Išlydėjom vasarą.

O rudens dar nepasitikom.

Nes tebežydi tūkstančiai žiedų.

Nes dar nenupraustas vasaros įdegis.

Nes akys tebespindi netolimais prisiminimais.

Nes turime galimybę paspausti viens kitam ranką, apkabinti labai išsiilgtą.

Kaip Šakiuose rugpjūčio 24-25 dienomis ar Kauno botanikos sode rugsėjo 4-ją...

 

Tą rugpjūčio antradienio rytą įveikę judrų laikinosios sostinės aplinkkelį,   tiltą per Nemuną ir pasukę pietų kryptimi pradėjome  įdėmiau žvalgytis po apylinkes. Keliui kylant į kalną žvilgsniai vis krypo Nemuno pusėn.  Besdidžiaugiančių nuostabiais vaizdais komentarus nutildė vaizdas,  kurį pamačius automobilio greitis sumažėjo iki minimumo.

...Lėta upės tėkmė.

 Seklus  krantas.

Slėnis.

Vaiskiai  žalia lanka.

Ir tylutėliai kažko laukianti raudonų plytų bažnyčia.

Laukimo jausmas užliejo ir mūsų esybes.

Rodės, kažkas tuoj įvyks.

Ir iš tiesų.

Nevalingai atmintyje šnabždesiu atsigavo  A. Kulikausko dainos žodžiai: „Štai vieškeliu ateina Dievas“.

Nors vieškelio tenai nėra, bet Dievas savo žvilgsniu tarsi apgaubė ir pievą su raudonų plytų Zapyškio bažnyčia ir mus, skubančius į Lukšius, į Zyplių dvarą.

Kylame į kalną vingiuotu keliu ir nenustoja  stebinti apylinkių grožis.

Zypliuose kiekvieną atvykusį šypsenomis ir nuoširdumu pasitinka jau vietiniais tapę Rima ir Arturas Raukčiai. Jie ir mūsų kolegos. To paties VU Teisės fakulteto  studentai.

Arturas – Šakių  teismo rūmų teisėjas, savo atostogų laiką padovanojęs mums, Temidės klubo atvykėliams (aiški investicija į ateitį Temidėje)  (juokelis).  

Rima- Šakių rajono savivaldybės politinė bei visuomenės veikėja.

Abu jie –ąžuolai, laikantys Šakių rajono kultūros pamatus.

Netrukus dvaro „akmistrinių“ įkurdinti viešbutyje-oficinoje buvome pakviesti į restoraną „Kuchmistrai“. Jau tarpduryje sutiko, nulydėjo į vietas   ir pagal tvarką už stalų susodino dvaro „mergučės“.

Prasidėjo ragaučius, kurio metu ne tik ragavome, bet prisikimšome tiek, kad sunkiai pakilome iš užstalės. Kurgi atsilaikysi, kai ant stalo kvepia namie rūkyti lašiniai, kumpinė dešra, košeliena, vinigretas, krosnyje kepta kopūsto galva...

O kadgi būtume žinoję zanavykų svečiavimosi etiketą!

Jei svečią norima vaišinti, tai jis lig paskutiniosios turi dėkoti, kad nereikią. Jei primygtinai prašoma prie stalo, tai svečias turi eiti nenoromis vis dėkodamas. Sėsti prie stalo reikia iš tolo, atsilošus. Dieve saugok, ant stalo užsigulti! Valgius reikia imti palengva, lyg kad nenoromis, kramtyti ir ryti pamažėle, vis šnekučiuojant, valgyti nedaug, žiūrėti, kad ant stalo dar liktų. Būtų labai negražu paimti paskutinį kąsnį… 

Išeitų, kad mes neparodėm savigarbos, nes, pasižvalgydami į interjero grožybes, apžavėti nuo stalo sklindančių kvapų, "šlavėm" viską iš eilės (šypsenėlė).

Tuo tarpu Rima,gerai žinanti savo vertę "gaspadinė", vien žvilgterėjimu rikiavo "mergučes" ir pasakojo, pasakojo. Apie Zanavykijos ūkininkų gyvenimą, papročius, maistą. Net keliskart pabrėžė, jog zanavykų krašto žmonės unoravai gyvęt mokėjo: visi gražiai rėdėsi, ypačiai moterys tautiniu rūbu, kurio prijuostėje išausdavo iki 200 lelijų. Zanavykai sočiai valgė, buvo dievobaimingi, atkaklūs ir tvarkingi, tik nespartūs.

Atkeleiviui iš kitur negailėdami pasemdavo vandens, atrakinę šulinį...

