Lietuva!

Mes taip troškome atšvęsti Tavo laisvę.

Iškilmingai.

Pakiliai.

Nuoširdžiai.

Deja  kovo mėnesį atslinkusi neganda sustabdė bet kokį  susibūrimą, artimennį bendravimą.

Bet tikėjome, kad tai nesitęs amžinai.

Kantriai laukėme.

Bendravome virtualiomis priemonėmis. 

Nors gauta trumpoji žinutė ir ekrane matomas užrašas “labas“, negalėjo prilygti įprastam gyvam bei šiltam apsikabinimui susitikus, džaugėmės, kad įsijungę kompiuterį arba mobilųjį telefoną vos per kelias sekundes galėdavome  parašyti laiškelį pasiilgtam žmogui. 

Atsakydami siuntinėjome  veidelio formos paveikslėlius: liūdną ar linksmą, besijuokiantį ar verkiantį …

Laukimo laiką trumpino tai linksmos istorijos, tai prasmingi pasakojimai, persiunčiami vienų kitiems per Wiberį, WhatsAppą, Messengerį. Neretai ir po keliskart per dieną…

Bandėme šaipytis iš “koronės”visaip vengdami susidūrimo su ja.

Bet vistiek ilgėjomės gyvo susitikimo.

Ir su bičiuliais, ir su Tavim, Lietuva.

 

            Rugpjūčio 18-ąją, antradienį, skubėjome  į Kupiškį iš Palangos ir Druskininkų, Vilniaus ir Kauno, Raseinių ir Šiaulių, Molėtų ir Ignalinos, Klaipėdos ir Rokiškio.

           Mus pasitiko gražus miestukas, alsuojantis vasara, gėlynų kvapais, gaiviu Kupos upeliuko čiurlenimu. Dvelkantis didžia ramybe, susitelkusia po Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios, kurios didybė gniaužė kvėpavimą, skliautais, šventųjų skulptūros  vertė susimąstyti apie būties esybę ir  pabaigą. Dvidešimt vieno kryžiaus apsuptyje iškilę galingi bokštai, apvainikuoti  už jų  užkliūnančių debesėlių, tarsi šaukė į neaprėpiamą begalybę…

           …O pakalnėje vandens čiurkšlėmis žaidė ir kvietė prieiti arčiau “Baltų pasaulio medis”, be žodžių aiškindamas, kad esame pagonys, nes tautos, kurios išduoda savo pirminę religiją, išmiršta…Ant metalinio medžio čiauškėjo metaliniai paukščiai, nuo metalinių šakelių krintantys  gyvi vandens lašai įrodinėjo, kad gyvenimas  yra amžinas…

             Pamąstymui kvietė prisėsti dailininko H.Orakausko išdekoruoti suoliukai.

       Bet mes labai skubėjome, nes tiek daug dar norėjome pamatyti. Ir sinagogą, vieną iš didžiausių Lietuvoje ir Angelą, mojantį vieninteliu sparnu, ir Lėvens, Kupos, ateivio, piemenuko, Merkurijaus, Amūro, senovinių kupiškėnų vestuvių skulptūras… ir laiptus, į kuriuos įvažiavo girti milicininkai (juokelis).

         Pirmąją atgaivą gavome susėdę laivelyje “Jara”. Visi, o ypač moteriškoji publika,   žavėjomės atletišku kapitonu ir jo pasakojimais apie Kupiškio marias, ant krantų įsikūrusius kaimus bei jų žmones.

             Siūbuojančiu pontoniniu tilteliu nusvyravę (juk nesame jūrininkai) į marių salą – Uošvės liežuviu vadinamą, stebėjomės aplinka: daugiau kaip šimtas medžių rūšių, pažintiniai takai, poilsio aikštelės, pavėsinės…O kokie renginiai čia vykstą!

             Gidės Vaidos pasakojimą nutraukia  skambutis iš Adomynės dvaro:

              - Gerbiamieji, Jūsų jau laukia ansamblio „Jara”  kolektyvas.

               Suskumbame.

           Dvaro kieme išlipę iš automobilių be žado nuščiūvame.  Po šmtamečių klevų  altoriaus skliautu išsirikiavusios  “Jaros” moterys ir du jaunutėliai brolis su sese kupiškėniška tarme sveikina mus tarsi iškilius karaliūnus, kviečia sėsti, paklausyti dainų, posakajimų...

             “Sveiki gyvi, svetėliai, mūsų mylimieji”… iki šiol tebeskamba ausyse.               

            Paskui, dvaro salone su laiko išbandymus atlaikiusia glazūruotų koklių krosnimi, susodinti prie ilgų stalų išgirdome painią Adomynės dvaro istoriją apie senuosius jo šeimininkus ir jų gyvenimo akimirkas, gardžiavomės dvariškių viralu, karštomis “Pagrabinėmis” bandelėmis, “Samakurkos” lašais…

          Nepastebėjome kaip atėjo vakaras. Nakvoti apsistojome ant aukšto marių kranto įsikūrusioje sodyboje “Kunigiškio svirnas”.

