Su Naujaisiais 2022- siais metais!

 

 Kalėdos – žodžių žodis, pasaulis  septyniose  raidėse, tebegyvenąs  su laikraščio  pirmajame  puslapyje  nupieštomis  žaliomis  žvakutėmis, prakartėle, piemenimis ir  į Betliejų vedančia  žvaigžde, neatsiejamai surištas  su laukimo išsipildymu, balta  staltiese  apdengtu stalu,  Kūčiųvalgių liekanomis ir sunkiai  įkandamais rudais meduoliais  lentynoje. Ir su mūsų visų niekuo nepakeičiamu, su niekuo nepalyginamu ir neaprėpiamu  džiaugsmu. Su užpustytu  keliu  nuo kalno, kuriuo  aš  į vakarą klampoju  žemyn  ir  paskui  einu  užšalusia upe, kurioje  po ledu plaukioja tylios  žuvys  (poeas Alfonsas Nyka-Niliūnas). 

 

Kai nukrinta paskutinis   medžio lapas, kai nebelieka paunksmės, kurioje slėpeisi nuo vasaros saulės kaitros, kai nebelieka ką grėbti, ką skinti, kai...

Begalės kai: kai nebežydi, kai nebečiulba, kai rytai paskęsta tyloje, kai net nebeišaušta, kai dienas aptraukia rūko šydas...

Tuomet  atsiranda  nepaaiškinamas ilgesio, melancholijos, gal net liūdesio laikas.

Kol vieną rytą atsibudęs pamatai pabalusius stogus, medžius, kiemus, kelius ir visa, kiek aprėpia tavo žvilgsnis.

Balta.

Švaru.

Šviesu.

Ir lauke, ir tavyje: akyse, širdyje, galvoje.

Nušvinta mintys, išsiprausia.

Atklysta  gražiausi     prisiminimai.

...Kalėdų dvelksmas.

Nejučia nebepastebi, ar aplink dar vis balta, ar virš galvos vėl šlapias dangus (kaip dažnai atsitinka) ir pasineri į  kalėdinį maratoną: dovanų sąrašas, pirkimas, namų tvarkymas (tarsi iki tol jie buvo apleisti), eglučių puošimas...

Ateina  didysis laukimas ir tikėjimasis, kad Kūčių vakarą lėtai kris snaigės,  bus tylu ir ramu,  o  kiekvieno akys spinduliuos meile patiems artimiausiems, susirinkusiems prie balta staltiese užtiesto stalo...

 Šiais metais taip ir atsitiko!!!

Tyliai ir pamažu krito snaigės, supratingai nurimo vėjas,  sutemos susiliejusios  su mėnesiena, užžiebė  žvaigždynus,  ir   Žemėje   viešpatavo Kūčios. Susirinkome prie bendro šeimos stalo, džiaugėmės,  dėkojome,  prisiminėme, linkėjome.

Laikas tarsi sustojo.

Danguje sužibo Betliejaus žvaigždė.

 Mėnulio pilnaties nušviesta Kalėdinė naktis   savo burtais glostė, ramino, sūpavo, kol užliūliavo miego stebuklu.

Kad ryte  atsibudus trumpam pasijustum vaiku, ieškančiu po eglute dovanos.

Tik dovanų tikriausiai gausi  ne tai, ko prašei, bet ko nusipelnei…

 

Kalėdos.

Šventė, skleidžianti gėrį, šilumą, šviesą ir giedrą, kurią atneša  sugrįžtanti saulė.

Vidinė šviesa, giedra ir gėris, išsiskleidžiantis kiekvieno širdyje, ir dalijamas kitiems.

Kas neturi Kalėdų šventės savyje, neras jos ir po eglute.

Šventė, kai vieni kitiems linkime gražių dienų.

Prasmingų valandų su savimi.

Daugiau mielų minučių su artimaisiais.

Šiek tiek akimirkų, skirtų palinkėjimams.

Kaip jau tapo įprasta, pirmasis laiškelį atsiuntė Mykolas Ignotas.

 “Mes, VU Teisės fakulteto 1962 metų laidos absolventai, net esant sudėtingai koronoviruso situacijai,  išsaugojome ir pratęsėme kurso draugų susitikimų tradiciją.

           Prieš daugelį metų esame susitarę kiekvienais metais susiburti prie K.Donelaičio paminklo Universiteto Centrinių rūmų aikštelėje. Susitikę kiekvieną kartą nusifotografavimui  pasirinkdavome istorines Vilniaus vietas. Susitikdavome ir nusifotogrfuodavome Katedros aikštėje prie Gedimino paminklo, Bernardinų sode, kad matytųsi Trijų kryžių kalnas, ar prie V. Kudirkos. O kaip neapsistoti prie Mindaugo, skverelyje prie Žemaitės, ar įspūdingoje vietoje prie A.Mickevičiaus paminklo? Arba prie    šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių. Tokie susibūrimai praturtina      ir padeda išsaugoti kurso draugų susitikimų tradiciją.

2021 m. rugsėjo 17 d.  susitarėme pasivaiksčioti Čiurlionio ir Tauro gatvėmis, pažvelgti į Tauro bendrabutį, kuriame gyvenome studijų metais. Nepamiršome ir   skvero bei paminklo P.Cvirkai, su kurio kūryba mokykliniais  metais buvo privalu susipažinti.

