Išlydėjom vasarą.

O rudens dar nepasitikom.

Nes tebežydi tūkstančiai žiedų.

Nes dar nenupraustas vasaros įdegis.

Nes akys tebespindi netolimais prisiminimais.

Nes turime galimybę paspausti viens kitam ranką, apkabinti labai išsiilgtą.

Kaip Šakiuose rugpjūčio 24-25 dienomis ar Kauno botanikos sode rugsėjo 4-ją...

 

Tą rugpjūčio antradienio rytą įveikę judrų laikinosios sostinės aplinkkelį,   tiltą per Nemuną ir pasukę pietų kryptimi pradėjome  įdėmiau žvalgytis po apylinkes. Keliui kylant į kalną žvilgsniai vis krypo Nemuno pusėn.  Besdidžiaugiančių nuostabiais vaizdais komentarus nutildė vaizdas,  kurį pamačius automobilio greitis sumažėjo iki minimumo.

...Lėta upės tėkmė.

 Seklus  krantas.

Slėnis.

Vaiskiai  žalia lanka.

Ir tylutėliai kažko laukianti raudonų plytų bažnyčia.

Laukimo jausmas užliejo ir mūsų esybes.

Rodės, kažkas tuoj įvyks.

Ir iš tiesų.

Nevalingai atmintyje šnabždesiu atsigavo  A. Kulikausko dainos žodžiai: „Štai vieškeliu ateina Dievas“.

Nors vieškelio tenai nėra, bet Dievas savo žvilgsniu tarsi apgaubė ir pievą su raudonų plytų Zapyškio bažnyčia ir mus, skubančius į Lukšius, į Zyplių dvarą.

Kylame į kalną vingiuotu keliu ir nenustoja  stebinti apylinkių grožis.

Zypliuose kiekvieną atvykusį šypsenomis ir nuoširdumu pasitinka jau vietiniais tapę Rima ir Arturas Raukčiai. Jie ir mūsų kolegos. To paties VU Teisės fakulteto  studentai.

Arturas – Šakių  teismo rūmų teisėjas, savo atostogų laiką padovanojęs mums, Temidės klubo atvykėliams (aiški investicija į ateitį Temidėje)  (juokelis).  

Rima- Šakių rajono savivaldybės politinė bei visuomenės veikėja.

Abu jie –ąžuolai, laikantys Šakių rajono kultūros pamatus.

Netrukus dvaro „akmistrinių“ įkurdinti viešbutyje-oficinoje buvome pakviesti į restoraną „Kuchmistrai“. Jau tarpduryje sutiko, nulydėjo į vietas   ir pagal tvarką už stalų susodino dvaro „mergučės“.

Prasidėjo ragaučius, kurio metu ne tik ragavome, bet prisikimšome tiek, kad sunkiai pakilome iš užstalės. Kurgi atsilaikysi, kai ant stalo kvepia namie rūkyti lašiniai, kumpinė dešra, košeliena, vinigretas, krosnyje kepta kopūsto galva...

O kadgi būtume žinoję zanavykų svečiavimosi etiketą!

Jei svečią norima vaišinti, tai jis lig paskutiniosios turi dėkoti, kad nereikią. Jei primygtinai prašoma prie stalo, tai svečias turi eiti nenoromis vis dėkodamas. Sėsti prie stalo reikia iš tolo, atsilošus. Dieve saugok, ant stalo užsigulti! Valgius reikia imti palengva, lyg kad nenoromis, kramtyti ir ryti pamažėle, vis šnekučiuojant, valgyti nedaug, žiūrėti, kad ant stalo dar liktų. Būtų labai negražu paimti paskutinį kąsnį… 

Išeitų, kad mes neparodėm savigarbos, nes, pasižvalgydami į interjero grožybes, apžavėti nuo stalo sklindančių kvapų, "šlavėm" viską iš eilės (šypsenėlė).