           Kai sėdome prie   trispalvėmis žvakėmis apšviesto  ir puokštėmis išpuošto stalo, jau leidosi saulė. Vakaro varsų  ir saulėlydžio nušviestas dangus, vaiskiai mėlynos marios ir  dienos įspūdžiai dar kartą paskatino didžiuotis: tai mūsų Lietuva!

 

              Pirmasis prabyla Justinas Marcinkevičius:

              Tai gražiai mane augino laukas, pieva, kelias, upė…

           Audio įrašo garsas neša per visą Lietuvą iki pat Suvalkijos, Dzūkijos, iki pat Prienų, nejučia nukreipdamas mūsų žvilgsnius į kukliai prie stalo sėdintį Nepriklausomybės Akto signatarą, buvusį Seimo narį  Prienų rinkiminėje apygardoje –  Joną Prapiestį.

           Nuoširdžiu žodžiu ir  Jono gimtinės, Kupiškio, gėlininkės suskinta  puokšte padėkojame jam už Lietuvai nuveiktus darbus, už drąsą pasirašant Akte dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo.  Gerai žinodami šio žmogaus pasiekimus, neskanduojame choru “Ačiū” nei “Bravo!”, bet kiekvienas širdyje gerbiame jį už  paprastumą, toleranciją ir visų supratimą. Lygiai tokią pat (šypsenėlė)  puokštę jam įteikia  ir buvęs   Kupiškio apylinkės teismo pirmininkas Kęstutis Šabanas bei buvęs studentas Raimundas.

            O sugrįžus visi Nepriklausomybės Akto signatarai pasveikinami Seime.

              Jubiliejaus proga pasveikiname Janiną Kirvelienę. Visų nuoširdų juoką sukelia identiškos mūsų klubo ir Kupiškio teismo teisėjo Raimundo Rakausko, Janinos auklėtinio, jai įteiktos puokštės (ak, tos pačios gėlininkės stilius!).

      Pagal iš anksto neaptartą ritualą į klubo narius priimame Vytautą Kursevičių. Nenustembame,  nes esam skaitę  jo eilėraščius, bet šiurpuliukai nubėga per širdį, kai išgirstame:

 

Įsiklausykite, -

Ar girdite?

Tai tolimos šventovės varpas.

Nuaidi varpo dūžiai tarsi iš širdies širdin.

Dangaus giesmė mums širdį varpo

Ir neša toliais - ateitin.

Neatsigręžkime, - nebesugrįšim

Į ten, kur kelias liko praeity.

Jaunystė, meilė nebegrįžta

Negrįžta žingsniai nueiti.

Tik kai sustosim amžinam pavėsy

Sutiksim vėl visus, visus.

Prie stalo vėl kartu susėsim

Ir bus taip gera, taip šviesu.

Tai kas, kad akys kiek prigesę,

Kad raukšlės - lyg gyvenimo trasa.

Svarbu, kad širdys neužgestų,

Liepsnotų kūnuose dvasia.

Dangaus giesmė kviestų lyg varpas,

Gerumas skleistųs tarp delnų.

Ir vestų priekin baltas takas

O Tu kuždėtum jam: - einu.

Einu, kol amžinai dar nesustojau,

Kad viską pamatyčiau iš šalies

Tai kelkime, bičiuliai, taurę už svajonę

Už ilgą kelią ateities...

 

             Jam įteikiame...tokią pat gėlių puokštę. Algirdas neištveria: “Nė mano suvalkietė žmona nesugebėtų su ta pačia puokšte pasveikinti tiek žmonių“.

              Paklausę trijų kartų dainų audio įrašų džiugiai suprantame: kol anūkai Lietuvai dainuos: “už jūrų, marių, vandenų nerasiu nieko aš brangesnio“, mes neišnyksime iš pasaulio žemėlapio.

          Nejučia kalbos nukrypsta apie tarmes, ir pietų aukštaitis Algirdas dzūkiškai perskaito linksmą sakmę apie dziedulį ir bobulį, o šiaurės aukštaitė Nijolė skelia  biržietišką eilėraštį...

               Mūsų susibūrimuose be poezijos niekad neapsieinama...

          Nepatikėsite, bet šokiai, išskirtinai pagal lietuviškus ritmus, tęsėsi iki antros valandos nakties.

 

               Išaušęs rytas, pašlakstęs keliais gaiviais lašeliais, išvilioja į terasas. Žvilgsniai nukrypsta į marias. O šios, tarsi bijodamos, kad nepamatysime jų veidrodiniame paviršiuje, lyg jaunystės laikų atvirutėje, įsirėminusios valtelės su dviem žvejais, tyliai laukia mūsų žvilgsnių... Ir mes žvelgiame. Į marias. Už marių. Į žalią savo kraštą, išpuoštą mūsų pačių rankomis ir širdimis...   

               Pusryčiai, neįprastai  suvalgytas šampanas, ir išvykstame.

               Palėvenės dvaras.