 

 

 

 

 

 

       

 

Tad prie paminklo ir įsiamžinome. Iš kairės: P.Ratkevičienė, A.Markūnas, T.Krupavičienė, A.Pivoriūnas, M.Ignotas, M.Meškauskas, T.Lazarevičius.

 Artėjant metų pabaigai sveikinu visus ir linkiu  geros sveikatos, svajonių išsipildymo. Linkiu , kad  žodis”nuotolis” nutoltų iš mūsų negrįžtamai .

 Dar prieš Kūčias atskrido laiškelis iš Raseinių:

  „Besileisdamos baltutės snaigės atnešė  su savimi adventą,  Šv. Kalėdas. Netrukus ir Naujieji metai. Visas šventes sutikime su meile, laime, paleidę visas negandas nusišypsokime. Būkime laimingi, sveiki, ištvermingi  visoms problemoms. Pripildykime širdis gėriu ir atjauta, džiugiai pasitikime grįžtančią saulę. 

Linkime, kad ateinantys metai  atneštų naujų patirčių, džiugių akimirkų ir gėrio aplink Jus, svajonių širdyse, jaukumo namuose“,

rašėVidutė  ir Zigmas Micevičiai. 

   

Su šventomis Kalėdomis eiliuotai pasveikino Nijolė ir Liubertas Bražiūnai: 

 

 “Galvojau aš, kad sniegas baltas

O žmonės – mylintys. Geri, geri.

Galvojau aš, kad ledas šaltas, šaltas.

O saulės spinduliai – šilti.

Bet ne toksai jau sniegas baltas.

Jame yra ir purvinų dėmių.

Ir ne toksai jau ledas šaltas.

Pasauly yr daug šaltesnių širdžių.

Linkiu, kad pasaka tikėtumėt,

Kad bėdos jus aplenktų dar bent vienerius metus.

Linkiu, kad artimieji jus mylėtų

Ir kad gyvenimas išliktų  mielas ir gražus”.

 

Zita Romanovaitė iš Klaipėdos ne tik visus pasveikino, bet ir įpareigojo:

 “Jei ką nors rašysi, tai būtinai parašyk, kad klaipėdiečiai yra pasiruošę vėl priimti į svečius, nes pirmojo apsilankymo Mažojoje Lietuvoje metu Klaipėdos miestas liko neparodytas. Paskiepyti daug kartų ir apsaugoti būsim, tad galėsim be trukdžių keliauti. Mano palinkėjimas mums visiems: nepalūžkime nuo omikronų ir tikėkime, kad viską ištversim. Gražių švenčių !!!”  

 Netikėtai  atskriejo paskutinės minutės laiškai iš Šiaulių:

 

“Mieli kolegos, bičiuliai.

Advento laikotarpis vainikuotas didžiosiomis metų šventėmis - šv. Kalėdomis ir Naujaisiais Metais.

                                  Įsimintini metai, prasmingi ir reikšmingi mums visiems. Juos sutikome kupini tikėjimo ir vilties, kad baigsis sunkmetis, susijęs su pandemija ir ribojimais, kad labiau atsiversime, kad atversime savo širdis bičiuliams, kolegoms buvusiems bendradarbiams, draugams, šeimos nariams, pagaliau kelionėms, išvykoms. Bet atokvėpis buvo trumpas, tik šiltuoju metų laiku, kuomet įvyko ir du įsimintini mūsų susitikimai. Jie buvo tikrai įspūdingi ir savo forma ir turiniu. Ačiū organizatoriams ir mūsų visų entuziazmui, ir norui bendrauti ir nepasenti.

                                  Mieli bičiuliai, teisėjai - emeritai, ir visi visi kolegos, štai  šie 2021 -ieji jau skaičiuoja paskutines savo dienas, valandas, minutes. Kokie jie buvo, kartais klausiu vis savęs, ar buvo verti mūsų gilios ir tyliai prasmingos būties ir šiltos draugystės, ar išsipildė mūsų maži norai ir didelės viltys, ar buvome juose visa savo esybe, ar gyvenome, ar tik egzistavome? Niekas kitas geriau nei mes patys to nepasakys sau. Todėl sustokime, susimąstykime ir  pasakykime tai kas mūsų širdyse ir protuose.

                                  Puiku. Jau pripažinome, kad metai buvo ir prasmingi ir verti.  Verti mūsų susitikimų, prisiminimų, tų išgyventų metų dirbant viename svarbiausių mūsų valstybei barų - teisingumo vykdyme. Todėl ir šiandien mums rūpi, kaip gyvena Lietuvos teismai ir teisėjai, taip pat kiti teismų darbuotojai šiuo sudėtingu laikotarpiu. Ir dažnai skauda širdį dėl dar kartais nepagrįstai puolamų ir žeminamų kolegų, dėl padarytų klaidų. Ir be galo džiugu dėl kolegų įvertinimo ir rodomos pagarbos jiems.