Tuo tarpu Rima,gerai žinanti savo vertę "gaspadinė", vien žvilgterėjimu rikiavo "mergučes" ir pasakojo, pasakojo. Apie Zanavykijos ūkininkų gyvenimą, papročius, maistą. Net keliskart pabrėžė, jog zanavykų krašto žmonės unoravai gyvęt mokėjo: visi gražiai rėdėsi, ypačiai moterys tautiniu rūbu, kurio prijuostėje išausdavo iki 200 lelijų. Zanavykai sočiai valgė, buvo dievobaimingi, atkaklūs ir tvarkingi, tik nespartūs.

Atkeleiviui iš kitur negailėdami pasemdavo vandens, atrakinę šulinį...

Pagal zanavykų  tradicijas  sočiai privaišinti ir išlydėti ne tik pro duris, bet ir pro vartus, nuvykome į  Gelgaudiškį.

Dvare mus pasitiko pats dvaro ponas, aprodė savo rūmus, pakvietė pasivaikščioti.  Pasigrožėję rūmų vidaus ir lauko interjeru, nusifotografavome ir išėjome spaceruoti po dvaro alėjas. Parke buvo tylu, ramu, tik staiga išgirdom šūvius. Netrukus kelią pastojo medžiotojai su strielbom. Turėjom parodyti, kad ir mes ne iš kelmo spirti. Išlaikėm ir orientacinį, ir šaudymo egzaminus, todėl medžiokliai, kaip supratom, irgi zanavykai, kaip pas juos ir priimta, patiekė medžioklines vaišes. Aišku, neatsisakėme. 

Pono pakviesti eiti toliau, išgirdę, kad artinamės prie Asesoriaus kapo, sunerimome, nes neturėjome kapų žvakelės (norėjome parodyti atjautą).

O ten mus pasitiko gailiai raudanti, praradusi mylimą gundytoją jauna baudžiauninkė, verkianti žąsis praganiusi piemenaitė ir visko dvare patyrusi vyresnio amžiaus ypata, ne perdaug renkanti bendravimui su ponu leksiką, bet tvirtai besilaikanti zanavykų tradicijų: ir mus ir patį poną puolė vaišinti iš dvaro nugvelbtu sūriu...

Kai atlaidus ponas (įtartinai smailai žvilgčiojęs į asesoriaus "našlę") ir  vyriausioji  "gaspadinė" pasiekė kompromisą, gerai išmintu parko keliuku pajudėjome link gražaus kalno. O kalno būta ne tik gražaus, bet ir linksmo.  Ten grojo gyva muzika, sukiojosi išsipustę ponai, malonios skrybėlėtos ponios ir aišku zanavykiškos  nepaprasto skonio vaišės: naminė gira ir kropeliai (zanavykų krašto kulinarinis paveldas).

Jie pasakojo, kad tas kalnas seniau vadintas Velnio vardu, vis dažniau šaukiamas Uliavonės kalnu.

Tai ir pauliavojom...

Dienai einant į pabaigą, palydėti nuostabių aktorių: dvaro pono, medžiotojų, baudžiauninkių ir Velniakalnio ponų, išvykome, džiaugdamiesi puikiai praleistomis valandomis nuostabiame gamtos kampelyje, o greičiau oazėje, apie kurį penktokė Kamilė parašė:

Gražus ir mielas man gimtasis miestelis Gelgaudiškis su ištaigingais dvaro rūmais, su legendomis apipintu dvaro parku. Žingsniuoju jo takeliais, o dvikamienė pušis, lyra vadinama, ošia seną parko sakmę. Paklausykime... Senasis dvaro ponas mėgo dideles puotas ir prašmatnias medžiokles. Kai dvarininko svečiai per medžioklę miško aikštelėje pietaudavo, norėdavo ir valgydami matyti bėgiojančius žvėris, medžioti, todėl ponas įsakė baudžiauninkams iškirsti proskynas. Nuo miško aikštelės taisyklingais spinduliais buvo iškirstos aštuonios proskynos, tapusios takais, o aikštelė dėl taisyklingos formos vadinama Žvaigžde. Prie vieno Žvaigždės tako nedidelis kauburėlis, tai – Asesoriaus kapas. Čia palaidotas dvaro asesorius (teisėjas), kuris skirdavo baudžiauninkams griežtas bausmes ir dažnai jas pats vykdydavo. Vėliau žmonės pastebėjo, kad asesorius pasikeitė, tapo nuolaidus. Išaiškėjo, kad jis įsimylėjo baudžiauninkę, tačiau dėl luomų skirtumo santuoka su ja buvo neįmanoma.Šioje vietoje sielvarto apimtas asesorius užmušė šunį, žirgą ir pats nusižudė. Teisėjas buvo labai turtingas. Čia aukso ieškotojai ne kartą kasė duobes ieškodami auksinės kardo makšties ir diržo sagties. Čia pat ir Velnio kalnas. Baudžiavos laikais vienoje kalno pusėje buvo dirbama žemė, kurią mediniais arklais sunku arti, ir kai dvarininkai liepdavę baudžiauninkams eiti tos žemės įdirbti, jie sakydavę: ,Ir vėl į tą velnio kalną“. Šiame gražiame kalne mėgdavę puotauti ponai. Baudžiauninkai, pamatę juos besilinksminančius, sakydavo: ,, ir vėl tie velniai puotauja“. Taip ši vieta buvo praminta Velnio kalnu, taip ji vadinama ir dabar.

 O mūsų uliavonė tęsėsi Zyplių dvare.

Prieš įėjimą į rūmus nustebino  gyvomis gėlėmis ir šermukšniais išpuošta arka su užrašu TEMIDĖ,  dvelkianti mūsų kolegų Rimos ir Arturo draugystės bei kitų ją puošusių rankų šiluma ir nuoširdumu.

Jau kieme buvo girdėti linksma muzika.  Grojo ir kvietė užeiti Briedžių kaimo kapela “Linas”. Ir ne tik užeiti.  Kiek dainų per vakarą drauge sudainavome!

Iki šiol  tebesigirdi: PIRMAS UŽNEŠIMAS! … ir taip iki ketvirto.

Į stalą keliavo patiekalai, kokiais sotinosi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai.   Puotavome ir mes iki vėlaus vakaro. Ir ne tik. Ištrūkę iš pandemijos varžtų, džiaugėmės, dėkojome vieni kitiems ir likimui, dalijomės prisiminimais.

Kitą rytą po labai sočių pusryčių (iš tiesų zanavykai ypatingą dėmesį skiria maistui, su didžiuliu unoru tiekia gausybę valgių) žavėjomės Zyplių dvaro kambariais, greičiau jau menėmis, kai po juos vedžiojo žavi pasakotoja, Zyplių dvaro kapelos gitaristė.

O už langų jos pasakojimui antrino didžiulio parko šeimininkai: sidabriniai ir platanalapiai  klevai, paprastieji ir raudonieji ąžuolai, baltosios ir balzaminės tuopos,  europiniai ir sibiriniai maumedžiai, juodosios pušys, sidabriniai kėniai, karpotieji ir plaukuotieji beržai, kalninės guobos, kamštiniai skirpstai...Ir net gamtos paminklu buvęs paskelbtas 420 metų  Zyplių ąžuolas,  2008 m. nugriuvęs ir iki šiol gulintis   savo „mirties“ vietoje.

Kelionė į Šakius buvo nors ir trumpa, bet kai kam su mažyčiais nuklydimais (vakarykščiams įspūdžiams nustelbus kelio ženklus). Aišku, viskas baigėsi sėkmingai, nes buvome lydimi Arturo.  

Vidurdienį  pačiame miesto centre, mus pasitiko žavioji Rima, 24 varpų kariliono muzika, kuriai pritarė fontano vėsinantys akordai ir didžiulis klasikinio grožio ąžuolas. Rima, dabar jau gidės vaidmenyje, vedžiojo mus po Šakių gatves,  su atviru pasididžiavimu pasakojo  miesto sėkmės  istorijas ir neslėpė nusivylimo per lėtai vykdomais projektais.