              Akį traukia aptrupėję griuvėsiai, bajorų laikus mena senutėliai dvaro teritorijoje augantys medžiai: gamtos saugomas paminklas - kurilinis maumedis, liepos, uosiai, kanadiniai klevai,  dar dvaro dabartinės šeimininkės prosenelio sodinti. Nors didingų rūmų šiandien belikusi tik dalis, Palėvenės dvaras alsuoja gyvybe, nes juo rūpinasi protėvių palikimą paveldėjusi Nijolė Marija. Pasigėrėjimą ir pagarbą kelia jau jos pasodintos gudobelės, takus įrėminančios šluotelinės hortenzijos, visų šeimynykščių  pastangomis išpuoselėta aplinka.

              O jau jos pasakojimas! Besiklausydami  pajuntame esantys apsupti ypatinga aura, kuri kiekvieną neša į savo tėviškę.

                Tik ar visi ją beturime?   

               Užmiršę „koronę“, su Nijole Marija atsiglebėsčiuojame ir išvykstame. Netoli. Tiesiog iš žemutinės Palėvenės dvaro į kalno Palėvenę, kur stovi domininkonų vienuolynas ir šv. Dominyko bažnyčia.

                Ant aukšto kalno boluojančią bažnyčią randame be vargo.

                O kur gi vienuolynas? Eidami pro aptriušusią aukštą mūro sieną, pasukame į ne mažiau apgriautą kiemą. Žvalgomės: pro kurią durų kaurymę išlįs vienuolis. Atvykome vieni, todėl skambiname Vaidai prašydami padėti surasti svarbias duris.

                Jas atvėrė Palevėnės bendruomenės pirmininkė Laima.

                Su neslepiamu pasididžiavimu ji pasakojo apie atliktus milžiniškus darbus, kai peržengę jau minėtos mūro sienos likučius rado griuvėsių krūvą vietoje daugybės įvairios paskirties mūrinių ir medinių statinių, vadinamų aštuoniais namais. Nebebuvo nė ženklo mūrinio koridoriaus, jungusio vienuolių gyvenamąjį namą  su bažnyčia, ūkio trobesių ir tarnų namų, čia buvusios špitolės.

              Iki šių dienų išliko arklidės su ratine statinys, svirnas su malūnu, lavoninė, netaisyklingos formos vienuolių gyvenamasis namas ir ta pati masyvi tvora su įvažiavimo vartais. Šiuo metu vyksta intensyvūs vienuolyno ansamblio restauravimo darbai, kuriuos reikia pastoviai stebėti ir prižiūrėti.  „Todėl beveik apsigyvenau vienuolyne“- sakė Laima, vedžiodama mus po jau restauruotas menes ir vis pasakodama, pasakodama...

             Nuvedusi į vyno rūsį,  ji pakvietė į vienuolių smuklės vyno degustaciją, o po to – ir prie vaišių stalo,  nurikiuoto moliniais indais, uždengtais pusiau radzavų miltų raguoliais, paslėpusiais nepaprasto skonio troškinį. Net prisimerkę iš malonumo srėbėme Lėvenio žuvėlės žuvienę, kandome pyrogo, užsigerdami žolelių arbata.

               Su vienuolių atminties puoselėtojomis atsisveikinome ir nuėjome į Palėvenės bažnyčią, tikėdamiesi atleidimo už persivalgymą. Klebono nebuvo. Mus sutiko bažnyčios administratorė. Originalaus liaudiško baroko stiliaus interjeras su aštuoniais altoriais, iš kurių keturi tviskėjo auksine prabanga,  skatino priklaupti.  Jų grožiui niekaip nenorėjo pasiduoti Saulė. Ji plieskė pro bažnyčios langus masindama išeiti, o išėjusius auksiniais savo spinduliais  nuglostė ir kiekvieną iš mūsų. Ir visą Lietuvą...

                 Kelionė baigėsi.

                 Iki kito pasimatymo!

         

 

 

 

 

Lietuvai ir mums

Kraštas, kurį iš savo protėvių  paveldėjom,yra mūsų.

Vadinam jį Lietuva ir norim, kad šis žodis iš pasaulio kalbos, iš jo žemėlapių  neišnyktų.

Rašom ir tariam jį kartu su nemažiau vertais, garbingais tautų ir valstybių vardais,

norim, kad su pagarba jį ištartų.

                                                                               Justinas Marcinkevičius

Mielieji,

sveikinu visus su nuostabia mūsų šalies pavasario švente,

be kurios nebūtų tokios gražios Lietuvos, kokioje gyvename.

Svajojame.

Kuriame.

Dirbame.

Džiaugiamės.

Keliaujame po visą pasaulį.

Stebimės aukštais kalnais ir bažnyčių bokštais,

jūrų ir vandenynų beribėmis gelmėmis

ir dykumoje išnykstančiais mažais upeliukais...

Bet mūsų Lietuva mums viena.

Vienintelė.

Brangi.

Šventa.

Šildanti net šalčiausią žiemą.

Šviečianti viltimi net tamsiausią naktį.

Nes ji gyva.

Kartu su visais mumis.

Mūsų vaikais.

Mūsų anūkais ir proanūkiais.

Ir su išėjusiais ten, iš kur negrįžtama...