                                  Todėl be mūsų, teisėjų-emeritų susitikimų, Šiaulių apygardos teisėjams - emeritams buvo savotiškai lauktas siurprizas, kai Šiaulių Apygardos teismo pirmininkas su teisėjų kolektyvu mus - buvusius Šiaulių apygardos teismo teisėjus,  pakvietė į susitikimą gruodžio 16 d., Teismų dienai paminėti. Susitikimas buvo itin šiltas ir mielas mums. Bendraujant tiesiog neapleido mintis, kad niekas nepasikeitė, kad mes štai po susitikimo vėl eisim į savo kabinetus, vėl dalinsimės patirtimi ir spręsim sudėtingus teisinius kazusus, dirbsim tose pačiose kolegijose, nagrinėsim tas pačias sudėtingas bylas, tarsimės ir konsultuosimės kolegijose priimdami galutinius procesinius sprendimus. Tai iš tiesų palietė visų mūsų širdis ir jausmus. Ačių Jums, mieli kolegos, už galimybę nors trumpam, nors akimirkai sugrįžti į tą nuostabų metą... Tai buvo Baltas sugrįžimas. Jis štai čia- mūsų širdyse:

Baltas, baltas Gyvenimas, lyg sugrįžimas

Po lelijų žiedais ir nevystančia saule 

Patikėkite mes su Jumis nepasenome,

Kol širdy neramioj skamba baltosios eilės.

Jas rašau Jums vėjų debesiu genamu

Iš širdies.., iš gelmių krūtinės.

Vien iš jų tyrą meilę semiame

Ir dalinamės...

Visiems išdaliname

 

Bet kai kartais tyla netikėtai suspaudžia

Mums širdis

Ir iš jos - lyg žvaigždėto dangaus krenta ilgesio žodžiai,

Baltais žiedlapiais baltas džiaugsmas suvirpa.Vėl

Apkabina, apglėbia jis mus ir raminančiai guodžia...

 

Ir tuomet tuos žodžius beriu Jums į širdis, ant skruostų,

Brėkštant rytui rasotam ar vakarui grįžtant...

O gyvenimas baltas lyg žydintis sodas

Kviečia, šaukia į Jį vėl ir vėl Mus sugrįžti... 

 

Dar kartą ačiū, mieli kolegos, už šilumą  jūsų širdžių, už gerumą akyse, gebėjimą suprasti ir jausti. Stiprybės mums visiems ir geros sveikatos. Iki kitų susitikimų jau kitais 2022  metais. Te gerumas mūsų nepalieka, nes juk, -

                                  ...gerumas visda tylus.

                                  Kažkiek švelnus,

                                  Kažkiek santūriai

                                  Susimąstęs

                                  Jis su rudens

                                  Spalvom per šaltą gruodį

                                  Paslaptingai brenda..,

                                  Brenda..,

                                  Palikdamas

                                  Atsiminimų

                                  Šiltą brydę

                                  Mūsų širdyse.

                                  Užpildęs tuštumą

                                  Jausmuos ir akyse.

                                  Užgydęs ir naujas žaizdas,

                                  Ir senus randus...

                                                    Su meile

                                                                     Vytautas Kursevičius “

 

 

 „Su šventėmis.

Mielieji,

prisijungiu prie kolegos Vytauto Kursevičiaus Kalėdinių ir Naujametinių sveikinimų bei įspūdžių iš susitikimo su Šiaulių apygardos teismo teisėjais 2021 m. gruodžio 16 d. minint Teismų dieną.

Gaila, kad Teismų diena metai iš metų lyg ir "paskęsta" intensyviame pasiruošime kitoms didžiosioms metų šventėms. Neabejoju, kad plačioji visuomenė net nežino, kad tokia šventė apskritai yra. Ar tai nereiškia, kad jei pati teisėjų bendruomenė, mes patys, nesistengiame viešinti ir gerbti savo šventės, tai ir visuomenė  atitinkamai reaguoja į šią profesiją. Šaunus pavyzdys yra plačiai švenčiama Policijos diena. O kuo mes blogesni?

Nustebino ir nudžiugino graži Šiaulių apygardos teismo teisėjų iniciatyva Teismų dieną nors trumpam paminėti kartu su teisėjais - emeritais. Beje, pažadėjo, kad tai taps tradicija. Pažiūrėsim...  

Malonus susitikimas dirbantiems kolegoms nors trumpam  leido pamiršti profesinę įtampą, o buvusiems teisėjams tikrai pridėjo keletą gyvenimo metų.  Tai galėtų tapti puikiu pavyzdžiu ir kitiems teismams.

Ačiū buvusiems  kolegoms už šventę. 

Šaunaus klubo "Temidė" nariams ir prijaučiantiems 2022 metais linkiu geros sveikatos, nuoširdžių ir įdomių susitikimų, platesnio bendravimo. 

Visada su Jumis Danutė Matiukienė“.

 

 Gruodis bandė kaustyti  ledais ežerus ir upes, barstė sniegus  ir  trupino dienas, padabintas miestų ir kaimų žaižaruojančiomis eglutėmis, kūrė rodės nepasibaigsiančią šventę.  Ir kažkur skubino, skubino. 

Besiblaškant tarp skubančių dienų stabtelti pavykdavo dažniausiai tik tada, kai tamsi diena  jau būdavo perdavus estafetę dar tamsesnei nakčiai.

 Ne vienas sau prisipažindavome, kad liko neįvykdytų   ketinimų ir pasižadėdavome neatliktus darbus padaryti rytoj...

Gi  ryte, deja   dažnai jau sulėtintu tempu, vėl  panirdavome į  kasdienos rūpesčius...

Tik  gana vėlai vakare priekaištaudavome sau: ir vėl nepaskambinau, ir vėl neparašiau žinutės, ir vėl nenusiunčiau... 