Pagal zanavykų  tradicijas  sočiai privaišinti ir išlydėti ne tik pro duris, bet ir pro vartus, nuvykome į  Gelgaudiškį.

Dvare mus pasitiko pats dvaro ponas, aprodė savo rūmus, pakvietė pasivaikščioti.  Pasigrožėję rūmų vidaus ir lauko interjeru, nusifotografavome ir išėjome spaceruoti po dvaro alėjas. Parke buvo tylu, ramu, tik staiga išgirdom šūvius. Netrukus kelią pastojo medžiotojai su strielbom. Turėjom parodyti, kad ir mes ne iš kelmo spirti. Išlaikėm ir orientacinį, ir šaudymo egzaminus, todėl medžiokliai, kaip supratom, irgi zanavykai, kaip pas juos ir priimta, patiekė medžioklines vaišes. Aišku, neatsisakėme. 

Pono pakviesti eiti toliau, išgirdę, kad artinamės prie Asesoriaus kapo, sunerimome, nes neturėjome kapų žvakelės (norėjome parodyti atjautą).

O ten mus pasitiko gailiai raudanti, praradusi mylimą gundytoją jauna baudžiauninkė, verkianti žąsis praganiusi piemenaitė ir visko dvare patyrusi vyresnio amžiaus ypata, ne perdaug renkanti bendravimui su ponu leksiką, bet tvirtai besilaikanti zanavykų tradicijų: ir mus ir patį poną puolė vaišinti iš dvaro nugvelbtu sūriu...

Kai atlaidus ponas (įtartinai smailai žvilgčiojęs į asesoriaus "našlę") ir  vyriausioji  "gaspadinė" pasiekė kompromisą, gerai išmintu parko keliuku pajudėjome link gražaus kalno. O kalno būta ne tik gražaus, bet ir linksmo.  Ten grojo gyva muzika, sukiojosi išsipustę ponai, malonios skrybėlėtos ponios ir aišku zanavykiškos  nepaprasto skonio vaišės: naminė gira ir kropeliai (zanavykų krašto kulinarinis paveldas).

Jie pasakojo, kad tas kalnas seniau vadintas Velnio vardu, vis dažniau šaukiamas Uliavonės kalnu.

Tai ir pauliavojom...

Dienai einant į pabaigą, palydėti nuostabių aktorių: dvaro pono, medžiotojų, baudžiauninkių ir Velniakalnio ponų, išvykome, džiaugdamiesi puikiai praleistomis valandomis nuostabiame gamtos kampelyje, o greičiau oazėje, apie kurį penktokė Kamilė parašė:

Gražus ir mielas man gimtasis miestelis Gelgaudiškis su ištaigingais dvaro rūmais, su legendomis apipintu dvaro parku. Žingsniuoju jo takeliais, o dvikamienė pušis, lyra vadinama, ošia seną parko sakmę. Paklausykime... Senasis dvaro ponas mėgo dideles puotas ir prašmatnias medžiokles. Kai dvarininko svečiai per medžioklę miško aikštelėje pietaudavo, norėdavo ir valgydami matyti bėgiojančius žvėris, medžioti, todėl ponas įsakė baudžiauninkams iškirsti proskynas. Nuo miško aikštelės taisyklingais spinduliais buvo iškirstos aštuonios proskynos, tapusios takais, o aikštelė dėl taisyklingos formos vadinama Žvaigžde. Prie vieno Žvaigždės tako nedidelis kauburėlis, tai – Asesoriaus kapas. Čia palaidotas dvaro asesorius (teisėjas), kuris skirdavo baudžiauninkams griežtas bausmes ir dažnai jas pats vykdydavo. Vėliau žmonės pastebėjo, kad asesorius pasikeitė, tapo nuolaidus. Išaiškėjo, kad jis įsimylėjo baudžiauninkę, tačiau dėl luomų skirtumo santuoka su ja buvo neįmanoma.Šioje vietoje sielvarto apimtas asesorius užmušė šunį, žirgą ir pats nusižudė. Teisėjas buvo labai turtingas. Čia aukso ieškotojai ne kartą kasė duobes ieškodami auksinės kardo makšties ir diržo sagties. Čia pat ir Velnio kalnas. Baudžiavos laikais vienoje kalno pusėje buvo dirbama žemė, kurią mediniais arklais sunku arti, ir kai dvarininkai liepdavę baudžiauninkams eiti tos žemės įdirbti, jie sakydavę: ,Ir vėl į tą velnio kalną“. Šiame gražiame kalne mėgdavę puotauti ponai. Baudžiauninkai, pamatę juos besilinksminančius, sakydavo: ,, ir vėl tie velniai puotauja“. Taip ši vieta buvo praminta Velnio kalnu, taip ji vadinama ir dabar.

