Antroji banga

 

Ir kas galėjo pagalvoti, kad karantinas banguoja?

Ne kaip rugių laukas,

ir ne kaip vėjelio pajudinti peržydėję aukštapelkės švylių debesėliai.

Ne kaip ežeras.

Ir ne kaip  vandenynas.

Ir net ne kaip cunamis.

Bet jau šėlsta antroji banga.

Taškanti kovidą.

Nematomą.

Apgaulingą.

Klastingą.

Dažnai negailestingą ir žiaurų.

Karantinui banguojant tolstam vieni nuo kitų, o susitikę tik iš tolo pamojam, jei iš akių atpažįstam, nes visas veidas – po kauke.

Bet tai -  ne kaukių balius. Ir ne karnavalas.

Vikipedija skelbia, kad krikščionims karnavalas žymi paskutinį pasilinksminimą prieš gavėnią.

O lietuvių kalbų žodynas aiškina, jog tai – liaudies šventė   lauke su šokiais, eitynėmis, vaidinimais.

Gal vaidinam ir taip pat, kaip kasdieniniame gyvenime, tik  šokiui dažniausiai kviečia Kovidas.

Deja,  daugelis beatodairiškai šokinėdami po susibūrimus, įpuola į „karnavalo“ sūkurį,  ir   „pasilinksminimas“ iš tiesų būna paskutinis...

Tad neskubėkime.

Kol kas - gyvenkime.

 

Vieno renginio metu teko girdėti, kad žmogaus gyvenime yra trys etapai.

Pirmųjų dviejų nebepamenu, o trečiajame esame mes.

„Etapuoti“  į pensiją.

Tie, kurie dar nesulaukė savo etapo,  dažniausiai įsivaizduoja, jog mūsų dienos slenka  nuobodžiai ir monotoniškai.

Ooo,  kaip jie klysta!

Suprantama, juk   nepabuvęs negali   žinoti.

Jie net neįtaria,  kokie mes  būname linksmi  ir padūkę.

Dar nepraradę (o dažnai tik dabar įgiję) humoro jausmą.

Tie, kurie turime su kuo, tebegaudome drugelius,

o kurie neturime – bandome pagauti nors kokį mašalą.

Visi tikisi, kad tai kada nors dar pasikartos (nors  neprisipažįsta).

Bet ar kas gali uždrausti paslaptingai svajoti?

Ypatingai, kai yra kada. Dažniausiai  -  prieš miegą, o tiksliau, tarp miego.

Ogi paskui kad užmigtum...

Mintys aplenkia laiką.

Sujungia praeitį, ateitį, dabartį.

Šokinėja.

Pradeda painiotis kol pagaliau virsta sapnais.

Ryte  pagal dar neišnykusį įprotį įjungi kompiuterį.

Kartais gauni laiškų. Kartais parašai kitiems.

Žvilgsnis sustoja ties kukliomis eilutėmis:

„Prisipažįstu, kad per žiemą nieko gero nenuveikiau. Tik kasiau ir kasiau sniegą...“

Tikrai.

Jis, gražus ir švarus tarsi siela, vis krito ir krito.

Nesirinkdamas, kur.

Nuklojo laukus ir kelius, namų ir automobilių stogus, krūmus ir medžius.

Krūmai buvo paklusnūs, lenkėsi iki pat žemės, glaudė prie jos savo liaunas šakeles ir nuolankiai leido vėjui  virš savęs  supustyti aukštus sniego kalnus.

Lieknuolės  pušys priešingai, tiesė savo šakų karūnas į debesis.

Pradžioje lengvai pudravosi, tarsi norėdamos su jais supanašėti,   šiek tiek nubarstydamos po kojom pačias puriausias sniego dulkes. 

Bet dangus nesustodamas bėrė ir bėrė naujus sniegus.

Kartais pasikvietęs apgaulingą tylą, o kartais, šūkčiodamas medžiams nesuprantamus vėjų žodžius, vertė ir vertė, tartum iš milžiniško dangaus vežimo.

Iš prigimties būdami stiprūs, į žiemos derybas nėjo ąžuolai, kiek išgalėdami   išsisukinėjo svyruokliai beržai,  vis dar grakščiai, nors jau sunkiai, linko gimnastikos pratimų ištreniruotos eglių šakos.

Tik pušys, negalėdamos nusikratyti apledėjusių kibių sniegynų, nebeatlaikydamos  nepakeliamos naštos,  atplėšdvo nuo savęs  dalį savo gyvasties,  ir,  skaudžiai sudejavusios, ją atiduodavo tokiai pat snieguotai žemei...

O pačios liekniausios aukojo nežiniai savo viršūnių garbanas,  palikdamos  likimo valiai   dalį  kamieno su ištiestais į dangų atplaišų pirštais...

Viskas praėjo kaip viskas praeina.

Žmogus surinks suniokotas šakas, sutvarkys sulaužytus kamienus.