Vis tiktai dažnai buvo ir kitaip.

 

Gruodis  vis didėjančiu pagreičiu riedėjo.

Ir skraidino  Temidei  skirtus  kalėdiniais  varpeliais  skambančius  žodžius  su   šventiniais  sveikinimais, linkėjimais, prisiminimais apie iš pandemijos nugvelbtas dienas.  

 

Šiek tiek abejodami ir iš dalies rizikuodami, padrąsinti  galimybių paso, o vėliau ir trečio skiepo, teisėjai emeritai lankė muziejus, spektaklius ir koncertus. Ypatingai džiaugėsi atradę atviras vasaros  koncertų aikšteles Vilniaus ir Kauno senamiesčiuose,  ar botanikos soduose, žavėjosi vasaros  koncertais Pažaislyje, Palangoje, Rokiškyje ar  Žagarės vyšnių festivalyje.

Pasididžiuodami pasakojo  aplankę gimtuosius  sodžius, susitikę su seniai matytais giminaičiais ir jaunystės draugais. Ir neretai pagelbėję šio sudėtingo laikotarpio metu.

Medžiotojai džiūgavo  Lietuvoje vykusiomis sėkmingomis medžioklėmis (teisingai supratot - žvėrių)   ir apgailestavo negalėdami nuvykti šiais tikslais į Vokietiją ar Norvegiją.

Aplinkos puoselėtojai kraustėsi iš proto stebindami kas gražiau, kas įmantriau, kas skoningiau...

O rudeniop  grybautojai  leipo išbraidę  Dzūkijos ar Aukštaitijos girias,   prisigrybavę, tikėtina, kad  kol kas nenusigrybavę...

Pažodžiui viską išvardinti net nebūtų įmanoma.

Bet daugiausia palinkėta,  kad visi būtume sveiki, ar bent sveikesni,  kad greičiau baigtųsi „koronė“ ir nesiveistų jos naujos atmainos, kad norėtume susitikti, bendrauti. Keliauti. Kad tie, kurie turim, neprarastume humoro jausmo, o kiti pabandytume jį įsigyti nors ant senatvės. Kad neprarastume atminties ir prisimintume tik tai, kas gera. Kad metų pabaigos šventės būtų prasmingos ir linksmos.

Kad ateinantys metai būtų sėkmingiausi iš visų, kurie buvo...

Labiausiai mokantys į visas negandas (o jų buvo) žvelgti linksmai, priminė nepamiršti burto – vidury nakties skaičiuoti laikrodžio dūžius. Jei suskaičiuosi vienuolika, bus geri metai, Jei  trylika – prasti. O jei dvylika, tai reikš, kad iš viso nešventei, ar šampano buvo per mažai (juokelis, arba šiuolaikiškai – džiaukas).

Betgi negali, žmogau,  vien rimtai, vien svarbiai, vien tvarkingai, pagal rašytas ir nerašytas taisykles, instrukcijas, normatyvus ir imperatyvus... 

Po šiais kalėdiniais palinkėjimais turėtų pasirašyti Algirdas ir Regina Auruškevičiai, Jonas ir Saulė Čirvinskai, Stasys Gudynas, Janina Kirvelienė, Juozas Lisas, Vytautas Masiokas, Jonas ir Regina Prapiesčiai, Elytė ir Pranas Pauliukai, Algimantas ir Laima Smolskai, Tomas ir Vilija Zdanavičiai. 

...Eina  paskutinės šių metų valandos.

Dėkoju visiems, kurie palaikėte, parašėte ar paskambinote, nepalikote „ant ledo“, kurie išreiškėte norą susitikti, bendrauti, keliauti ...

Dėkoju visiems, kurie ištvermingai laukiate visų negandų pabaigos, kurie nepraradote vilties, jog viskas vėl bus gerai  kaip kažkada, kai galėjome švęsti savo laiką be jokių nuotolių...

Dėkoju tiems, kurie neleidžiate „užmigti“, klausiate: kas toliau ir kada, primenate, kad apribojimai mažėja, o daugelio svarbių datų dar nepaminėjome.

 

Mielieji, artimieji mano,

linkiu, kad išsipildytų svajonės, viltys, kad dažniau ištiktų džiaugsmai.

Kartais trumputė akimirka gali suteikti daugiau džiaugsmo, nei visas gyvenimas.

Tad džiaukimės mums skirtomis akimirkomis,   kiekviena  mums paskirta  diena. Džiaukimės vaikais ir anūkais.  Džiaukimės  broliais ir sesėmis, džiaukimės gerais kaimynais. Džiaukimės patekėjusia saule,  lietumi, sniegu ar vėju.  Džiaukimės mums skirta dovana gyventi. Džiaukimės.

 

Myliu Jus.

Rima(ntė) Žiautienė

 

Su Naujaisiais 2022 –siais metais !!!

Išlydėjom vasarą.

O rudens dar nepasitikom.

Nes tebežydi tūkstančiai žiedų.

Nes dar nenupraustas vasaros įdegis.

Nes akys tebespindi netolimais prisiminimais.

Nes turime galimybę paspausti viens kitam ranką, apkabinti labai išsiilgtą.

Kaip Šakiuose rugpjūčio 24-25 dienomis ar Kauno botanikos sode rugsėjo 4-ją...