 O mūsų uliavonė tęsėsi Zyplių dvare.

Prieš įėjimą į rūmus nustebino  gyvomis gėlėmis ir šermukšniais išpuošta arka su užrašu TEMIDĖ,  dvelkianti mūsų kolegų Rimos ir Arturo draugystės bei kitų ją puošusių rankų šiluma ir nuoširdumu.

Jau kieme buvo girdėti linksma muzika.  Grojo ir kvietė užeiti Briedžių kaimo kapela “Linas”. Ir ne tik užeiti.  Kiek dainų per vakarą drauge sudainavome!

Iki šiol  tebesigirdi: PIRMAS UŽNEŠIMAS! … ir taip iki ketvirto.

Į stalą keliavo patiekalai, kokiais sotinosi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai.   Puotavome ir mes iki vėlaus vakaro. Ir ne tik. Ištrūkę iš pandemijos varžtų, džiaugėmės, dėkojome vieni kitiems ir likimui, dalijomės prisiminimais.

Kitą rytą po labai sočių pusryčių (iš tiesų zanavykai ypatingą dėmesį skiria maistui, su didžiuliu unoru tiekia gausybę valgių) žavėjomės Zyplių dvaro kambariais, greičiau jau menėmis, kai po juos vedžiojo žavi pasakotoja, Zyplių dvaro kapelos gitaristė.

O už langų jos pasakojimui antrino didžiulio parko šeimininkai: sidabriniai ir platanalapiai  klevai, paprastieji ir raudonieji ąžuolai, baltosios ir balzaminės tuopos,  europiniai ir sibiriniai maumedžiai, juodosios pušys, sidabriniai kėniai, karpotieji ir plaukuotieji beržai, kalninės guobos, kamštiniai skirpstai...Ir net gamtos paminklu buvęs paskelbtas 420 metų  Zyplių ąžuolas,  2008 m. nugriuvęs ir iki šiol gulintis   savo „mirties“ vietoje.

Kelionė į Šakius buvo nors ir trumpa, bet kai kam su mažyčiais nuklydimais (vakarykščiams įspūdžiams nustelbus kelio ženklus). Aišku, viskas baigėsi sėkmingai, nes buvome lydimi Arturo.  

Vidurdienį  pačiame miesto centre, mus pasitiko žavioji Rima, 24 varpų kariliono muzika, kuriai pritarė fontano vėsinantys akordai ir didžiulis klasikinio grožio ąžuolas. Rima, dabar jau gidės vaidmenyje, vedžiojo mus po Šakių gatves,  su atviru pasididžiavimu pasakojo  miesto sėkmės  istorijas ir neslėpė nusivylimo per lėtai vykdomais projektais.

Saulėtai ir vis dar vasariškai dienai įpusėjus, su Rima atsisveikinome (darbo reikalai), o skveruose toliau dosniai žydėjo stilingai sukomponuoti gėlynai, Juozo Lingio parke kvepėjo nušienauta žolė, tvenkiniuose plūduriavo apsnūdę vandens lelijos, tvarką prižiūrėjo policijos ekipažai ir važiuodami pro mus, draugiškai atsakinėjo į mūsų  pamojavimus...

Kai papietavę  kavinėje „Kiba“ (kaipgi zanavykijoj be sočių vaišių) susirinkome prie savo transporto priemonių, Arturas dirigento mostu parodė kelio kryptį. Džiugino ir net stebino tvarkingumu pakelės sodybos, besikeičiantis reljefas,  kol  sustojome prie Sudargo piliakalnių.

Arturas, „sudirigavęs“ apžiūros tvarką, ne pirmą kartą mums priminė, kad Sudargas - archeologine ir kultūrine prasme laikomas svarbiausiu po Kernavės piliakalnių (o gal ir ne tik).

Kylant vėjui, tarsi būtume sudrumstę Nemuno krantų istorijos miegą, kopėme pažintiniais takais, bandydami visai ateičiai įsidėmėti Balnakalnio, Žydkapių, Bevardžio, Pilaitės ir Vorpilio vardus.   Troškimą dar kartą perskaityti     Džeromo Deivido Selindžerio romaną,   „Rugiuose prie bedugnės“ sužadino  ant vieno iš piliakalnių šlaito stovintis  paminklas su pagrindinio herojaus siluetu ir iškalta citata:"Aš saugau vaikus, kad jie nenukristų į bedugnę". Pasitikėdami pažadu, kai kurie visgi pavirpindami kinkas, puolėme prie jo (tiksliau - ant jo) įsiamžinti...

