Kaip kasmet, kaip kasdien Baltija tebevilioja tai savo sūpuojančiu ošimu, tai bauginančiu šėlsmu, tai tylia ramybe. Kviečia paliesti sūroką bangą, pajusti pėdomis šiltą smėlį arba tiesiog pasėdėti ant kranto, plaukti mintimis iki pat toliausio horizonto. Klausytis...
Kaip tą birželio aštuntosios naktį, kai nuo Melnragės kopos žvilgsniais lydėjome nutolstančių laivų žiburius, dainavome, kol paryčiais mūsų balsus nutildė lakštingalos...
Bet apie viską iš pradžių.
Birželio septintosios vidurdienį „Morena“ jau buvo pilna klaipėdiškių, kurie kiekvieną iš toliau atvykusį apgyvendino toli gražu ne ant ledynų paliktų uolienų (morenų), bet puikiuose apartamentuose.
Pietūs paslaptimi dvelkiančioje uosto kavinėje suteikė jūreiviškų galių (pavėlavusiems – pasninko džiaugsmą) ir nesunkiai iki pat pavakarių užteko jėgų galynėtis su vasaros karščiu apžiūrint Klaipėdos miesto istorines vietas, Priekulę, Kintus, Ventę.
Priekulėje pamojavę „Šventvakario Ėvei“, Kintuose buvome išlaipinti prie restorano „Mėlynasis karpis“, esančio beveik ant vandens. Pievoje išsibarsčiusios terasos masino prisėsti, mėgautis vaizdais į egzotišką pajūrio gamtą, kanalus, tvenkinius. Bet tik tol, kol neparagavome žuvienės. Be kaulų, sodri, tiršta, nepaprastai puikaus skonio, visus be išimties taip „užganėdino“, kad nuo stalų kilome pastebimai apsunkę. Mūsų žemiškoms esybėms atrodė jau visko gana.
Bet klaipėdiečiai gudriai merkė akį vieni kitiems: tai tik pradžia.
Unikalios architektūrinės konstrukcijos namų kieme, šimtamečių medžių pavėsyje susidomėję klausėmės įtaigaus gidės pasakojimo apie legendinės asmenybės – Vydūno, gyvenimą. Nors rodos nemažai apie jį žinojome, bet iš naujo stebėjomės, kaip smulkaus kūno sudėjimo žmogus, asketizmu ir lauko žolynų pagalba privertęs draugiškai elgtis piktą ligą, nuveikė tokius didelius darbus, kuriems per ankšta ne tik Mažoji Lietuva, bet ir visas pasaulis...
Filosofas, rašytojas , dramaturgas, publicistas, kultūros veikėjas.
Įėjus į muziejų, sutiko Vydūno arfos melodija, tarsi palytėta jo paties pirštų.
Anų, seniai praėjusių laikų, Kintų parapijos pradinės mokyklos suolas nešė į kiekvieno pradžios mokyklos klasę, o sąsiuvinio lapas, brūkšniuotas viena linija, privertė dailyraščiu „išdrukavoti“ :
Pats sau būk šviesuliu. Vydūnas.
Išėjome. Savaip girdėjome jo arfos skambesį, privertusį susimąstyti: o ką galiu aš?
Susimąsčiusius autobusas vis vežė ir vežė. Rodės, toli. Galbūt taip atrodė dėl to, kad saulė negailestingai tirpino kiekvieną, nespėjusį rasti bent menkutį šešėlį...Vaizdai į marias nė kiek nevėsino ir negaivino.
Ne Kuršių marioms galynėtis su vasaros saule.
Kaip ir paukšteliui su žmogumi.
Suplukusius, bet puikiai nusiteikusius, mus sutiko Ventės rago ornitologinė stotis ir linksmas jos vedėjas.
Vieta, kurioje jau 90 metų žmogus paukščiui dovanoja žiedą.
Didžiausia žemėje paukščių gaudyklė šį nuošalų kampelį prie Kuršių marių garsina visame pasaulyje. Joje pabuvoję paukšteliai visos planetos žmonėms skelbia apie Lietuvą.
Kasmet nuskridę į tolybių tolybes, kai kurie pakildami net į trijų kilometrų aukštį, pavasariais ištikimai grįžta namo. Ir nereikia jiems jokių GPS-ų...
Grįžtant yra apie ką pamąstyti. Gal todėl autobuse vyrauja tyla.
Vakarėja. Sugrįžtame į „Moreną“. Lyg ir ruošėmės trumpai pailsėti.
Bet kažkodėl kiekvieną kertelę užvaldo paslaptinga skubėjimo dvasia.
Matyt, tai - būsimo vakaro dvelksmas ir jaudulys.
Visi žino, kad atvykusieji iš Aukštaitijos atvežė improvizaciją apie I.Simonaitytę.
O vietiniai, klaipėdiečiai? Kol kas – paslaptis.
Šventė pradedama.
Pradžioje, kaip ir dera, rimtesni dalykai, Paskelbiami naujai prisijungusieji į klubą. Jiems įteikiamas klubo nario „dokumentas“ - medalis.
Pradžioje, kaip ir dera, rimtesni dalykai, Paskelbiami naujai prisijungusieji į klubą. Jiems įteikiamas klubo nario „dokumentas“ - medalis.
Sveikinimai. Nuostabi muzika, nuoširdūs žvilgsniai, laukimas kažko.