Tėvyne Lietuva,

Tu šimtmečiais buvai drąsi, kilni, rūsti, kantri.

Nuo šiol per amžius būk laisva!

Būk graži, klestinti,

nes esi vienintelė.

Todėl Tavo atgimimas mums šventas,

tarsi Velykos,

giedančios švenčiausią giesmę visų grįžtančių paukščių balsais...

Ne tik valdybos nariams.   

Jau seniai taip reikėjo mums susieit...

Laukėm, laukėm žiemos, o žolė vejose žaliuoja kaip žaliavusi,

jau ir nauji daigeliai vienur kitur kyla,

jau ir vienas kitas paukštelis bando savo balso stygas,

tikrina – ar neužmiršo giesmės per žiemai skirtą laiką.

Ir mums neprošal pasitikrinti,

ar visi,

ar sveiki,

ar pasiilgę vieni kitų.

Tikrai, juk nesimatėm nuo rudens.

O pakalbėti yra apie ką.

 

Todėl vasario 18 dieną 11.30 val.  Vilniuje, kavinėje SAKWA,

prie Antakalnio žiedo, M.K.Paco g. 1,

suvažiuokime, sueikime,

ir pasitarkime, ką nuveiksime per 2020 metus.

JUK  ATKURTAI NEPRIKLAUSOMAI LIETUVAI – 30 METŲ!!!

Su Šventėmis!

Tūkstančiai lietaus lašelių beldžiasi į stiklą,
prašo įleisti, neša naujieną, žinią:
- Jau greit Kalėdos!

Bet mes aikštingai norim išgirsti šią žinią iš snaigių...

Lašeliai vis tiek skambina tarsi mažutėliai varpeliai, guodžia:
- Daugybėje kraštų Kalėdos ateina per žydinčius sodus,
smėlio paplūdimius. Atplaukia per šiltas vandenynų bangas...

Kalėdos, kvepiančios vanilėmis, cinamonais,
sakais ir šienu ant Kūčiu stalo,
žibančios visais pasaulio blyksniais, .
nešinos džiugesiu, meile, ramybe, .
ateina į mūsų namus, į širdis, prašo:
- Išgirskit. Priimkit. Pajusit šventę savyje.
- Pasidalinkit ja su mylimais.
Artimais.
Amžinai išėjusiais.
Primirštais.
Net ir nepažįstamais.

...Į langą skambančiais lietaus lašeliais beldžiasi Kalėdos...
Visa tai jau buvo.

Kalėdos, kiekvienuose (tikimės) namuose įžiebusios žėrinčias ugneles,
o širdyse – viltį, svajonę,
tikėjimą, kads tai, ko labai trokštame – išsipildys,
pabėrusios keletą snaigių - jau praeityje.
Išėjo, palikusios kažkokį neapsakomą jausmą: daug kas liks taip pat, kaip ir buvo.
Norėtųsi, kad liktų tai, kas gera.

Praėjo dar vieneri metai.
Dienos išlakstė į visas puses lyg paukščiai.
Vieni- gražiai čiulbantys,
kiti įkyriai karksintys,
dar kiti ilgesingai klykiantys,
tarsi norėtų grįžti,
sugrąžinti tai, ką išnešė jaukaus, gražaus ir tikro.
Deja…
Viską reikės patiems daryti iš naujo.

Retkarčiais pro debesis pasirodančios dangaus žvaigždės barsto paskutines metų minutes.
Pritildo žingsnius,
sulėtina mintis.
Išsineša po dalelę kiekvieno iš mūsų...

Kalendoriaus lapeliuose pliusais arba minusais žymim dar užsilikusias šių metų užduotis...

Mielieji mano,
lai Naujieji atneš kilnius tikslus,
naujus prasmingus darbus,
išsipildančias svajones ir viltis,
ir daug sveikatos.

Sėkmingų ateinančių metų!

Karalių miesto paslaptys ir sūrūs atradimai,

pasivaikščiojimai po debesis ir Lenkijos-Lietuvos istoriją

Pradžia.
Maršrutas : Varšuva-Krokuva-Velička-Zakopanė-Varšuva
Kas norėtų važiuoti?
Skrieja pranešimas valdybos nariams: - atsiųskite savo apygardos norinčių keliauti sąrašą.
Oho! Suregistruojami net 32!
Trys po savaitės apgailestaudami praneša, kad negalės važiuoti. Taigi, lieka 29.
O atėjus galutinei akistatai su finansais paaiškėja staigmena: tikrai važiuos 22 teisėjai emeritai.
Septyni matyt neturėjo galimybių pranešti, jog nebevažiuos...
Bet jaunosios liaudies patarlė labai teisingai sako: nėr to blogio, kad neišeitų.
Išvykome dvidešimt septyni entuziastai maršrutu: Lenkija. Karalių miesto paslaptys ir sūrūs atradimai.

O viskas buvo taip.