Matyt protėvių dvasioms pabudus, vėjas ant piliakalnių vis stiprėjo. Bet Nemuno juostos mėlynė, miškų ir laukų horizontai ten, piliakalnių apačioje, kitame krante, viliojo paglostyti nebe istoriniais, bet šiandienos žvilgsniais ir palaimingais atodūsiais: graži mūsų Lietuva.

Jau pavakariais susirinkę į aikštelę, esančią arčiau šiandieninio gyvo ir puošnaus Sudargo miestelio, atsisveikinome su Arturu ir su vieni kitais. Mintyse pamojavę Nemunui, zanavykams, Jurbarko karnavyžiams ir liocams, kas upių tėvo dešiniuoju, kas -  kairiuoju krantu, pasukome namų linkui.

Kad kada nors, jau kitoje Lietuvos vietoje, susitiktume dar kartą.

O dar kartą (tiesa, jau mažesniu būreliu) rugsėjo ketvirtąją susitikome Kauno botanikos sode.

Manėme, kad atėjus laikui, kai nebereikia kasdien skubėti į teismą, nutrūks visi buvę ryšiai, primenantys sudėtingą ir pilną įtampos darbo laikotarpį.

Betgi ne. Nacionalinės teismų administracijos direktorė pakvietė į teismų  sąskrydį.

Diena pasitaikė vasariškai šilta, saulėta. Botanikos sodo parkų svyruokliai, prausiantys savo kasas tvenkiniuose, romantiški tilteliai, vis dar tebežydintys gėlynai...

Šimtai atvykusių dalyvių automobilių.

Šypsenomis šildantys mus pasitikusių Nacionalinės teismų administracijos jaunučių darbuotojų veideliai... Kaip anūkų.

Žvalgomės seniai matytų kolegų.

Džiaugsmingai suplaka širdis, pamačius mielus išsiilgtus veidus.

Užmiršę pandeminius draudimus, puolame sveikintis, glebėsčiuotis.

Klegesys. Muzika.

Nuostabi diena. Saulė, šilti palinkėjimai. Tarsi ir nebūtume išėję.

Dėkingi esame Teisėjų tarybos pirmininkei Sigitai Rudėnaitei, Nacionalinės teismų administracijos direktorei Natalijai Kaminskienei ir visam kolektyvui už nuostabiai suorganizuotą renginį, už jaukią aplinką, nuoširdumą, gerą žodį.

Dėkingi už tai, kad esame nepamiršti.  

     

 

Nužydėjo, nuskraidė pavėjui  liepa su iki šiol nebūtais  karščiais, svaiginančiais kvapais, kai, tarsi pataikaudami vasarai, vis nauji žiedai lenktyniavo, skubėjo: kas pirmesnis? Ir pražydėjo beveik visi vienu metu. 

Vidurvasario išmonės, patikrinusios mūsų toleranciją, lyg ir pasibaigė.

Sugrįžo įprasta, kasdieniška rugpjūčio tėkmė, kai vasarėlė (nebūtų moteriškos giminės) apsikaišiusi dar likusių žiedų vainikais, paslaptingai plaukė, kviesdama lėtam valsui javus, kol pagaliau šie pasidavė saldžiam vidurdienio snauduliui. Gundančios šilumos užmigdyti jie gal ir  nepajuto, kaip pjovėjų dalgiai  nukėlė į kitą dimensiją...

Rugpjūtis, sutramdęs vasaros šėlsmą, pažadino ir atgaivino ne tik pamiškių pievas, sodybų gojus, parkų medžius, bet ir žmones.

Ir štai, Raseiniuose gimęs sumanymas  susirinkti Suvalkijoje, jau įgauna konkrečią formą.

Susitikimas įvyks Šakių rajone, Lukšiuose, Zyplių dvare rugpjūčio 24-25 dienomis.

Numatyta tokia programa:

 I variantas

Rugpjūčio 24 diena

Atvykimas į Zyplių dvarą 12 val.

Pietūs Zyplių dvaro restorane „Kuchmistrai“ 12,30 val.

Edukacija „Zanavykų Ragaučius“.  Edukacijos trukmė   1,5  val.

Laikas, skirtas klubo susirinkimui 14-15 val. 

Apsigyvenimas Zyplių dvaro viešbutyje - Oficinoje  nuo 15 valandos.  

Lankymasis Gelgaudiškio dvare ir dalyvavimas teatralizuotoje eisenoje su stabtelėjimais, pasakojimais, nedidelėmis vaišėmis, muzika  15,40 val. -18 val. 