 

Tą rugpjūčio antradienio rytą įveikę judrų laikinosios sostinės aplinkkelį,   tiltą per Nemuną ir pasukę pietų kryptimi pradėjome  įdėmiau žvalgytis po apylinkes. Keliui kylant į kalną žvilgsniai vis krypo Nemuno pusėn.  Besdidžiaugiančių nuostabiais vaizdais komentarus nutildė vaizdas,  kurį pamačius automobilio greitis sumažėjo iki minimumo.

...Lėta upės tėkmė.

 Seklus  krantas.

Slėnis.

Vaiskiai  žalia lanka.

Ir tylutėliai kažko laukianti raudonų plytų bažnyčia.

Laukimo jausmas užliejo ir mūsų esybes.

Rodės, kažkas tuoj įvyks.

Ir iš tiesų.

Nevalingai atmintyje šnabždesiu atsigavo  A. Kulikausko dainos žodžiai: „Štai vieškeliu ateina Dievas“.

Nors vieškelio tenai nėra, bet Dievas savo žvilgsniu tarsi apgaubė ir pievą su raudonų plytų Zapyškio bažnyčia ir mus, skubančius į Lukšius, į Zyplių dvarą.

Kylame į kalną vingiuotu keliu ir nenustoja  stebinti apylinkių grožis.

Zypliuose kiekvieną atvykusį šypsenomis ir nuoširdumu pasitinka jau vietiniais tapę Rima ir Arturas Raukčiai. Jie ir mūsų kolegos. To paties VU Teisės fakulteto  studentai.

Arturas – Šakių  teismo rūmų teisėjas, savo atostogų laiką padovanojęs mums, Temidės klubo atvykėliams (aiški investicija į ateitį Temidėje)  (juokelis).  

Rima- Šakių rajono savivaldybės politinė bei visuomenės veikėja.

Abu jie –ąžuolai, laikantys Šakių rajono kultūros pamatus.

Netrukus dvaro „akmistrinių“ įkurdinti viešbutyje-oficinoje buvome pakviesti į restoraną „Kuchmistrai“. Jau tarpduryje sutiko, nulydėjo į vietas   ir pagal tvarką už stalų susodino dvaro „mergučės“.

Prasidėjo ragaučius, kurio metu ne tik ragavome, bet prisikimšome tiek, kad sunkiai pakilome iš užstalės. Kurgi atsilaikysi, kai ant stalo kvepia namie rūkyti lašiniai, kumpinė dešra, košeliena, vinigretas, krosnyje kepta kopūsto galva...

O kadgi būtume žinoję zanavykų svečiavimosi etiketą!

Jei svečią norima vaišinti, tai jis lig paskutiniosios turi dėkoti, kad nereikią. Jei primygtinai prašoma prie stalo, tai svečias turi eiti nenoromis vis dėkodamas. Sėsti prie stalo reikia iš tolo, atsilošus. Dieve saugok, ant stalo užsigulti! Valgius reikia imti palengva, lyg kad nenoromis, kramtyti ir ryti pamažėle, vis šnekučiuojant, valgyti nedaug, žiūrėti, kad ant stalo dar liktų. Būtų labai negražu paimti paskutinį kąsnį… 

Išeitų, kad mes neparodėm savigarbos, nes, pasižvalgydami į interjero grožybes, apžavėti nuo stalo sklindančių kvapų, "šlavėm" viską iš eilės (šypsenėlė).

Tuo tarpu Rima,gerai žinanti savo vertę "gaspadinė", vien žvilgterėjimu rikiavo "mergučes" ir pasakojo, pasakojo. Apie Zanavykijos ūkininkų gyvenimą, papročius, maistą. Net keliskart pabrėžė, jog zanavykų krašto žmonės unoravai gyvęt mokėjo: visi gražiai rėdėsi, ypačiai moterys tautiniu rūbu, kurio prijuostėje išausdavo iki 200 lelijų. Zanavykai sočiai valgė, buvo dievobaimingi, atkaklūs ir tvarkingi, tik nespartūs.

Atkeleiviui iš kitur negailėdami pasemdavo vandens, atrakinę šulinį...

Pagal zanavykų  tradicijas  sočiai privaišinti ir išlydėti ne tik pro duris, bet ir pro vartus, nuvykome į  Gelgaudiškį.

Dvare mus pasitiko pats dvaro ponas, aprodė savo rūmus, pakvietė pasivaikščioti.  Pasigrožėję rūmų vidaus ir lauko interjeru, nusifotografavome ir išėjome spaceruoti po dvaro alėjas. Parke buvo tylu, ramu, tik staiga išgirdom šūvius. Netrukus kelią pastojo medžiotojai su strielbom. Turėjom parodyti, kad ir mes ne iš kelmo spirti. Išlaikėm ir orientacinį, ir šaudymo egzaminus, todėl medžiokliai, kaip supratom, irgi zanavykai, kaip pas juos ir priimta, patiekė medžioklines vaišes. Aišku, neatsisakėme. 

Pono pakviesti eiti toliau, išgirdę, kad artinamės prie Asesoriaus kapo, sunerimome, nes neturėjome kapų žvakelės (norėjome parodyti atjautą).