Rugsėjo 8 d.
Naktis prieš kelionę beveik visus paliko be miego: vieni antrą valandą tik prigulė nusnausti, kiti jau kėlėsi. o dar kitiems kelią pastojo lapė (matyt iš pavydo, kad pamatysime už ją madingesnes lenkaites).
Bet narsūs keliautojai, nebodami jokių kliūčių, visi laiku laukė sutartose vietose ir UAB “Kiveda” išnuomotas NeoRimos autobusas-laineris, pilotuojamas Vlado ir Arūno, netrukus šauniai skraidino Lenkijos greitkeliais. Gidė Faustina su visais susipažino jau iki pirmojo sustojimo Lenkijoje.
Sutikite: iki Varšuvos kelias netrumpas. Būtų nenuostabu, kad net pabostų.
Bet tik ne mums!
Keliautojų veiduose atsiradę nuoširdumo ženklai nematomomis gijomis mus sujungė nuo pirmojo „labas rytas“ iki pat atsisveikinimo (labai tikėtina, kad ir iki šiol).

Varšuva mus pasitiko lietumi. Gerai, kad tai buvo tik lietutis, kuris greit baigėsi.
Dauguma jau nebe pirmą kartą ėjome senamiesčiu, todėl žinojome, kad II Pasaulinio karo metu Varšuva buvo beveik visa sugriauta, visas senamiestis yra atstatytas iš naujo. Bet stebino lenkų troškimas viską sugrąžinti į buvusią pradžią: juk daugelis istorinių pastatų atkurti surinkus tas pačias sugriautų namų istorines plytas...
Karališkieji rūmai, senoji turgaus aikštė, Prezidento rūmai, Popiežiaus Jono Pauliaus II aikštė.
Gatvės grįstos akmenimis, Varšuvos sukilimo paminklas – visi šie simboliai vedžiojo po turtingą Lenkijos sostinės istoriją. Sustojome ir prie mažojo Varšuvos vaduotojo. Beprasmiškame kare pražudytas žmogaus vaikas. „Šviesuolių“ nepelnytai paniekinančiai aptarinėjamas ir šiuo metu.
Vienas iš įspūdingiausių Varšuvos paminklų – A. Mickevičiui. Ant aukšto pjedestalo, apsuptas metalinės tvoros paminklas atrodo lyg būtų skirtas šlovingam valdovui.
Pajutę tvirtą sąsają su Lietuva, jau pakankamai pavargę, temstant įsikūrėme viešbutyje.
Bendra vakarienė, kurios detalės telieka paslaptyje.

Rugsėjo 9 d.
Veličkos druskų kasyklose dauguma lankėmės pirmą kartą. Leidomės po žeme, suskaičiavome visus 378 medinius laiptelius.Kasyklos iškastos 9 lygiais iki 327 metrų, o bendras tunelių ilgis sudaro net apie 300 kilometrų. Mums užteko trijų. Keliavome iš vienos kameros į kitą: Uršulos, Mikalojaus Koperniko, Janovicų kameros - Danilovičiaus šachta. Druskos kasėjų globėjos kunigaikštienės Kingos legenda grotoje. Vienoms durims užsidarius, atsidarydavo kitos, drausmingai laikėmės nustatytos tvarkos. Mat po klaidžius Veličkos druskų kasyklos labirintus vaikštant kartais galima sutikti ir paslaptingų būtybių.
Koplyčia. Iš akmens druskos iškaltame altoriuje kenčia nukryžiuotas Kristus, paslaptingai žvelgia Madona, laikanti kūdikį. Aukštai druskos skliaute žėri šviestuvai, dekoruoti druskiniais kristalais. Druskinės sienos, gal norėdamos numalšinti troškulį, sukuria nepaprastą akustiką. Tuo įsitikinome darniai nuskambėjusia lietuviška daina.
Koncertų salės, restoranai, kavinės, druskų prisodrinti ežerai, koplyčios, kur melsdavosi druskos kasėjai, kad lydėtų sėkmė. Tikras kultūrinis miestas po žeme.
Bet nežinia kodėl labai norėjosi iškilti į paviršių. Tuo labiau, kad laukė pasivaikščiojimas po nuostabųjį Krokuvos senamiestį. Šį kartą siaurais ir suktais laipteliais eiti nereikėjo – po 9 žmones per tris kartus iškėlė liftas.
Išskubėjome, užverdami požeminio miesto sūrias duris...
O lauke mus pasitiko liūtis. Matyt, dangus stengėsi nuprausti įsūrėjusias mūsų mintis...
Tą vakarą dienos kelionės aptarimas vyko viešbučio fojė. Fojė - visuomeninio pastato vestibiulis, kuriame žiūrovai laukia renginio pradžios ir praleidžia pertraukas (tarptaut. žodžių žodynas). Mūsų renginys buvo komedinio žanro ir jo pertraukos vyko be pertraukos, todėl buvo neapsakomai jauku, gera, linksma.