Sugrįžimas į Zyplių dvarą ir pasiruošimas vakaronei iki 18,30 val.

Vakarienė „Kuchmistruose“nuo  18,30 val.

Vakaronė.  Jos  metu linksmybes sukurs - Briedžių   kapela „Linas“.

 Rugpjūčio 25 diena

Pusryčiai nuo 9 val. restorane ,,Kuchmistrai“ (išsiregistravimas iš viešbučio). 

Ekskursija po Zyplių dvarą  10.00 val.

Šakių miesto žymiausių vietų apžvalga  apie 12 val.

Pietūs kavinėje „Kiba“ Šakiuose.

Apsilankymas Zanavykijos garsiuosiuose piliakalniuose Sudarge .

Atsisveikinimas.

Laimingo kelio namo !

Šio varianto kaina– 110 eurų vienam žmogui.

 

II variantas.

Atvykimas į Zyplių dvarą 12 val.

Pietūs Zyplių dvaro restorane „Kuchmistrai“ 12,30 val.

Edukacija „Zanavykų Ragaučius“.  Edukacijos trukmė   1,5  val. 

Laikas, skirtas klubo susirinkimui 14-15 val. 

Laisvas laikas nuo 15 val. 

Lankymasis Gelgaudiškio dvare ir dalyvavimas teatralizuotoje eisenoje su stabtelėjimais, pasakojimais, nedidelėmis vaišėmis, muzika  15,40 -18 val. 

       Atsisveikinimas

       Laimingo kelio namo!

Šio varianto kaina – 50 eurų vienam žmogui.

 

 

 

 

 

   

Posėdis Raseiniuose

 Tarsi padykusi mergiotė vis labiau įsismarkauja vasara.   Gražuoliai juodieji strazdai visiškai nesigėdydami nuo pusės ketvirtos ryto atviru tekstu vilioja, budina kiekvieną. Drauge su liepsnelėmis, dagiliais, čiurliais ir galybe kitų sukelia tikrą  paukščių balaganėlį kol visus „permuša“ gegutė.

 Suklūsti: kiek dar atskaičiuos?

Ir lauki saulės patekėjimo.

Kad eilinį rytą pamatytum rasotą žolę, gėlės ar medžio žiedą,   tylią dar nepabudusią gatvę, ar miesto panoramą.

Kad galutinai  pabudęs   pajustum naują dieną. Kad atgimtų laukimas. To, kas bus. Kad ateis kažkas gero ir viltingo...

 

Kovidas tarsi slibinas prieš pasaulinį  išnykimą baigia išsikvėpti.

Kad taip visam laikui!

Nors tuo abejojame, bet atokvėpis  džiugina. Taigi naudokimės laisvės akimirka.

Pergyvenusi   dar vienus  nelengvus metus, mūsų „Temidė“ gyva!

O kad tą  patvirtintume, kviečiu visus valdybos narius (ir ne tik) 2021 m. birželio 22 d. 13 val. į posėdį Raseinių rajono Karpynės restorano Vasaros terasoje.

Aptarsime tolesnius  mūsų veiklos klausimus.

 Atsivežkime naujų idėjų, pageidavimų ir siūlymų.

Po posėdžio aplankysime Dubysos regioninį parką, Jono Mačiulio – Maironio tėviškę.

Vakaro pabendravimui  yra užsakyta  netoliese esanti Liolingos kaimo turizmo sodyba.   Norintieji galės likti nakvoti.

Iki susitikimo!

 

Nuoširdžiai  

Rima Žiautienė

 

 

Antroji banga

 

Ir kas galėjo pagalvoti, kad karantinas banguoja?

Ne kaip rugių laukas,

ir ne kaip vėjelio pajudinti peržydėję aukštapelkės švylių debesėliai.

Ne kaip ežeras.

Ir ne kaip  vandenynas.

Ir net ne kaip cunamis.

Bet jau šėlsta antroji banga.

Taškanti kovidą.

Nematomą.

Apgaulingą.

Klastingą.

Dažnai negailestingą ir žiaurų.

Karantinui banguojant tolstam vieni nuo kitų, o susitikę tik iš tolo pamojam, jei iš akių atpažįstam, nes visas veidas – po kauke.

Bet tai -  ne kaukių balius. Ir ne karnavalas.

Vikipedija skelbia, kad krikščionims karnavalas žymi paskutinį pasilinksminimą prieš gavėnią.

O lietuvių kalbų žodynas aiškina, jog tai – liaudies šventė   lauke su šokiais, eitynėmis, vaidinimais.