Saulėtai ir vis dar vasariškai dienai įpusėjus, su Rima atsisveikinome (darbo reikalai), o skveruose toliau dosniai žydėjo stilingai sukomponuoti gėlynai, Juozo Lingio parke kvepėjo nušienauta žolė, tvenkiniuose plūduriavo apsnūdę vandens lelijos, tvarką prižiūrėjo policijos ekipažai ir važiuodami pro mus, draugiškai atsakinėjo į mūsų  pamojavimus...

Kai papietavę  kavinėje „Kiba“ (kaipgi zanavykijoj be sočių vaišių) susirinkome prie savo transporto priemonių, Arturas dirigento mostu parodė kelio kryptį. Džiugino ir net stebino tvarkingumu pakelės sodybos, besikeičiantis reljefas,  kol  sustojome prie Sudargo piliakalnių.

Arturas, „sudirigavęs“ apžiūros tvarką, ne pirmą kartą mums priminė, kad Sudargas - archeologine ir kultūrine prasme laikomas svarbiausiu po Kernavės piliakalnių (o gal ir ne tik).

Kylant vėjui, tarsi būtume sudrumstę Nemuno krantų istorijos miegą, kopėme pažintiniais takais, bandydami visai ateičiai įsidėmėti Balnakalnio, Žydkapių, Bevardžio, Pilaitės ir Vorpilio vardus.   Troškimą dar kartą perskaityti     Džeromo Deivido Selindžerio romaną,   „Rugiuose prie bedugnės“ sužadino  ant vieno iš piliakalnių šlaito stovintis  paminklas su pagrindinio herojaus siluetu ir iškalta citata:"Aš saugau vaikus, kad jie nenukristų į bedugnę". Pasitikėdami pažadu, kai kurie visgi pavirpindami kinkas, puolėme prie jo (tiksliau - ant jo) įsiamžinti...

Matyt protėvių dvasioms pabudus, vėjas ant piliakalnių vis stiprėjo. Bet Nemuno juostos mėlynė, miškų ir laukų horizontai ten, piliakalnių apačioje, kitame krante, viliojo paglostyti nebe istoriniais, bet šiandienos žvilgsniais ir palaimingais atodūsiais: graži mūsų Lietuva.

Jau pavakariais susirinkę į aikštelę, esančią arčiau šiandieninio gyvo ir puošnaus Sudargo miestelio, atsisveikinome su Arturu ir su vieni kitais. Mintyse pamojavę Nemunui, zanavykams, Jurbarko karnavyžiams ir liocams, kas upių tėvo dešiniuoju, kas -  kairiuoju krantu, pasukome namų linkui.

Kad kada nors, jau kitoje Lietuvos vietoje, susitiktume dar kartą.


O dar kartą (tiesa, jau mažesniu būreliu) rugsėjo ketvirtąją susitikome Kauno botanikos sode.

Manėme, kad atėjus laikui, kai nebereikia kasdien skubėti į teismą, nutrūks visi buvę ryšiai, primenantys sudėtingą ir pilną įtampos darbo laikotarpį.

Betgi ne. Nacionalinės teismų administracijos direktorė pakvietė į teismų  sąskrydį.

Diena pasitaikė vasariškai šilta, saulėta. Botanikos sodo parkų svyruokliai, prausiantys savo kasas tvenkiniuose, romantiški tilteliai, vis dar tebežydintys gėlynai...

Šimtai atvykusių dalyvių automobilių.

Šypsenomis šildantys mus pasitikusių Nacionalinės teismų administracijos jaunučių darbuotojų veideliai... Kaip anūkų.

Žvalgomės seniai matytų kolegų.

Džiaugsmingai suplaka širdis, pamačius mielus išsiilgtus veidus.

Užmiršę pandeminius draudimus, puolame sveikintis, glebėsčiuotis.

Klegesys. Muzika.

Nuostabi diena. Saulė, šilti palinkėjimai. Tarsi ir nebūtume išėję.

Dėkingi esame Teisėjų tarybos pirmininkei Sigitai Rudėnaitei, Nacionalinės teismų administracijos direktorei Natalijai Kaminskienei ir visam kolektyvui už nuostabiai suorganizuotą renginį, už jaukią aplinką, nuoširdumą, gerą žodį.

Dėkingi už tai, kad esame nepamiršti.