O ten mus pasitiko gailiai raudanti, praradusi mylimą gundytoją jauna baudžiauninkė, verkianti žąsis praganiusi piemenaitė ir visko dvare patyrusi vyresnio amžiaus ypata, ne perdaug renkanti bendravimui su ponu leksiką, bet tvirtai besilaikanti zanavykų tradicijų: ir mus ir patį poną puolė vaišinti iš dvaro nugvelbtu sūriu...

Kai atlaidus ponas (įtartinai smailai žvilgčiojęs į asesoriaus "našlę") ir  vyriausioji  "gaspadinė" pasiekė kompromisą, gerai išmintu parko keliuku pajudėjome link gražaus kalno. O kalno būta ne tik gražaus, bet ir linksmo.  Ten grojo gyva muzika, sukiojosi išsipustę ponai, malonios skrybėlėtos ponios ir aišku zanavykiškos  nepaprasto skonio vaišės: naminė gira ir kropeliai (zanavykų krašto kulinarinis paveldas).

Jie pasakojo, kad tas kalnas seniau vadintas Velnio vardu, vis dažniau šaukiamas Uliavonės kalnu.

Tai ir pauliavojom...

Dienai einant į pabaigą, palydėti nuostabių aktorių: dvaro pono, medžiotojų, baudžiauninkių ir Velniakalnio ponų, išvykome, džiaugdamiesi puikiai praleistomis valandomis nuostabiame gamtos kampelyje, o greičiau oazėje, apie kurį penktokė Kamilė parašė:

Gražus ir mielas man gimtasis miestelis Gelgaudiškis su ištaigingais dvaro rūmais, su legendomis apipintu dvaro parku. Žingsniuoju jo takeliais, o dvikamienė pušis, lyra vadinama, ošia seną parko sakmę. Paklausykime... Senasis dvaro ponas mėgo dideles puotas ir prašmatnias medžiokles. Kai dvarininko svečiai per medžioklę miško aikštelėje pietaudavo, norėdavo ir valgydami matyti bėgiojančius žvėris, medžioti, todėl ponas įsakė baudžiauninkams iškirsti proskynas. Nuo miško aikštelės taisyklingais spinduliais buvo iškirstos aštuonios proskynos, tapusios takais, o aikštelė dėl taisyklingos formos vadinama Žvaigžde. Prie vieno Žvaigždės tako nedidelis kauburėlis, tai – Asesoriaus kapas. Čia palaidotas dvaro asesorius (teisėjas), kuris skirdavo baudžiauninkams griežtas bausmes ir dažnai jas pats vykdydavo. Vėliau žmonės pastebėjo, kad asesorius pasikeitė, tapo nuolaidus. Išaiškėjo, kad jis įsimylėjo baudžiauninkę, tačiau dėl luomų skirtumo santuoka su ja buvo neįmanoma.Šioje vietoje sielvarto apimtas asesorius užmušė šunį, žirgą ir pats nusižudė. Teisėjas buvo labai turtingas. Čia aukso ieškotojai ne kartą kasė duobes ieškodami auksinės kardo makšties ir diržo sagties. Čia pat ir Velnio kalnas. Baudžiavos laikais vienoje kalno pusėje buvo dirbama žemė, kurią mediniais arklais sunku arti, ir kai dvarininkai liepdavę baudžiauninkams eiti tos žemės įdirbti, jie sakydavę: ,Ir vėl į tą velnio kalną“. Šiame gražiame kalne mėgdavę puotauti ponai. Baudžiauninkai, pamatę juos besilinksminančius, sakydavo: ,, ir vėl tie velniai puotauja“. Taip ši vieta buvo praminta Velnio kalnu, taip ji vadinama ir dabar.

 O mūsų uliavonė tęsėsi Zyplių dvare.

Prieš įėjimą į rūmus nustebino  gyvomis gėlėmis ir šermukšniais išpuošta arka su užrašu TEMIDĖ,  dvelkianti mūsų kolegų Rimos ir Arturo draugystės bei kitų ją puošusių rankų šiluma ir nuoširdumu.

Jau kieme buvo girdėti linksma muzika.  Grojo ir kvietė užeiti Briedžių kaimo kapela “Linas”. Ir ne tik užeiti.  Kiek dainų per vakarą drauge sudainavome!

Iki šiol  tebesigirdi: PIRMAS UŽNEŠIMAS! … ir taip iki ketvirto.

Į stalą keliavo patiekalai, kokiais sotinosi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai.   Puotavome ir mes iki vėlaus vakaro. Ir ne tik. Ištrūkę iš pandemijos varžtų, džiaugėmės, dėkojome vieni kitiems ir likimui, dalijomės prisiminimais.

Kitą rytą po labai sočių pusryčių (iš tiesų zanavykai ypatingą dėmesį skiria maistui, su didžiuliu unoru tiekia gausybę valgių) žavėjomės Zyplių dvaro kambariais, greičiau jau menėmis, kai po juos vedžiojo žavi pasakotoja, Zyplių dvaro kapelos gitaristė.

O už langų jos pasakojimui antrino didžiulio parko šeimininkai: sidabriniai ir platanalapiai  klevai, paprastieji ir raudonieji ąžuolai, baltosios ir balzaminės tuopos,  europiniai ir sibiriniai maumedžiai, juodosios pušys, sidabriniai kėniai, karpotieji ir plaukuotieji beržai, kalninės guobos, kamštiniai skirpstai...Ir net gamtos paminklu buvęs paskelbtas 420 metų  Zyplių ąžuolas,  2008 m. nugriuvęs ir iki šiol gulintis   savo „mirties“ vietoje.

