios gėlininkės stilius!).

      Pagal iš anksto neaptartą ritualą į klubo narius priimame Vytautą Kursevičių. Nenustembame,  nes esam skaitę  jo eilėraščius, bet šiurpuliukai nubėga per širdį, kai išgirstame:

 

Įsiklausykite, -

Ar girdite?

Tai tolimos šventovės varpas.

Nuaidi varpo dūžiai tarsi iš širdies širdin.

Dangaus giesmė mums širdį varpo

Ir neša toliais - ateitin.

Neatsigręžkime, - nebesugrįšim

Į ten, kur kelias liko praeity.

Jaunystė, meilė nebegrįžta

Negrįžta žingsniai nueiti.

Tik kai sustosim amžinam pavėsy

Sutiksim vėl visus, visus.

Prie stalo vėl kartu susėsim

Ir bus taip gera, taip šviesu.

Tai kas, kad akys kiek prigesę,

Kad raukšlės - lyg gyvenimo trasa.

Svarbu, kad širdys neužgestų,

Liepsnotų kūnuose dvasia.

Dangaus giesmė kviestų lyg varpas,

Gerumas skleistųs tarp delnų.

Ir vestų priekin baltas takas

O Tu kuždėtum jam: - einu.

Einu, kol amžinai dar nesustojau,

Kad viską pamatyčiau iš šalies

Tai kelkime, bičiuliai, taurę už svajonę

Už ilgą kelią ateities...

 

             Jam įteikiame...tokią pat gėlių puokštę. Algirdas neištveria: “Nė mano suvalkietė žmona nesugebėtų su ta pačia puokšte pasveikinti tiek žmonių“.

              Paklausę trijų kartų dainų audio įrašų džiugiai suprantame: kol anūkai Lietuvai dainuos: “už jūrų, marių, vandenų nerasiu nieko aš brangesnio“, mes neišnyksime iš pasaulio žemėlapio.

          Nejučia kalbos nukrypsta apie tarmes, ir pietų aukštaitis Algirdas dzūkiškai perskaito linksmą sakmę apie dziedulį ir bobulį, o šiaurės aukštaitė Nijolė skelia  biržietišką eilėraštį...

               Mūsų susibūrimuose be poezijos niekad neapsieinama...

          Nepatikėsite, bet šokiai, išskirtinai pagal lietuviškus ritmus, tęsėsi iki antros valandos nakties.

 

               Išaušęs rytas, pašlakstęs keliais gaiviais lašeliais, išvilioja į terasas. Žvilgsniai nukrypsta į marias. O šios, tarsi bijodamos, kad nepamatysime jų veidrodiniame paviršiuje, lyg jaunystės laikų atvirutėje, įsirėminusios valtelės su dviem žvejais, tyliai laukia mūsų žvilgsnių... Ir mes žvelgiame. Į marias. Už marių. Į žalią savo kraštą, išpuoštą mūsų pačių rankomis ir širdimis...   

               Pusryčiai, neįprastai  suvalgytas šampanas, ir išvykstame.

               Palėvenės dvaras.

              Akį traukia aptrupėję griuvėsiai, bajorų laikus mena senutėliai dvaro teritorijoje augantys medžiai: gamtos saugomas paminklas - kurilinis maumedis, liepos, uosiai, kanadiniai klevai,  dar dvaro dabartinės šeimininkės prosenelio sodinti. Nors didingų rūmų šiandien belikusi tik dalis, Palėvenės dvaras alsuoja gyvybe, nes juo rūpinasi protėvių palikimą paveldėjusi Nijolė Marija. Pasigėrėjimą ir pagarbą kelia jau jos pasodintos gudobelės, takus įrėminančios šluotelinės hortenzijos, visų šeimynykščių  pastangomis išpuoselėta aplinka.

              O jau jos pasakojimas! Besiklausydami  pajuntame esantys apsupti ypatinga aura, kuri kiekvieną neša į savo tėviškę.

                Tik ar visi ją beturime?   

               Užmiršę „koronę“, su Nijole Marija atsiglebėsčiuojame ir išvykstame. Netoli. Tiesiog iš žemutinės Palėvenės dvaro į kalno Palėvenę, kur stovi domininkonų vienuolynas ir šv. Dominyko bažnyčia.

                Ant aukšto kalno boluojančią bažnyčią randame be vargo.

                O kur gi vienuolynas? Eidami pro aptriušusią aukštą mūro sieną, pasukame į ne mažiau apgriautą kiemą. Žvalgomės: pro kurią durų kaurymę išlįs vienuolis. Atvykome vieni, todėl skambiname Vaidai prašydami padėti surasti svarbias duris.

                Jas atvėrė Palevėnės bendruomenės pirmininkė Laima.