Rugsėjo 10 d.
Rytas Krokuvoje pasitiko vėsa- vos trylika laipsnių. Kažkas su pavydo gaidele užgiedojo: „O Lietuvoje – dvidešimt septyni“.
Gaivus vėjelis pasistengė, kad užmirštume ir nugyventus metus ir užgyventas negalias, todėl žingsniai buvo spartesni nei paprastai.
Krokuvos istorija prasideda ant Vavelio kalvos. O mums šis miestas labiausiai simbolizuoja tą epochą, kai lietuvių ir lenkų galybė dominavo didelėje Europos žemyno dalyje. Ant kalvos stūksantys Vavelio rūmai - abiejų tautų bendrų valdovų karūnavimo, tuoktuvių, laidotuvių bei įpėdinių gimimo vieta. Jeigu jų žmogiškieji likimai, gyvenimo ir meilės istorijos būtų ekranizuoti, kino salių žiūrovai ir „Oskarų“ dalintojai tiesiog netektų žado.
Prie katedros sienos prigludusioje renesansiškoje koplyčioje su auksiniu kupolu ilsisi karalius Žygimantas Senasis ir jo vaikai: Žygimantas Augustas bei Ona Jogailaitė.  Čia ilsisi Jogaila ir Jadvyga. Čia palaidoti beveik visi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos valdovai. Taip pat poetas Adomas Mickevičius, Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis su žmona Marija, žuvę per lėktuvo katastrofą Smolenske.
Bokšte kabo varpas su Lietuvos Vyčiu ir Lenkijos ereliu.
Turgaus aikštė, Sukienica, kur dabar karaliauja suvenyrų kioskai, šv. Marijos bazilika, iš kurios kas valandą „gyvai“ grojamas Marijos himnas. Melodija metų metais kaskart nutrūksta toje pačioje vietoje. Legenda neša tokią žinią: trimitininkas iš bokšto sklindančiu garsu skelbė miestiečiams apie artėjantį priešą, bet atklydusi strėlė nutraukė pavojaus šauksmą.
Graudaus akordo palydėti paliekame aikštę ir nuskubame prie paminklo Žalgirio mūšiui. Jo viršuje – karalius Jogaila, žemiau – Vytautas, o dar žemiau – kautynėse žuvęs kryžiuočių magistras...
Išsirikiuojame bendrai nuotraukai ir netrukus išskubame į Zakopanę.

Kelias pamažu vingiuoja aukštyn. Pro erdvius autobuso langus stebime, kaip keičiasi pakelės vaizdai.
Rąstiniai namai, smailiais stogais, besitęsiančiais per keletą aukštų, langai suskirstyti į daugybę mažų langelių, stogeliai virš langų, didingi akmeniniai pamatai– tai Zakopanės architektūra. Šis stilius yra sukurtas iš Lietuvos kilusio architekto Stanislavo Vitkievičiaus, todėl žengdami Krupowki alėja, jaučiame savo svarbą...(juokelis).
Keltu pakylame į Gubaluvkos viršukalnę. Tik vienas kilometras, bet vis tiek pajuntame kalnų dvasią. Akys bando aprėpti tolimą vaizdą. Iš pradžių puolame viską įamžinti nuotraukose, bet neilgai trukus išsisklaidome, nes kiekvienam norisi pabūti nuo visko nuošaliau.
...Geri į save visą kalnų nuotaiką, kurią jie skleidžia tai panirdami į debesų ūką, tai atverdami savo slėpiningas keteras. Širdį užlieja neapsakomas žavesys, kai matai kažką, ko nebegali apibūdinti žodžiais. O siela… Ji skrenda tolyn kaip paukštis, atradęs laisvę, lengvumą ir tikėjimą „naujais sparnais“. Ji virpa, jausdama kaip kasdienybė nors trumpam iš tavo gyvenimo pasitraukia ir neša į tik žvilgsniu išmatuojamus tolius.
Bet juos pasiekti ir pasivaikščioti debesyse šį kartą neužteks laiko.
Paskirtą minutę jau visi sėdime autobuse. Vakarėjantis dangus skubina, o kelias galvotrūkčiais leidžiasi žemyn. Iki nakties reikia pasiekti Lodzę, nes kitos dienos ryte turime nelengvai gautus bilietus į Varšuvos Koperniko mokslo centrą.
Išmanieji telefonai net springsta nuo mūsų domėjimosi. Skaitome: Koperniko mokslo centras – vienas moderniausių mokslo populiarinimo muziejų ne tik Lenkijoje, bet ir visoje Europoje. Jame yra daugiau kaip 450 eksponatų, kurie leidžia lankytojams patiems atlikti šimtus eksperimentų ir atrasti mokslinio pažinimo džiaugsmą. Susirūpinome - kaip viską ir suspėsime, nes mums skirtos tik dvi valandos!
Bijodami pavėluoti, viešbučio administratorės paprašome, kad visus ryte pažadintų, įjungdama “Sygnał alarmowy”. Viskas pavyksta beveik sėkmingai.

