Rudenėlio pirmieji žingsniai...

Po tokių neeilinių karščių atrodo, kad rugsėjo pirmosios dienos nusikalstamai ir nepateisinamai šaltos.

Tačiau sinoptikai ramina, jog viskas tvarkoje, o rugsėjis panašus į kitus buvusius...

Tuo labiau, kad dar ateis Bobų vasara su savo voratinkliais ir aukštu dangumi, pilnu žvaigždžių.

Kaip viskas būtų gerai, jei ne tas karas...

Prieš kurį kasdieniai rūpesčiai, nesusipratimai ar tiesiog vieni kitų nesupratimai yra visiškai nereikšmingi.

Net ir vis niekaip nesibaigianti pandemija, kuri sugriovė puikai paruoštą planą Lietuvos nepriklausomybės šventę atšvęsti Valdovų rūmuose. Žinoma, šventės nebekartosime, bet

spalio 4 dieną 16 valandą Valdovų rūmuose organizuojama ekskursija ir vakaronė su valgių degustacija.

Tie, kurie dar negavote pranešimo ar nesuskubote, apie ketinimą dalyvauti praneškite bet kuriuo adresu, paskelbtu Temidės puslapyje, skyrelyje „Kontaktai“ iki rugsėjo 8 dienos imtinai.

Tikslesnė informacija bus paskelbta vėliau.

Rima Žiautienė

 

  

 

 

Apie pirmosios kadencijos pradžią

 Penktą valandą ryto pažadinta kažkokio nevispročio  sukelto triukšmo, pradėjusio griovimo ar statybos darbus (kuriam, beje, dabar esu dėkinga), išgrandžiusi iš Juozo Liso padovanotos molinės puodynėlės medaus likučius ir pasisaldinusi kavą, pradėjau rašyti ataskaitą, apie Temidės klubo per ketverius metus nuveiktus darbus.

Prisiminimai nunešė į 2018 metų birželio aštuntąją, kai Laimos ir Algimanto Smolskų dėka paties Kauno rajono mero  Valerijaus Makūno  buvom priimti Raudondvario rūmuose tarsi garbingiausia pasaulio delegacija. Mus pasitiko rūmų damos, pasipuošusios renesanso laikų kostiumais ir dvidešimt pirmojo amžiaus nuoširdumą padovanojęs Kauno rajono meras Valerijus.  Jau nuo pirmų bendravimo minučių supratome, kad tai – išskirtinė asmenybė. Kaip pasisekė Kauno rajonui! Išsiskirdami parašėme:

„Gerbiamas mere,Valerijau,

tikim, kad ne  dėl pareigos bendraudamas tiek su dideliais, tiek su mažais (ne tik amžiaus prasme), matote ne žmogystą,  bet žmogų. 

Gal ne visada gerą žodį išgirstate už begalę pastangų pareikalavusius darbus, bet Jums tikrąją padėką spinduliuoja žmonių akys...“ 

 Jeigu tai vyktų šiandien,  žmonės dėkotų ir už Neveronyse rekonstruojamą gimnaziją ir už lėšas gaisro suniokoto gyvenamojo namo atstatymui Baziūkuose ir už Juragiuose kuriamą parką, ir...

O tą dieną šmirinėjau su visais po rūmų menes ir nenujaučiau, kokia provokacija manęs laukė.

Kai po chaotiško (man taip pasirodė) rinkimų proceso  šiek tiek atsitokėjau, pradėjome spektaklį, skirtą pirmajam Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai,už kurio tekstą ir režisūrą esame dėkingi nenuilstančiam Mykolui Ignotui. Prezidentą puikiai suvaidino  Algirdas Auruškevičius, Lietuvą įkūnijo Laima Leipuvienė, lietuvaitę - Danutė Valošinaitė, ministrą pirmininką Voldemarą – Stasys Gudynas, padykusią mergužėlę – Jūratė Damanskienė. Bet įspūdingiausiai pasirodė Maironis – Jonas Špelveris. Kai kas net spėliojo: kažin ar nepasipraktikavo su kokiu prelatu. Tikiuosi ir aš, būdama Sofija Smetoniene, nepasišiukšlinau...