                Su neslepiamu pasididžiavimu ji pasakojo apie atliktus milžiniškus darbus, kai peržengę jau minėtos mūro sienos likučius rado griuvėsių krūvą vietoje daugybės įvairios paskirties mūrinių ir medinių statinių, vadinamų aštuoniais namais. Nebebuvo nė ženklo mūrinio koridoriaus, jungusio vienuolių gyvenamąjį namą  su bažnyčia, ūkio trobesių ir tarnų namų, čia buvusios špitolės.

              Iki šių dienų išliko arklidės su ratine statinys, svirnas su malūnu, lavoninė, netaisyklingos formos vienuolių gyvenamasis namas ir ta pati masyvi tvora su įvažiavimo vartais. Šiuo metu vyksta intensyvūs vienuolyno ansamblio restauravimo darbai, kuriuos reikia pastoviai stebėti ir prižiūrėti.  „Todėl beveik apsigyvenau vienuolyne“- sakė Laima, vedžiodama mus po jau restauruotas menes ir vis pasakodama, pasakodama...

             Nuvedusi į vyno rūsį,  ji pakvietė į vienuolių smuklės vyno degustaciją, o po to – ir prie vaišių stalo,  nurikiuoto moliniais indais, uždengtais pusiau radzavų miltų raguoliais, paslėpusiais nepaprasto skonio troškinį. Net prisimerkę iš malonumo srėbėme Lėvenio žuvėlės žuvienę, kandome pyrogo, užsigerdami žolelių arbata.

               Su vienuolių atminties puoselėtojomis atsisveikinome ir nuėjome į Palėvenės bažnyčią, tikėdamiesi atleidimo už persivalgymą. Klebono nebuvo. Mus sutiko bažnyčios administratorė. Originalaus liaudiško baroko stiliaus interjeras su aštuoniais altoriais, iš kurių keturi tviskėjo auksine prabanga,  skatino priklaupti.  Jų grožiui niekaip nenorėjo pasiduoti Saulė. Ji plieskė pro bažnyčios langus masindama išeiti, o išėjusius auksiniais savo spinduliais  nuglostė ir kiekvieną iš mūsų. Ir visą Lietuvą...

                 Kelionė baigėsi.

                 Iki kito pasimatymo!

         

 

 

 

 

Lietuvai ir mums

Kraštas, kurį iš savo protėvių  paveldėjom,yra mūsų.

Vadinam jį Lietuva ir norim, kad šis žodis iš pasaulio kalbos, iš jo žemėlapių  neišnyktų.

Rašom ir tariam jį kartu su nemažiau vertais, garbingais tautų ir valstybių vardais,

norim, kad su pagarba jį ištartų.

                                                                               Justinas Marcinkevičius

Mielieji,

sveikinu visus su nuostabia mūsų šalies pavasario švente,

be kurios nebūtų tokios gražios Lietuvos, kokioje gyvename.

Svajojame.

Kuriame.

Dirbame.

Džiaugiamės.

Keliaujame po visą pasaulį.

Stebimės aukštais kalnais ir bažnyčių bokštais,

jūrų ir vandenynų beribėmis gelmėmis

ir dykumoje išnykstančiais mažais upeliukais...

Bet mūsų Lietuva mums viena.

Vienintelė.

Brangi.

Šventa.

Šildanti net šalčiausią žiemą.

Šviečianti viltimi net tamsiausią naktį.

Nes ji gyva.

Kartu su visais mumis.

Mūsų vaikais.

Mūsų anūkais ir proanūkiais.

Ir su išėjusiais ten, iš kur negrįžtama...

Tėvyne Lietuva,

Tu šimtmečiais buvai drąsi, kilni, rūsti, kantri.

Nuo šiol per amžius būk laisva!

Būk graži, klestinti,

nes esi vienintelė.

Todėl Tavo atgimimas mums šventas,

tarsi Velykos,

giedančios švenčiausią giesmę visų grįžtančių paukščių balsais...

Ne tik valdybos nariams.   

Jau seniai taip reikėjo mums susieit...

Laukėm, laukėm žiemos, o žolė vejose žaliuoja kaip žaliavusi,

jau ir nauji daigeliai vienur kitur kyla,

jau ir vienas kitas paukštelis bando savo balso stygas,

tikrina – ar neužmiršo giesmės per žiemai skirtą laiką.

Ir mums neprošal pasitikrinti,

ar visi,

ar sveiki,

ar pasiilgę vieni kitų.

Tikrai, juk nesimatėm nuo rudens.

O pakalbėti yra apie ką.

 

Todėl vasario 18 dieną 11.30 val.  Vilniuje, kavinėje SAKWA,

prie Antakalnio žiedo, M.K.Paco g. 1,

suvažiuokime, sueikime,

ir pasitarkime, ką nuveiksime per 2020 metus.

JUK  ATKURTAI NEPRIKLAUSOMAI LIETUVAI – 30 METŲ!!!