Gal vaidinam ir taip pat, kaip kasdieniniame gyvenime, tik  šokiui dažniausiai kviečia Kovidas.

Deja,  daugelis beatodairiškai šokinėdami po susibūrimus, įpuola į „karnavalo“ sūkurį,  ir   „pasilinksminimas“ iš tiesų būna paskutinis...

Tad neskubėkime.

Kol kas - gyvenkime.

 

Vieno renginio metu teko girdėti, kad žmogaus gyvenime yra trys etapai.

Pirmųjų dviejų nebepamenu, o trečiajame esame mes.

„Etapuoti“  į pensiją.

Tie, kurie dar nesulaukė savo etapo,  dažniausiai įsivaizduoja, jog mūsų dienos slenka  nuobodžiai ir monotoniškai.

Ooo,  kaip jie klysta!

Suprantama, juk   nepabuvęs negali   žinoti.

Jie net neįtaria,  kokie mes  būname linksmi  ir padūkę.

Dar nepraradę (o dažnai tik dabar įgiję) humoro jausmą.

Tie, kurie turime su kuo, tebegaudome drugelius,

o kurie neturime – bandome pagauti nors kokį mašalą.

Visi tikisi, kad tai kada nors dar pasikartos (nors  neprisipažįsta).

Bet ar kas gali uždrausti paslaptingai svajoti?

Ypatingai, kai yra kada. Dažniausiai  -  prieš miegą, o tiksliau, tarp miego.

Ogi paskui kad užmigtum...

Mintys aplenkia laiką.

Sujungia praeitį, ateitį, dabartį.

Šokinėja.

Pradeda painiotis kol pagaliau virsta sapnais.

Ryte  pagal dar neišnykusį įprotį įjungi kompiuterį.

Kartais gauni laiškų. Kartais parašai kitiems.

Žvilgsnis sustoja ties kukliomis eilutėmis:

„Prisipažįstu, kad per žiemą nieko gero nenuveikiau. Tik kasiau ir kasiau sniegą...“

Tikrai.

Jis, gražus ir švarus tarsi siela, vis krito ir krito.

Nesirinkdamas, kur.

Nuklojo laukus ir kelius, namų ir automobilių stogus, krūmus ir medžius.

Krūmai buvo paklusnūs, lenkėsi iki pat žemės, glaudė prie jos savo liaunas šakeles ir nuolankiai leido vėjui  virš savęs  supustyti aukštus sniego kalnus.

Lieknuolės  pušys priešingai, tiesė savo šakų karūnas į debesis.

Pradžioje lengvai pudravosi, tarsi norėdamos su jais supanašėti,   šiek tiek nubarstydamos po kojom pačias puriausias sniego dulkes. 

Bet dangus nesustodamas bėrė ir bėrė naujus sniegus.

Kartais pasikvietęs apgaulingą tylą, o kartais, šūkčiodamas medžiams nesuprantamus vėjų žodžius, vertė ir vertė, tartum iš milžiniško dangaus vežimo.

Iš prigimties būdami stiprūs, į žiemos derybas nėjo ąžuolai, kiek išgalėdami   išsisukinėjo svyruokliai beržai,  vis dar grakščiai, nors jau sunkiai, linko gimnastikos pratimų ištreniruotos eglių šakos.

Tik pušys, negalėdamos nusikratyti apledėjusių kibių sniegynų, nebeatlaikydamos  nepakeliamos naštos,  atplėšdvo nuo savęs  dalį savo gyvasties,  ir,  skaudžiai sudejavusios, ją atiduodavo tokiai pat snieguotai žemei...

O pačios liekniausios aukojo nežiniai savo viršūnių garbanas,  palikdamos  likimo valiai   dalį  kamieno su ištiestais į dangų atplaišų pirštais...

Viskas praėjo kaip viskas praeina.

Žmogus surinks suniokotas šakas, sutvarkys sulaužytus kamienus.

Ir šviesiame miške vėl giedos tūkstančiai paukščių, ieškodami naujų šakų savo lizdams...

... Skaitai toliau:

„Ar tai, jog būsime paskiepyti, atvers mums duris į nenuotolinį bendravimą, ar teks ir toliau susigūžus sėdėti, bijant kitokių viruso štamų ir atmainų. Kviečiu vakcinuotus susitikti !!!   Susirinksim vienoje iš gražiausių Lietuvos vietų“.

Tikėkimės, mieloji Zita...Susirinksim. O tada paskelbs naują, patį griežčiausią karantiną, draudžiantį išvykti iš tos teritorijos...(juokelis).