        Nepasišiukšlino ir gamta, atsiuntusi vasaros karštį, nuostabų vakarėjantį dangų ir kitą saulės nutviekstą dieną, kurią praleidome Smolskų  sodyboje  Romainiuose. Jų sodyba savo puošniu jaukumu nelabai nusileidžia kokiai nors Zakopanei ar Kalabrijai.

Apie keturias valandas Algimantas pasididžiuodamas demonstravo savo kulinarinius medžiotojiškus sugebėjimus.

Laima tuo tarpu užsiėmė pažintine veikla: gyvu pavyzdžiu supažindino su Lietuvoje ką tik pasirodžiusiu, dabar vasaromis jau plačiai naudojamu produktu, pavadinimu „Prosecco“. Todėl nesunkiai įsivaizdavome esą Italijos pietuose.

Kai visko prisiragavę skirstėmės į namus, buvo jau pavakarė.

Taip prasidėjo mano pirmoji kadencija...Ir štai po ketverių metų sėdau rašyti nuveiktų darbų ataskaitą visuotiniam klubo narių susirinkimui, kuris liepos tryliktąją vyks Biržuose.

Biržai. Kokie jie? Ką žinome apie biržiečius?

Kol kas prieš mane dvi knygos. Viena - senutėlė, nutrintais   viršeliais. Kita  dar tebekvepianti spaustuvės dažais.

Du biržiečiai, kilę nuo Vabalninko.

Bendraamžiai.

Jonas Strielkūnas ir Vytautas Einoris.

Abiejų nebėra.

Bet liko vieno Vėjas rugiuos  o kito Brydė per gyvenimą kaip sodą...

 

Biržų smegduobės, fonetika ir morfologija

Liepos tryliktosios rytą Via Baltica kelias buvo išimtinai ramus, be „furų“ spūsčių, be lenkimų.  Toloka. Bet kuo arčiau Lietuvos šiaurės, tuo noro šį kraštą pažinti jausmas stiprėjo. Nes nuo  Pasvalia pasukus link Biržų pakelės vaizdai atrodė išskirtinai gaiviai. Išlipę Sodeliškių dvaro  sodybos kieme supratom ir priežastį. Per naktį buvo lyta, pasidraskant ir nemenkam vėjui (darbininkai skubėjo šluoti ir rinkti išlaužytas šakas).

Tikroji viešnagė prasidėjo Biržų pilyje.

Kaip žinia, Biržų krašto kulinarinio paveldo pasididžiavimas – alus. Šis kraštas be alaus neįsivaizduojamas. Iš anksto buvome įspėti, kad vienos stiklinės žmogui per mažai, o dviejų – per daug, todėl atsargiai ragavome “pirmoką”. Įsitikinę, kad alus, saikingai išgėrus, nuteikia linksmai ir suteikia drąsos, kruopščiai vykdėme gidės Aušros nurodymus ir, norėdami nuoširdžiai pabendrauti su vietiniais muzikantais, paklusniai mokėmės biržiečių kalbos. Pasisveikinimą “Kū tujė” įsiminėme iškart. O štai  linksniuoti pagrindinį biržiečių žodį “Als”(alus) sekėsi kur kas sunkiau. Ką ten suprasi, kokį linksnį galėtų reikšti “Al”, arba “Tarp alos”…Besimokant, kad  į klausimus : kam? ir kuo? reikia atsakyti :“Al”  pasamonėje šmėsčiojo kažkas arabiško…

Paguodė tai, kad suprantamai skambėjo  šauksmininkas: “Da alos!”(Dar alaus!)...