Kelionė į Šakius buvo nors ir trumpa, bet kai kam su mažyčiais nuklydimais (vakarykščiams įspūdžiams nustelbus kelio ženklus). Aišku, viskas baigėsi sėkmingai, nes buvome lydimi Arturo.  

Vidurdienį  pačiame miesto centre, mus pasitiko žavioji Rima, 24 varpų kariliono muzika, kuriai pritarė fontano vėsinantys akordai ir didžiulis klasikinio grožio ąžuolas. Rima, dabar jau gidės vaidmenyje, vedžiojo mus po Šakių gatves,  su atviru pasididžiavimu pasakojo  miesto sėkmės  istorijas ir neslėpė nusivylimo per lėtai vykdomais projektais.

Saulėtai ir vis dar vasariškai dienai įpusėjus, su Rima atsisveikinome (darbo reikalai), o skveruose toliau dosniai žydėjo stilingai sukomponuoti gėlynai, Juozo Lingio parke kvepėjo nušienauta žolė, tvenkiniuose plūduriavo apsnūdę vandens lelijos, tvarką prižiūrėjo policijos ekipažai ir važiuodami pro mus, draugiškai atsakinėjo į mūsų  pamojavimus...

Kai papietavę  kavinėje „Kiba“ (kaipgi zanavykijoj be sočių vaišių) susirinkome prie savo transporto priemonių, Arturas dirigento mostu parodė kelio kryptį. Džiugino ir net stebino tvarkingumu pakelės sodybos, besikeičiantis reljefas,  kol  sustojome prie Sudargo piliakalnių.

Arturas, „sudirigavęs“ apžiūros tvarką, ne pirmą kartą mums priminė, kad Sudargas - archeologine ir kultūrine prasme laikomas svarbiausiu po Kernavės piliakalnių (o gal ir ne tik).

Kylant vėjui, tarsi būtume sudrumstę Nemuno krantų istorijos miegą, kopėme pažintiniais takais, bandydami visai ateičiai įsidėmėti Balnakalnio, Žydkapių, Bevardžio, Pilaitės ir Vorpilio vardus.   Troškimą dar kartą perskaityti     Džeromo Deivido Selindžerio romaną,   „Rugiuose prie bedugnės“ sužadino  ant vieno iš piliakalnių šlaito stovintis  paminklas su pagrindinio herojaus siluetu ir iškalta citata:"Aš saugau vaikus, kad jie nenukristų į bedugnę". Pasitikėdami pažadu, kai kurie visgi pavirpindami kinkas, puolėme prie jo (tiksliau - ant jo) įsiamžinti...

Matyt protėvių dvasioms pabudus, vėjas ant piliakalnių vis stiprėjo. Bet Nemuno juostos mėlynė, miškų ir laukų horizontai ten, piliakalnių apačioje, kitame krante, viliojo paglostyti nebe istoriniais, bet šiandienos žvilgsniais ir palaimingais atodūsiais: graži mūsų Lietuva.

Jau pavakariais susirinkę į aikštelę, esančią arčiau šiandieninio gyvo ir puošnaus Sudargo miestelio, atsisveikinome su Arturu ir su vieni kitais. Mintyse pamojavę Nemunui, zanavykams, Jurbarko karnavyžiams ir liocams, kas upių tėvo dešiniuoju, kas -  kairiuoju krantu, pasukome namų linkui.

Kad kada nors, jau kitoje Lietuvos vietoje, susitiktume dar kartą.

O dar kartą (tiesa, jau mažesniu būreliu) rugsėjo ketvirtąją susitikome Kauno botanikos sode.

Manėme, kad atėjus laikui, kai nebereikia kasdien skubėti į teismą, nutrūks visi buvę ryšiai, primenantys sudėtingą ir pilną įtampos darbo laikotarpį.

Betgi ne. Nacionalinės teismų administracijos direktorė pakvietė į teismų  sąskrydį.

Diena pasitaikė vasariškai šilta, saulėta. Botanikos sodo parkų svyruokliai, prausiantys savo kasas tvenkiniuose, romantiški tilteliai, vis dar tebežydintys gėlynai...

Šimtai atvykusių dalyvių automobilių.

Šypsenomis šildantys mus pasitikusių Nacionalinės teismų administracijos jaunučių darbuotojų veideliai... Kaip anūkų.

Žvalgomės seniai matytų kolegų.

Džiaugsmingai suplaka širdis, pamačius mielus išsiilgtus veidus.

Užmiršę pandeminius draudimus, puolame sveikintis, glebėsčiuotis.

Klegesys. Muzika.

Nuostabi diena. Saulė, šilti palinkėjimai. Tarsi ir nebūtume išėję.

Dėkingi esame Teisėjų tarybos pirmininkei Sigitai Rudėnaitei, Nacionalinės teismų administracijos direktorei Natalijai Kaminskienei ir visam kolektyvui už nuostabiai suorganizuotą renginį, už jaukią aplinką, nuoširdumą, gerą žodį.

Dėkingi už tai, kad esame nepamiršti.  

     

 

Nužydėjo, nuskraidė pavėjui  liepa su iki šiol nebūtais  karščiais, svaiginančiais kvapais, kai, tarsi pataikaudami vasarai, vis nauji žiedai lenktyniavo, skubėjo: kas pirmesnis? Ir pražydėjo beveik visi vienu metu. 