Ir šviesiame miške vėl giedos tūkstančiai paukščių, ieškodami naujų šakų savo lizdams...

... Skaitai toliau:

„Ar tai, jog būsime paskiepyti, atvers mums duris į nenuotolinį bendravimą, ar teks ir toliau susigūžus sėdėti, bijant kitokių viruso štamų ir atmainų. Kviečiu vakcinuotus susitikti !!!   Susirinksim vienoje iš gražiausių Lietuvos vietų“.

Tikėkimės, mieloji Zita...Susirinksim. O tada paskelbs naują, patį griežčiausią karantiną, draudžiantį išvykti iš tos teritorijos...(juokelis).

 

Vyrai užsiima kur kas rimtesniais darbais.

Mykolas atsiradusį laisvalaikį  užpildo ne svajonėmis, o kita veikla. Tenka atsigręžti ir prisiminti tuos darbus, kurie dėl laiko stokos ar kitų priežasčių buvo neužbaigti ar nepadaryti.   Daug laiko praleidžia tvarkydamas savo knygas, kurių nemažai susikaupė.

„Kaip nebranginti per daugelį metų išsaugotų knygų, kurios  įvairiomis progomis buvo dovanotos mokantis vidurinėje mokykloje! Jos primena tuometį mokyklinį gyvenimą, mokytojus ir draugus. Mokykloje nuo 1947 metų rašiau dienoraštį. Gal ir naivūs jame užrašyti samprotavimai ir mintys, tačiau jie brangūs, nes primena kokie mes buvome   ir kaip nekritiškai vertinome mus supančią aplinką. Tvarkau ir mokyklos laikų, studijų metų ir kitų gyvenimo laikotarpių nuotraukas,  pažymiu datas it nuotraukose užfiksuotas kitas aplinkybes. 

1962 metais baigdami VU Teisės fakultetą susitarėme organizuoti kurso susitikimus.  Nuo 2000-ųjų  iki karantino susitikimai vyko kiekvienais  metais. Susitarėme, kad susitikimų vieta nesikeičia- Universiteto Centrinių rūmų aikštelė, prie K.Donelaičio paminklo“.











Susitikimai...Prisiminimai apie jaunystės metus, pilnus svajonių, vilčių.

Dienos skubina. Dar tiek nepadarytų darbų.


O į Lietuvą pamažu ateina pavasaris.

Išeini į lauką. Apsižvalgai.

Viskas lyg ir nepasikeitę.

Kažkodėl suklūsti. Išgirsti tarsi upelio alsavimą,  tarsi tolimą muzikos instrumentų  garsą.

Ką ten instrumentai.

Tų garsų, kuriuos išgirsti per patį pavasario šėlsmą, pakartoti negali niekas.

Kaip ir to kvapo, sklindančio nuo žolės, nuo lietaus, nuo žydėjimo.

Giliai įkvepi.

Užsimerki.

Juk tai – laimė.

Kad kasmet pajauti pavasarį. 

Ir nereikia niekur keliauti.

Ir kvapai.

Ir žiedai.

Ir žaluma.

Ir garsai.

Ir tas neapsakomas jausmas gyventi.

Viskas tavo. Mano. Mūsų.

Sunku patikėti, jog tai kada nors baigsis.

Ak, ne! Nesibaigs.

Tik patiems teks viską palikti.

Dar tas karantinas...

Nijolei nevalingai į galvą pasibeldė malda,  kurią galbūt kalbėsim atėjus visiškai senatvei:

„Viešpatie,

Tu geriau už mane žinai, kad senstu ir artėja mano saulėlydžio valanda.

Apsaugok mane nuo pasipūtimo ir noro kiekviena proga kitus mokyti.

Išlaisvink mane nuo tos didelės silpnybės – noro tvarkyti kitų gyvenimus.

Išmokyk mane būti išmintingu ir nebūti valdingu.

Išmokyk mane tylėti apie savo ligas ir negalias, nes noras apie jas kalbėti auga kas metai.

Išmokyk mane tos įstabios išminties suvokti, kad aš taip pat galiu klysti.

Išsaugok manyje švelnų elgesį su kitais.

Senas moralizuojantis niurgzlys – tai pats geriausias šėtono kūrinys.

Išmokyk mane būti laimingu.

Laimė – kaip senutės akiniai, kurių beieškodamas randi ant nosies.

Kaip sveikata – kai ją turi, jos nepastebi.

Prašau geresnės atminties, nes manoji jau prasilenkia su kitų atmintimi.

Negaliu sulaikyti bėgančių metų ir turiu pripažinti, kad senka mano jėgos ir vysta išorinis grožis.

Mano veidas darosi raukšlėtas, o plaukai – žili.

Nenoriu skųstis, bet pasakysiu atvirai – bijau senatvės.

Viešpatie,

suteik mano širdžiai jėgų būti išmintingu ir priimti gyvenimą tokį, kokį man skyrei“.