Rugsėjo 11 d.
Rytas. Pasigrožėję vaizdais nuo Varšuvos universiteto bibliotekos stogo paskirtu laiku prisistatome į Koperniko muziejų. Griežtai nustatyta tvarka susirikiuojame ir peržengiame slenkstį į interaktyvų pasaulį... Džiaugiamės atsiradusia galimybe įvertinti savo emocinį intelektą, panaudoti dar mokykloje įgytas žinias. Juk neabejojame, kad Žemė sukasi aplink savo ašį, Mėnulis – aplink Žemę, o Žemė ir kitos planetos kartu su savo palydovais – aplink Saulę.
Tiesiog ištirpstame tarp daugybės ekspozicijų.
Gavę po skaitmeninę kortelę, kuri yra raktas, atrakinantis eksponatus, bandome ir šiaip, ir taip, bet...
Daugeliui iš mūsų ji pasitaikė „neveikianti“, entuziazmas pradėjo garuoti (įdomu, pagal kokį mokslinį dėsnį), todėl ,maždaug po pusvalandžio, giliai širdyje pripažinę anūkų pranašumą, pamažu, po vieną rinkomės prie išėjimo, džiaugdamiesi galimybe drauge su visa planeta vaizdingoje Vyslos pakrantėje pasisukinėti prieš Saulę (tą dieną ji ypač linksmai šypsojosi).
Žinoma, keletas muziejuje užsibuvo, nes lankėsi ir netikrų gėlių, kurios kvepėjo šokoladu, sode, ir prigulė vinių lovoje, ir mynė dviratį, kol pamatė savo kūno griaučius, ir išbandė 6 balų žemės drebėjimą, kurio kartoti nebenorėtų, ir linksmai pasimaivė veidrodžių karalystėje...
Taigi galime visus tvirtai patikinti: Koperniko mokslo centras yra moderniausias Europoje!

Paskutinis kelionės “taškas” – prekybos centras. Neilgai po jį paklaidžioję, prisipirkę piernikų, cukierkų, visokių priesmokų, nešėme visus gastinčius savo kancesinėn (vertimus į lietuvių kalbą rasite wikipedijoje) ir susiskaičiavę kaimynus pasukome link išsiilgtos tėviškėlės.
Savo ilgesį ir atsisveikinimo graudulį įvairinome dainomis, šokiais, karūnavimais, pasakojimais apie linksmus nutikimus.
Kaip toj pasakoj: kas buvo – patys žino, o kas nebuvo – tenebesužino…

Dėkojame Faustinai, Vladui, Arūnui.
Dėkojame laukusiems namuose.
Dėkojame vieni kitiems ir patys sau.
Dėkojame likimui, kad galime keliauti,
laukti kitų susitikimų,
prisiminti ir svajoti.

              APIE POSĖDĮ VARĖNOJE

              Rugpjūčio aštuntoji visą pietryčių Lietuvą pasitiko tamsiais debesimis, vėju, lietumi. Pylė taip, kad automobilių valytuvai springo, nespėdami  atsiginti dangaus ašarų tvano ir tvarkingai važiuojantys turėdavo sustoti šalikelėse.

              Tik Vilniuje  kai kurie beprotiškų vairuotojų valdomi  BMW pralėkdavo tarsi cunamiai, atsargiau judančius  skandindami vandenų jūroje...

              Bet artėjant prie Dzūkijos, dangus ėmė rimti, o Varėnoje,  vieną kitą ašarėlę dar nusibraukdami, debesėliai pradėjo draugauti su saule.

              Saulėtomis nuotaikomis mus pasitiko Varėnos rūmų teisėjai.

              Susitikimas eilinį kartą patvirtino, kokia maža Lietuva. Dirbantieji kolegos ir savo misiją baigusieji svečiai pasirodė jau beveik visi pažįstami, bendravę darbo ar asmeniniais reikalais.  Todėl susitikimas buvo šiltas, pagyvintas gražiais prisiminimais. Visus siejo kažkokia bendra gija, nežiūrint, kad Justinui jau per aštuoniasdešimt, o jaunoms teisėjoms tik abiems kartu sudėjus – beveik tiek pat.

              Pasidžiaugę  gražia teismo aplinka, palinkėję vieni kitiems sėkmės, advokato padėjėjo Rimanto Mockaus ir gaivaus pušynų kvapo lydimi,  atvykome į Mančiagirės  sodybą, pavadintą Ūlos akimi.

              Paskubomis įsikūrę, pradėjome valdybos posėdį, kuris pasirodė neįprastai aktyvus. Skambėjo pasisakymai, pareiškimai, siūlymai  dėl klubo narių   sąrašo patikslinimo, dėl valdybos pasyvumo  ir  sudėties atnaujinimo, dėl atsakingų asmenų kiekvienoje apygardoje paskyrimo, dėl surenkamų pinigų tinkamo panaudojimo, dėl posėdžių, susirinkimų, kitų renginių organizavimo tvarkos ir vietos. Įsikarščiavę ginčijomės, kol visus, jau gerokai praalkusius  „sutramdė“  gardūs vakarienės kvapai...

              Posėdis baigėsi. Nejučia vakarienė virto į vakaronę. Ir kaipgi kitaip galėjo vykti, kai draugėje dalyvavo Justinas Jaksebaga...

              Sutemsta.  Už lango nestygsta vienoje vietoje, kyla aukštyn lietaus išprausta jaunatis, o mes  dalijamės  vieni su kitais savo vasaros įspūdžiais, istorijomis, kurias pertrūkiais nustelbia smagus juokas. Ką ten – juokas. Kvatojamės kaip jaunystėje...