 

Vyrai užsiima kur kas rimtesniais darbais.

Mykolas atsiradusį laisvalaikį  užpildo ne svajonėmis, o kita veikla. Tenka atsigręžti ir prisiminti tuos darbus, kurie dėl laiko stokos ar kitų priežasčių buvo neužbaigti ar nepadaryti.   Daug laiko praleidžia tvarkydamas savo knygas, kurių nemažai susikaupė.

„Kaip nebranginti per daugelį metų išsaugotų knygų, kurios  įvairiomis progomis buvo dovanotos mokantis vidurinėje mokykloje! Jos primena tuometį mokyklinį gyvenimą, mokytojus ir draugus. Mokykloje nuo 1947 metų rašiau dienoraštį. Gal ir naivūs jame užrašyti samprotavimai ir mintys, tačiau jie brangūs, nes primena kokie mes buvome   ir kaip nekritiškai vertinome mus supančią aplinką. Tvarkau ir mokyklos laikų, studijų metų ir kitų gyvenimo laikotarpių nuotraukas,  pažymiu datas it nuotraukose užfiksuotas kitas aplinkybes. 

1962 metais baigdami VU Teisės fakultetą susitarėme organizuoti kurso susitikimus.  Nuo 2000-ųjų  iki karantino susitikimai vyko kiekvienais  metais. Susitarėme, kad susitikimų vieta nesikeičia- Universiteto Centrinių rūmų aikštelė, prie K.Donelaičio paminklo“.

Susitikimai...Prisiminimai apie jaunystės metus, pilnus svajonių, vilčių.

Dienos skubina. Dar tiek nepadarytų darbų.

O į Lietuvą pamažu ateina pavasaris.

Išeini į lauką. Apsižvalgai.

Viskas lyg ir nepasikeitę.

Kažkodėl suklūsti. Išgirsti tarsi upelio alsavimą,  tarsi tolimą muzikos instrumentų  garsą.

Ką ten instrumentai.

Tų garsų, kuriuos išgirsti per patį pavasario šėlsmą, pakartoti negali niekas.

Kaip ir to kvapo, sklindančio nuo žolės, nuo lietaus, nuo žydėjimo.

Giliai įkvepi.

Užsimerki.

Juk tai – laimė.

Kad kasmet pajauti pavasarį. 

Ir nereikia niekur keliauti.

Ir kvapai.

Ir žiedai.

Ir žaluma.

Ir garsai.

Ir tas neapsakomas jausmas gyventi.

Viskas tavo. Mano. Mūsų.

Sunku patikėti, jog tai kada nors baigsis.

Ak, ne! Nesibaigs.

Tik patiems teks viską palikti.

Dar tas karantinas...

Nijolei nevalingai į galvą pasibeldė malda,  kurią galbūt kalbėsim atėjus visiškai senatvei:

„Viešpatie,

Tu geriau už mane žinai, kad senstu ir artėja mano saulėlydžio valanda.

Apsaugok mane nuo pasipūtimo ir noro kiekviena proga kitus mokyti.

Išlaisvink mane nuo tos didelės silpnybės – noro tvarkyti kitų gyvenimus.

Išmokyk mane būti išmintingu ir nebūti valdingu.

Išmokyk mane tylėti apie savo ligas ir negalias, nes noras apie jas kalbėti auga kas metai.

Išmokyk mane tos įstabios išminties suvokti, kad aš taip pat galiu klysti.

Išsaugok manyje švelnų elgesį su kitais.

Senas moralizuojantis niurgzlys – tai pats geriausias šėtono kūrinys.

Išmokyk mane būti laimingu.

Laimė – kaip senutės akiniai, kurių beieškodamas randi ant nosies.

Kaip sveikata – kai ją turi, jos nepastebi.

Prašau geresnės atminties, nes manoji jau prasilenkia su kitų atmintimi.

Negaliu sulaikyti bėgančių metų ir turiu pripažinti, kad senka mano jėgos ir vysta išorinis grožis.

Mano veidas darosi raukšlėtas, o plaukai – žili.

Nenoriu skųstis, bet pasakysiu atvirai – bijau senatvės.

Viešpatie,

suteik mano širdžiai jėgų būti išmintingu ir priimti gyvenimą tokį, kokį man skyrei“.

O koks gi mūsų gyvenimas?

Nagi toks, kokį patys susikūrėme.