O koks gi mūsų gyvenimas?

Nagi toks, kokį patys susikūrėme.

 

Seniau patyliukais pasišaipydavom iš  močiučių, kai jos, išskalavusios ir išdžiovinusios plastikinius maišelius, į juos vėl vyniodavo visokias daržoves, pokuodavo atsargas žiemai, naudodavo kasdienai  produktams laikyti šaldytuve ar šiaip  „kuknėje“, arba, išplovusios indelius nuo grietinės, į juos sodindavo pomidorų daigus. Jei pasitaikydavo tvirtesni, atlaikydavo ne vieną sezoną.

Manėm - ot ta senatvė...Ot skūpumas.

Na, gerai, gal  taupumas.

Ir  slėpdavom atlaidžią šypsenėlę...

...Ale žinokit, aš irgi jau plaunu. Kol kas – paslapčia.

Sviete, negi pasenau?! Negi...

Ot ir ne ! ! !

Kai dabar  karantinas, dažniau, negu bet kada anksčiau,  leidžiu laiką prilipus prie televizoriaus.

Ten išgirdau naują žodį -  TVARUMAS. 

Taigi elgiuosi tvariai,  o ne senstu.

Todėl plastikinius indelius plausiu ir toliau.

Ir kviečiu visus;

-Mazgokim nesisarmatydami!

Išgelbėsim pasaulį!

Gal.

O jeigu rimtai, neberamu.

Įvairaus plastiko   pilnos pamiškės, paežerės, paupiai ir miškai. Upės, ežerai ir jūros.

Anąsyk sūnus parnešė lydį ne su gerklėj įstrigusiu kabliu, o su prarytu plastiko kamščiu.

Negi šampaną gėrė ?....

Poledinę žūklę išnešė pavasaris.

Į žuvų draugiją pradėjo prašytis vandens paukščiai.

Nedrąsiai pražydo pirmi, patys drąsiausi žiedeliai, džiugindami spalvomis ir laukimu naujų žydėjimų.

Nustelbdami karantino bangavimą.

Paskiepyti tarsi medžiai pavasarį, vėl lekiame, skubame.

Liudos žodžiais tariant  „išėjus ant šviežios žolės“  mūsų „ūkiai“ atsigaus ir vėl būsime laisvi, pasidžiaugsime geromis naujienomis.

Ir neapsiribosime vien trumpais laiškeliais iš Vidiškių, Palangos, Raseinių, Šiaulių.  Ar Nemuno pakrantės skardžių, nubarstytų žibuoklėmis... 

 

Jei stropiai laikeisi valdžios nurodymų, tai šeštame mėnesyje (ne, ne tai ką pagalvojot!) pagaliau kirpyklon pakliuvai. Po procedūros išėjai palengvėjusia ne tik galva, bet ir krūtine (vėl gi ne tai, ką pagalvojot). Tiesiog pasijutai atjaunėjusi, nejučia įjungei šypseną ir pajutai, koks mielas pavasaris... Plačiai atmerkusi  akis  daireisi  - lyg ir nieko naujo nesimatė.

Bet tas dvelksmas... besibaigiančio murzino sniego, šlapios žemės.

Gyvatvorės krūmo, kažką šnabždančio pavasario vėjui.

Tas jausmas...

Ir tas lūkesčo prisotintas garsas...

Dangus tarsi subangavo, nuo praskrendančių žąsų balsų tarsi suvilnijo oras.

Visa erdvė iki pat širdies prisipildė džiaugsmingo virpesio.

Tik palengvėle mojuojamų sparnų ir balsų  ošimas  nutolo kažkur link pietų, link Žuvinto.

Bet liko nenusakomas jausmas, nuo kurio dar ilgai nesinorėjo grįžti į kasdienos rūpesčius.

Argi tai – ne laimės akimirka?

Ir tvirtesniu, pasitikinčiu žingsniu  nuėjai  jos pasitikti.

 

O vakare...

Skambteli pažįstamas telefono signalas. Praneša apie Jono atsiųstą žinutę.

Įsižiebia   ekranas...

Net akyse aptemsta nuo tamsiai mėlyno nakties dangaus.

Pasigirsta  tie patys, dieną girdėti džiugūs paukščių balsai - grįžtam,  grįžtam!

Ir vėl banguoja dangus, ir moja sparnai,  lyg norėdami apkabinti taip seniai matytus išsiilgtus,  mielus artimuosius.

Nepajunti, kaip pakyla jiems mojanti ranka.

Suskumba širdis.

Ekrane vos įžiūrima paukščių rikiuotė pamažėl nutolsta naktyje.

Užlieja džiaugsmas ir dėkingumas pavasariui ir vaizdą atsiuntusiam žmogui.

Gautą stebuklą persiunti kitiems.

Dar ilgai nesumerki akių...

 

Atplaukė pirmoji pavasario banga.