...Į salę atvyksta paskutinioji Mažosios Lietuvos metraštininkė. Žymiausia Klaipėdos krašto gyvenimo vaizduotoja. Prūsiškos Lietuvos simbolis -
IEVA SIMONAITYTE
Lazdele pasiramsčiuodama apeina aplink stalus, visus apdalija džiovintais obuoliais.
Pasakoja apie savo brandžiąją gyvenimo pusę, kūrybą, apie nesutarimus su valdžia.
Bet vienas nepatenkintas skaitytojas ima priekaištauti. Vos neišsivysto konfliktas. Galų gale nesusipratimas baigiasi taikiai.
Apie savo gyvenimus susirinkusiems primena Krizas Šimonis, Urtė Šimonikė, Bušė Pikčiurnienė.
Pagaliau - vakaro intriga.
Klaipėdiečiai nusimeta paslapties šydą:
- Gerbiamieji, Ieva Simonaitytė tik antroje gyvenimo pusėje tapo rašytoja!
- Mūsų Ėvė jaunystėje buvo puiki siuvėja, keliaudama iš kaimo į kaimą siuvo savo sumodeliuotus rūbus, kuriais džiugino tiek jauną, tiek seną.
- Jos siūtais rūbais puošėsi ne tik lietuvninkės, bet ir vokietaitės!
- Jos siūtais rūbais puošėsi ne tik lietuvninkės, bet ir vokietaitės!
Kaip to įrodymu kelios damos ir kavalierius visus apstulbina net Bavarijai skirtais parėdais. Pademonstruojamas ir tikras šyšioniškės kostiumas, kurio išskirtinė detalė - siuvinėtas delmonas. O kur dar nėriniai, šilko skaros...
Bet Klaipėda yra Lietuvos miestas. Susirinkusieji pasveikinami profesionaliai atliktu etnografiniu lietuvių liaudies šokiu „Kepurinė“. Skamba siūlymas sukurti „Temidės“ himną ir nuvilnija daina. Nebaigus atsigrožėti „Ėvės modelių namų“ rūbais, ypač linksmai nuteikia „Varliukų choras“ - lėlių spektaklis, arija iš Žoržo Bize operos „Karmen“, palydėta audringais plojimais.
Netikėtai, tarsi iš sapno,
išnyra Vilius Karalius ir Grėtė Karalienė.
Tai momentas, gal sekundė,
gal dvi kaip juodu stovi vienas priešais
kitą.
Neprataria nė žodžio...
(Tik daug vėliau, po renginio,
prisiminsime, kokie jie - kiekvienas su savo našta, su savo kerštu, kiekvienas spaudžiamas savo gėdos, gnybiamas savo kaltės...
Tikri lietuvninkai.)
Klausantis puikios muzikos, besigrožint vos ne „Žuvėdros“ šokėjais, besidalijant įspūdžiais, laikas prabėga nepastebimai.
Vidurnaktis.
Bet dar nesimiega.
Laikydami delne po dovaną - Baltijos gintarėlius, kaip būsimą prisiminimą apie nuostabų vakarą, paryčiais einame prie ramios jūros...
Ryte pasitinka toks pat raminantis jūros ošimas.
Trumpi pusryčiai, skubotai geriant kavą ir besiaiškinant, kurioje krantinės vietoje mūsų laukia laivas.
Plaukiame.
Sustojame prie Lietuvos jūrų muziejaus delfinariumo, unikalaus jūros gamtos ir istorijos pažinimo komplekso, sukurto žmogaus. Leipdami nuo svilinančios saulės, sveikinamės su energingai vandenyje nardančiais ruoniais ir jūrų liūtais. Įėjusius vidun, sutinka romantiška, natūralų jūros dugną primenanti, subtiliai apšviesta aplinka. Bet labiausiai intriguoja povandeninis tunelis. Raibuliuojantis vanduo, apšvietimas ir, regis, ranka pasiekiamos žuvys net svaigina, pasijuntame lyg milžiniškame laive po vandeniu...
Ištrūkę iš povandeninių burtų, vėl grįžtame į „savo“ nediduką laivą, vairuojamą jauno kapitono, kolegės sūnaus, ir leidžiamės į kelionę po Klaipėdos uosto akvatoriją.
Klaipėdiečiai vardija uosto šiaurinio krašto svarbiausius objektus: krovos bendroves, laivų statyklas, remonto įmones. Na ir žinoma, daugiausiai dėmesio susilaukia suskystintų gamtinių dujų terminalas „Independence“. Milžinas.
Tik vienam kapitonui žinomu keliu išplaukiame pro jūros vartus. Palankus Baltijos kvėpavimas nesukelia neigiamų pasekmių.
Grįžtame.
Malkų prieplauka.
Kuršių marių įlankėlė..
Kiaulės nugaros sala.
Tai – Klaipėdos uosto pietinis kraštas.
Ramiai pūškuoja laivas, nes netrukdo uosto fenomenai - trauklys, blaškeva, vandensrūva. Šiuos žodžius išgirstame pirmą kartą, o jų prasmę išsiaiškinti nebėra kada. Nes laive jau skamba muzika.
„ ...bet trumpės ir trumpės tos sekundės“... linksmai, nesigilindami į prasmę, dainuojame visi iki vieno. Mojuojame, krante laukiantiems savų susitikimų. Gauname nuoširdų atsaką.
Užplūsta nematomas sugrįžimo jausmas.
Atsisveikinimo pietūs fachverko stiliaus pastate.
Nuoširdžiu dėkingumu spindintys žvilgsniai.
Paskutiniai apsikabinimai...