Išėjus iš  linksmo pasibuvimo pilyje,  prie vartų mus pasitiko Biržų turizmo ir verslo informacijos centro specialistė Tolvyda, su kuria labai puikiai pabendravome iki pat pavakarės: klausydami jos įdomaus pasakojimo  ėjome per Širvėnos ežero tiltą apžiūrėti Astravo dvaro, esančio prie Apasčios upės šiauriniame Širvėnos ežero krante. Vėliau kopėme į Kirkilų bokštą, iš 32 metrų aukščio  žavėjomės nuostabiomis apylinkėmis, kurios niekaip nesiderino su žodžiais:  „karstiniai ežerėliai“ ar „smegduobės“. Visi trisdešimt ežerėlių   viliojo vaizdingais pusiasaliais, įlankėlėmis ir salomis. Tarsi nurimęs popiečio snauduliui keistas padaras, ar paslaptingame patale išsidriekusi Ramybė, užssimetusi berželių, krūmokšnių ir debesėlių atspindžiais nuaustą šydą...

Bauginantis grožis!

Nė vienas nebuvo toks  „drūss“ (drąsus),  kad bandytų pamerkti  kojas į nesuprantama paslaptimi atskiestą vandenį.  Ale žvalgėsi visi įdėmiai, net „unčiakius pastati“ (pilni nuostabos).  „Pramintūs takэ”  (praminti takai) vedė nuo vienos įgriuvos prie kitos,   kai kas pabandė  nusileisti ir į Karvės olą. Kadangi viskas baigėsi sėkmingai, visiems „palika gerio“ (pasidarė geriau).

Diena   gainiojo garbanotus debesėlių avinėlius  po dangų. O Kristinos ir Jūrio Milišiūnų laukuose gyvi avinėliai neskubėjo kramsnoti žolės, iš patyrimo žinodami, kad atvykėliai vaišins kai kuo skanesniu...

Jūris pasakojo ir pasakojo. Apie tai, kad jų šimto hektarų plote ganosi apie tūkstantį švelniavilnių, jog viskas prasidėjo nuo trijų avių, nupirktų tėvuko tam, kad nukramsnotų sodo žolę ir jos nereikėtų pjauti. Apie tai, kad pirmoji pastatyta jurta yra skirta svečiams priimti, kitoje įrengtas muziejus, dar vienoje –karšykla ir mokymo klasė, o dar vienoje – vilnonė pirtis... Jūris dar būtų pasakojęs iki nakties, bet Kristina sukvietė visus prie vaišėmis nukrautų stalų, „unt piets“ (pietauti).

Ragavome avienos sūrio, dešros. Beveik visi „nikad“ (niekada) nebuvom „ragavoji“ (ragavę) avių pieno.  Todėl stiklinaites kėlėme atsargiai, o pabandę stebėjomės nepakartojamu skoniu. Gaila, kad jo buvo tiek  nedaug.

Diena skubėjo greičiau nei mes, todėl vėlavome grįžti į Sodeliškių dvaro sodybą.   Šeimininkės Juditos sočiai ir gardžiai privaišinti ėmėmės klubo reikalų.

Pirmiausia į klubo narius „įšventinome“ Česlavą Malinovską, iki pernai metų dirbusią Trakuose, kurią į klubą pakvietė Danguolė Šuminaitė. Pasidžiaugėme, kad  prisijungė Vytautas Masiokas, beveik prieš trejetą metų baigęs kadenciją Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Labai pravertė jo logiški pamąstymai dėl klubo narių pareigų, dėl norinčių tapti klubo nariais tvarkos.

Danguolės raiškiai perskaityta ataskaita, paįvairinta mūsų ketverių metų veiklos nuotraukomis, pavirto prisiminimų vakaru, todėl neprailgo. Prasidėjo valdybos rinkimai. Kiekvienos apygardos emeritai išrinko po du atstovus: Vilniaus – Česlavą Malinovską ir Vytautą Masioką, Kauno – Algimantą Smolską ir Joną Čirvinską, Klaipėdos – Eleną Pauliukienę ir Joną Špelverį, Šiaulių – Danutę Matiukienę ir Vytautą Kursevičių, o Panevėžio –  Rimą Žiautienę ir Tomą Zdanavičių. Nesnaudė ir „padėjėjų“  grupė:   Regina Prapiestienė, Laima Smolskienė, Vilija Zdanavičienė ir Pranas Pauliukas. Jie nusprendė klubo darbe dalyvauti patariamojo balso teise.