Vidurvasario išmonės, patikrinusios mūsų toleranciją, lyg ir pasibaigė.

Sugrįžo įprasta, kasdieniška rugpjūčio tėkmė, kai vasarėlė (nebūtų moteriškos giminės) apsikaišiusi dar likusių žiedų vainikais, paslaptingai plaukė, kviesdama lėtam valsui javus, kol pagaliau šie pasidavė saldžiam vidurdienio snauduliui. Gundančios šilumos užmigdyti jie gal ir  nepajuto, kaip pjovėjų dalgiai  nukėlė į kitą dimensiją...

Rugpjūtis, sutramdęs vasaros šėlsmą, pažadino ir atgaivino ne tik pamiškių pievas, sodybų gojus, parkų medžius, bet ir žmones.

Ir štai, Raseiniuose gimęs sumanymas  susirinkti Suvalkijoje, jau įgauna konkrečią formą.

Susitikimas įvyks Šakių rajone, Lukšiuose, Zyplių dvare rugpjūčio 24-25 dienomis.

Numatyta tokia programa:

 I variantas

Rugpjūčio 24 diena

Atvykimas į Zyplių dvarą 12 val.

Pietūs Zyplių dvaro restorane „Kuchmistrai“ 12,30 val.

Edukacija „Zanavykų Ragaučius“.  Edukacijos trukmė   1,5  val.

Laikas, skirtas klubo susirinkimui 14-15 val. 

Apsigyvenimas Zyplių dvaro viešbutyje - Oficinoje  nuo 15 valandos.  

Lankymasis Gelgaudiškio dvare ir dalyvavimas teatralizuotoje eisenoje su stabtelėjimais, pasakojimais, nedidelėmis vaišėmis, muzika  15,40 val. -18 val. 

Sugrįžimas į Zyplių dvarą ir pasiruošimas vakaronei iki 18,30 val.

Vakarienė „Kuchmistruose“nuo  18,30 val.

Vakaronė.  Jos  metu linksmybes sukurs - Briedžių   kapela „Linas“.

 Rugpjūčio 25 diena

Pusryčiai nuo 9 val. restorane ,,Kuchmistrai“ (išsiregistravimas iš viešbučio). 

Ekskursija po Zyplių dvarą  10.00 val.

Šakių miesto žymiausių vietų apžvalga  apie 12 val.

Pietūs kavinėje „Kiba“ Šakiuose.

Apsilankymas Zanavykijos garsiuosiuose piliakalniuose Sudarge .

Atsisveikinimas.

Laimingo kelio namo !

Šio varianto kaina– 110 eurų vienam žmogui.

 

II variantas.

Atvykimas į Zyplių dvarą 12 val.

Pietūs Zyplių dvaro restorane „Kuchmistrai“ 12,30 val.

Edukacija „Zanavykų Ragaučius“.  Edukacijos trukmė   1,5  val. 

Laikas, skirtas klubo susirinkimui 14-15 val. 

Laisvas laikas nuo 15 val. 

Lankymasis Gelgaudiškio dvare ir dalyvavimas teatralizuotoje eisenoje su stabtelėjimais, pasakojimais, nedidelėmis vaišėmis, muzika  15,40 -18 val. 

       Atsisveikinimas

       Laimingo kelio namo!

Šio varianto kaina – 50 eurų vienam žmogui.

 

 

 

 

 

   

Posėdis Raseiniuose

 Tarsi padykusi mergiotė vis labiau įsismarkauja vasara.   Gražuoliai juodieji strazdai visiškai nesigėdydami nuo pusės ketvirtos ryto atviru tekstu vilioja, budina kiekvieną. Drauge su liepsnelėmis, dagiliais, čiurliais ir galybe kitų sukelia tikrą  paukščių balaganėlį kol visus „permuša“ gegutė.

 Suklūsti: kiek dar atskaičiuos?

Ir lauki saulės patekėjimo.

Kad eilinį rytą pamatytum rasotą žolę, gėlės ar medžio žiedą,   tylią dar nepabudusią gatvę, ar miesto panoramą.

Kad galutinai  pabudęs   pajustum naują dieną. Kad atgimtų laukimas. To, kas bus. Kad ateis kažkas gero ir viltingo...

 

Kovidas tarsi slibinas prieš pasaulinį  išnykimą baigia išsikvėpti.

Kad taip visam laikui!

Nors tuo abejojame, bet atokvėpis  džiugina. Taigi naudokimės laisvės akimirka.

Pergyvenusi   dar vienus  nelengvus metus, mūsų „Temidė“ gyva!

O kad tą  patvirtintume, kviečiu visus valdybos narius (ir ne tik) 2021 m. birželio 22 d. 13 val. į posėdį Raseinių rajono Karpynės restorano Vasaros terasoje.

Aptarsime tolesnius  mūsų veiklos klausimus.

 Atsivežkime naujų idėjų, pageidavimų ir siūlymų.

Po posėdžio aplankysime Dubysos regioninį parką, Jono Mačiulio – Maironio tėviškę.

Vakaro pabendravimui  yra užsakyta  netoliese esanti Liolingos kaimo turizmo sodyba.   Norintieji galės likti nakvoti.

Iki susitikimo!

 

Nuoširdžiai  

Rima Žiautienė