              Pačiame  prisiminimų įkarštyje septynių minučių savo pasakojimui paprašo Justinas.

              Nutylame ir tarsi sustingstame laukime. Girdime:

Kur Šventos Eglės. Liepalotos. Kastinis ežeras...

Gal iškasė dievai?

Didžiausias raistas, spanguolynai,

mėlynės, grybai kaip kelmai,-

spygliais pušų smėlynai apsikloję

dabinasi čiobreliais, viržiais, kadagiais...

Giria, it marių vilnys, tyvuliuoja.

Viršūnėmis linguoja. Ošia išdidžiai.

Ramybę svaigią keičia audros aršios:

sudūksta vėtra, blykčioja žaibai...

Dangus, visomis galiomis patrakęs, grūmoja giriai:

- Šluosiu ištisai!

Vos lietūs pėdsakus audros nuplauna,

nubunda paukščiai ir skruzdžių takai –

giria vėl juokiasi,

vėl skamba.

Gaudžia.

It amžinybę skelbiantys varpai...

              Žodžiai liejasi tarsi malda. Mes net kvėpuoti nustojome...

              Kiekvieno širdyje ošia Didžiagirė...

              Susimąstome.

              Dzūkija,
 mažai žemėlapy tau skirta vietos, bet kiek išauginai gerų širdžių!..

              Ir kiek išliks manoj širdy įdėta tavų veidų. Vardų. Ir pavardžių...

              O Dzūkija, žaliuojanti pušele...

              
              Jau vidurnaktis. O juk ryte žadėjome grybauti...

              Rugpjūčio devintoji.

              Saulė plieskia, svaigina kaip įmanydama. Nuo Ūlos pakilęs rūkas greit išsisklaido, palikęs pušyno dvelksmą. Trumpai papusryčiavę, išeiname.

              Mančiagirės kaimo keliukas vingiuoja tik vietos gyventojams suprantamais vingiais,  pakelės rūgštynės akiplėšiškai kelia savo šiurkščią žalumą, begėdiškai siūlydamos nuskinti gardžia rūgštele pritvinkusius lapus (tokia skani sriuba), krienai, išplitę  laukymėje, primena apie namuose nepalaistytus agurkus (tiek to, neišdžius, vakare grįšim, pagirdysim), o  kalvelėse stovintys išraižyti kryžiai prašosi nuolankumo...Dzūkišku jaukumu dvelkia gonkos, užleistos namie nertomis „fironkomis“, o darželiai svaigsta margaspalvių žiedų kvapais...

              Pamiškė net spirga nuo sausros.   Miškovežių išdarkytu, kažkada buvusiu tvarkingu miško keliuku įžengiame į girią. Minkštos žalios, kiek šiurkštesnės baltos samanos snūduriuoja, joms nereikia slėpti grybų. Jų tiesiog nėra. (Netiesa. Radom vieną voveraitę...).

              Bet Rimantas mus veda prie Ūlos akies – amžinu alsavimu verdančios versmės.

              Nežemiška paslaptimi su geležies prieskoniu padvelkė į mus tamsi verdenė ir nieko nepaaiškinusi siauru upeliuku tingiai nešė savo skaidrų  vandenį į Ūlą...

              Pasigrožėję Ūlos vingio atodanga, grįžome į  sodybą.

              Išsiskirstėme širdyse išsivešdami po krislelį tikrosios Dzūkijos.

Valdybos nariams

Nuvilnijo,

išsilepino saulėje birželis.

Lyg Joninių nakties laumė lietaus rasomis prausiasi liepa.

Netrukus rugiapjūtės dvelksmas pasklis iš ūkininkų laukų.

Pakvies į  vaikystės sapną,

kvepiantį mamos kepta šiųmečių grūdų duona.

Dienovidžio ramybe svaigins

pušynais ir viržiais alsuojanti Dzūkija.

O Varėnoje teisėjai,

kaip ir mes kadaise,

aiškinsis dzūkelių nesutarimus, nagrinės bylas.

Bandys sutaikyti,

užgesinti net ir giminių tarpusavio karus.

Nes gyvenimas duotas ne tam...

O Varėnoje įvyks ir Temidės klubo valdybos posėdis.

Nuoširdžiai pritarus Alytaus apylinkės teismo pirmininkei Irmutei Kliučinskienei,

rugpjūčio 8 dieną, 15 valandą, mus mielai sutiko priimti Varėnos rūmų teisėjai. 

Prie kavos puodelio tikimės  pabendrauti su teismo kolektyvu,

pasidalinti jų rūpesčiais ir džiaugsmais,

papasakoti apie mūsų klubą.

Valdybos posėdyje apgalvosime metų pabaigos planus,

aptarsime būsimą kelionę į Mažąją Lenkiją.

Smagi žinia:

susitiksime su seniai matytu mielu Justinu Jaksebaga!

Paslaptis. Pernakvosime kaimo sodyboje, o ryte eisime grybauti.

Iki!

Jūsų Rima Žiautienė