Trumpame valdybos posėdyje prezidente vėl išrinkta Rima Žiautienė.

Dar truputį pabendravę ir jaunai Sodeliškio vadybininkei Eglei kategoriškai pareiškus,   jog „nuo 22 valandos sodyboje – ramybė“, o mums, esą, dar padaryta išimtis - leista  pasėdėti iki 23, visi išsiskirstėme po puikius sodybos kambarius (beveik visi...).

Šiek tiek gaila, kad  mergaitė nesuvokė, jog svečiai, kaip ir pirkėjai, visada teisūs ir griežto tono nesupranta...  

Kitą rytą puikiai pailsėję ir papusryčiavę pasklidome po nuostabią sodybos teritoriją. Aplankėme  ir liaudies buities muziejų, ir aukštaitišką sodybą ir veikiantį vėjo malūną, ir...

Ką čia viską nupasakosi.  Reikia pamatyti savo akimis. Ir tesigaili tie, kurie nedalyvavo.

Lauktuvėms nusipirkę sūrių ir „alos“, išvykome link Vabalninko ieškoti levandomis kvepiančių laukų,  kuriuose, pasakojama,  laikas pasidaro  magiškas, o kvapnūs, purpuriniu šydu pasidengę laukai tampa tikru ramybės užutekiu.

Mus pasitiko Giedrė. Čia viskas buvo giedra: ir šeimininkės šypsena, ir ryškiai mėlynas „dongs“ (dangus),  ir purpurinės levandos su tarp jų pastatytais įmantriais suoliukais,  ir mūsų nuotaika. Lenkėmės prie kvapnių žiedelių, braidėme po purpurinį lauką tarsi užburti  Giedrės malonaus balso ir užkrečiančio  juoko.   Ragavome įvairių skonių arbatas, stebėdamiesi, koks paslaptingas žydinčių augalų pasaulis.

„Levandos turi daug privalumų, jas galima puikiai pritaikyti namuose ir patirti tą gerą pojūtį, kurį jauti bevaikščiodamas po levandų laukus“- sakė Giedrė ir šypsodamasi palydėjo link Provanso stiliaus krautuvėlės. O jau ten – ne vien tik moteris viliojantys kremai, kvepalai, muilai ir aliejai...Aišku, apsirūpinome.

 Visa savo esybe pajutę, kad atėjo pietų metas, išskubėjome į Vabalninko kavinę „Meldynas“.  Ir nenusivylėme. Buvome labai nuoširdžiai sutikti, skaniai pamaitinti.

Ir kaip toj dzūkelio dainoj „nuog tos gerumos“ prasidėjo pagyrų, padėkų ir ateities vilčių valanda...Viskas baigėsi pasiūlymu sukurti... Temidės klubo himną ir vėliavą!

O kodėl gi ne?

Ir toliau - Jūsų Rima Žiautienė

Vasara 2022

 

...Prisimenate,  Naujųjų išvakarėse vieni kitiems linkėjome:

„Kad ateinantys metai būtų sėkmingiausi iš visų, kurie buvo...“

Pilni vilčių laukėme valdžių žadamos pandemijos pabaigos ir tikėjome atėjusių metų sėkme.

Skaičiavome laikrodžio dūžius.

Jau praėjo pusė metų. Ne, nepraėjo. Prašmėžavo lyg šmėkla. 

Nuo vasario dvidešimt ketvirtosios. Penktos valandos ryto...

Skaičiavome dienas.

Vėliau – savaites.

O dabar jau ir ketvirtą mėnesį nuo tos beprotiškos dienos, kuri neturėjo įvykti.