 

Seniau patyliukais pasišaipydavom iš  močiučių, kai jos, išskalavusios ir išdžiovinusios plastikinius maišelius, į juos vėl vyniodavo visokias daržoves, pokuodavo atsargas žiemai, naudodavo kasdienai  produktams laikyti šaldytuve ar šiaip  „kuknėje“, arba, išplovusios indelius nuo grietinės, į juos sodindavo pomidorų daigus. Jei pasitaikydavo tvirtesni, atlaikydavo ne vieną sezoną.

Manėm - ot ta senatvė...Ot skūpumas.

Na, gerai, gal  taupumas.

Ir  slėpdavom atlaidžią šypsenėlę...

...Ale žinokit, aš irgi jau plaunu. Kol kas – paslapčia.

Sviete, negi pasenau?! Negi...

Ot ir ne ! ! !

Kai dabar  karantinas, dažniau, negu bet kada anksčiau,  leidžiu laiką prilipus prie televizoriaus.

Ten išgirdau naują žodį -  TVARUMAS. 

Taigi elgiuosi tvariai,  o ne senstu.

Todėl plastikinius indelius plausiu ir toliau.

Ir kviečiu visus;

-Mazgokim nesisarmatydami!

Išgelbėsim pasaulį!

Gal.

O jeigu rimtai, neberamu.

Įvairaus plastiko   pilnos pamiškės, paežerės, paupiai ir miškai. Upės, ežerai ir jūros.

Anąsyk sūnus parnešė lydį ne su gerklėj įstrigusiu kabliu, o su prarytu plastiko kamščiu.

Negi šampaną gėrė ?....

Poledinę žūklę išnešė pavasaris.

Į žuvų draugiją pradėjo prašytis vandens paukščiai.

Nedrąsiai pražydo pirmi, patys drąsiausi žiedeliai, džiugindami spalvomis ir laukimu naujų žydėjimų.

Nustelbdami karantino bangavimą.

Paskiepyti tarsi medžiai pavasarį, vėl lekiame, skubame.

Liudos žodžiais tariant  „išėjus ant šviežios žolės“  mūsų „ūkiai“ atsigaus ir vėl būsime laisvi, pasidžiaugsime geromis naujienomis.

Ir neapsiribosime vien trumpais laiškeliais iš Vidiškių, Palangos, Raseinių, Šiaulių.  Ar Nemuno pakrantės skardžių, nubarstytų žibuoklėmis... 

 

Jei stropiai laikeisi valdžios nurodymų, tai šeštame mėnesyje (ne, ne tai ką pagalvojot!) pagaliau kirpyklon pakliuvai. Po procedūros išėjai palengvėjusia ne tik galva, bet ir krūtine (vėl gi ne tai, ką pagalvojot). Tiesiog pasijutai atjaunėjusi, nejučia įjungei šypseną ir pajutai, koks mielas pavasaris... Plačiai atmerkusi  akis  daireisi  - lyg ir nieko naujo nesimatė.

Bet tas dvelksmas... besibaigiančio murzino sniego, šlapios žemės.

Gyvatvorės krūmo, kažką šnabždančio pavasario vėjui.

Tas jausmas...

Ir tas lūkesčo prisotintas garsas...

Dangus tarsi subangavo, nuo praskrendančių žąsų balsų tarsi suvilnijo oras.

Visa erdvė iki pat širdies prisipildė džiaugsmingo virpesio.

Tik palengvėle mojuojamų sparnų ir balsų  ošimas  nutolo kažkur link pietų, link Žuvinto.

Bet liko nenusakomas jausmas, nuo kurio dar ilgai nesinorėjo grįžti į kasdienos rūpesčius.

Argi tai – ne laimės akimirka?

Ir tvirtesniu, pasitikinčiu žingsniu  nuėjai  jos pasitikti.

 

O vakare...

Skambteli pažįstamas telefono signalas. Praneša apie Jono atsiųstą žinutę.

Įsižiebia   ekranas...

Net akyse aptemsta nuo tamsiai mėlyno nakties dangaus.

Pasigirsta  tie patys, dieną girdėti džiugūs paukščių balsai - grįžtam,  grįžtam!

Ir vėl banguoja dangus, ir moja sparnai,  lyg norėdami apkabinti taip seniai matytus išsiilgtus,  mielus artimuosius.

Nepajunti, kaip pakyla jiems mojanti ranka.

Suskumba širdis.

Ekrane vos įžiūrima paukščių rikiuotė pamažėl nutolsta naktyje.

Užlieja džiaugsmas ir dėkingumas pavasariui ir vaizdą atsiuntusiam žmogui.

Gautą stebuklą persiunti kitiems.

Dar ilgai nesumerki akių...

 

Atplaukė pirmoji pavasario banga.