Tuomet atrodė, kad pavasaris į mūsų širdis tiesiog nebeateis.

Ir nebebuvo svarbu, kad kai kur pražydo žibuoklės.

Kad pilnatyje ryškiai mirksėjo begalinis žvaigždynas.

Nes Ukrainos  bemiegės akys

pro dūmų debesis ir sprogstančias Kremliaus penkiakampes  nebeįžiūrėjo  dangaus žvaigždžių.

Jau skaičiuojame paskutines  šių metų gegutės pranašystes.

Ukrainos žemė dusdama tebegeria  ten gyvenančių vyrų, moterų ir vaikų kraują.

Pervargusi likusius gyvus  išsiuntė iš namų:

- vaikai, gelbėkitės, bėkit pas žmones, gal priglaus, gal padės...

Daugelis tarė: padėsim!

Kas kiek galėsim.

Ir pagelbėjo, ir padėjo. Gelbsti iki šiol.

Sužinoję, kad Visagino šeimos ir vaiko gerovės centre apgyvendinti vaikai našlaitėliai, rinkome pinigus ir siuntėme. Nes vaikams trūko batų. Pirštinių.  Jie nebeturėjo namų. Ir buvo labai baisu. Nes nesuprato lietuviškai. Kai kurie – net ir rusiškai. 

 ...Vieną vėsų gegužės rytą prie Etnokosmologijos muziejaus sustojo autobusas, pilnas vaikų iš Visagino. Tik vaikiško klegesio nesigirdėjo. Liūdni veideliai žvalgėsi tylėdami. Bet didelė pintinė dar garuojančių bandelių, kibinų, pyragaičių, kurią padovanojo Molėtų kepyklėlė „Slibino slėptuvė“, nuotaiką pakeitė.

 ...Ir sušilo vėsus rytas.

Nuo šviežutėlių skanėstų.

Nuo Dalės, Monikos ir Skaistės rankų.

Nuo kepyklėlės savininkų Sandros ir Mindaugo Kildišių širdžių šilumos.

Molėtų turizmo ir verslo informacijos centro virtuali edukacinė erdvė „Molėtai kitaip“, skulptūra, kviečianti pasimatuoti žvejo batus, plūdė ežero vidury, žuvis su balnu,  Etnokosmologijos muziejus, Mindūnų žvejybos ir medžioklės muziejus, nemokamai kvietė vaikus viską išbandyti...

         Diena įpusėjo ir žinia, kad kavinėje „Donatello“ jau laukia  picos, „spraitai“ ir „kolos“, sukėlė tikras ovacijas. Sužibo akytės, skardesni pasigirdo balsai ir garsiau suskambo vaikiškas juokas.

Džiaugėmės suteikę vaikams  truputį laimės. Tą dieną   karas pasimiršo.

 

 "Дякуeмo всім!“ atsisveikindami  mojo Ukrainos vaikai.

Gi vakare, išklausius įtampos pilnas žinias, dauguma sukluso išgirdę vaikišką balselį:

„Oy, u luzi chervona kalina pochililasia“.

Andrijaus  Hlyvniuko sukurtą dainą dainavo trimetis Ukrainos berniukas.

Dabar ją dainuoja visa Ukraina. Lietuva.  Dainuoja...

Rodos, iš kur tiek stiprybės?

Tokioj kraupioj situacijoj !?

Tokioj ašarų pakalnėj !?

Netikėtai prisimeni:

„Oi, neverk matušėle, kad jaunas sūnus eis ginti brangiosios Tėvynės“...

Į širdį įsismelkia suvokimas: ašaromis karo nenugalėsi. O stiprybė yra kiekviename iš mūsų. 

...Žmoniją visais laikais gelbsti daina.

Vienybė. 

Bendrystė. 

Siūlau susirinkti Biržuose liepos 13-14 dienomis.

Susirinktume iki 11.30 val. Sodeliškių dvaro sodyboje.

Ten paliksime savo automobilius ir biržiečių autobusu, vadovaujami gido (gal greičiau gidės), pakeliausime po Biržų rajoną. Apsilankysime Biržų pilyje, išgirsime įvairiausių istorijų kaip gaminamas alus pagal senąsias tradicijas ir jo  ragausime, pasistiprindami užkandžiais.

 Po to autobusu keliausime po Biržų kraštą, pereisime 525 m. ilgio pėsčiųjų tiltą per Širvėnos ežerą, aplankysime Astravo dvarą, nuvyksime iki karstinių įgriūvų, iš kurių garsiausia – Karvės ola, pasivaikščiosime 700 m. ilgio geologiniu taku, nuvyksime iki Kirkilų apžvalgos bokšto,   pasigrožėsime smegduobėmis iš arčiau praeidami pažintiniu taku, apsilankysime Milišiūnų ūkio jurtose, ten galėsime nusipirkti   dirbinių iš vilnos.

Vakarop grįšime į Sodeliškių dvaro sodybą, apsigyvensime, truputį pailsėsime, tada susirinksime prie bendro stalo. Vakarodami išspręsime mūsų “Temidei” svarbius klausimus. Apžvelgsime, ką nuveikėme per paskutinius ketverius metus, rinksime naują prezidentą ir valdybą, pasitarsime dėl ateities planų. O po to dar mielai pabendrausime.

Ryte papusryčiavę aplankysime levandų laukus ir, prisigėrę svajingo aromato, išskirstysime iki kito karto.

Jūsų Rima(ntė) Žiautienė

 

Su Naujaisiais 2022- siais metais!

 

 Kalėdos – žodžių žodis, pasaulis  septyniose  raidėse, tebegyvenąs  su laikraščio  pirmajame  puslapyje  nupieštomis  žaliomis  žvakutėmis, prakartėle, piemenimis ir  į Betliejų vedančia  žvaigžde, neatsiejamai surištas  su laukimo išsipildymu, balta  staltiese  apdengtu stalu,  Kūčiųvalgių liekanomis ir sunkiai  įkandamais rudais meduoliais  lentynoje. Ir su mūsų visų niekuo nepakeičiamu, su niekuo nepalyginamu ir neaprėpiamu  džiaugsmu. Su užpustytu  keliu  nuo kalno, kuriuo  aš  į vakarą klampoju  žemyn  ir  paskui  einu  užšalusia upe, kurioje  po ledu plaukioja tylios  žuvys  (poeas Alfonsas Nyka-Niliūnas). 

 

Kai nukrinta paskutinis   medžio lapas, kai nebelieka paunksmės, kurioje slėpeisi nuo vasaros saulės kaitros, kai nebelieka ką grėbti, ką skinti, kai...

Begalės kai: kai nebežydi, kai nebečiulba, kai rytai paskęsta tyloje, kai net nebeišaušta, kai dienas aptraukia rūko šydas...

Tuomet  atsiranda  nepaaiškinamas ilgesio, melancholijos, gal net liūdesio laikas.

Kol vieną rytą atsibudęs pamatai pabalusius stogus, medžius, kiemus, kelius ir visa, kiek aprėpia tavo žvilgsnis.

Balta.

Švaru.

Šviesu.

Ir lauke, ir tavyje: akyse, širdyje, galvoje.

Nušvinta mintys, išsiprausia.

Atklysta  gražiausi     prisiminimai.

...Kalėdų dvelksmas.

Nejučia nebepastebi, ar aplink dar vis balta, ar virš galvos vėl šlapias dangus (kaip dažnai atsitinka) ir pasineri į  kalėdinį maratoną: dovanų sąrašas, pirkimas, namų tvarkymas (tarsi iki tol jie buvo apleisti), eglučių puošimas...

Ateina  didysis laukimas ir tikėjimasis, kad Kūčių vakarą lėtai kris snaigės,  bus tylu ir ramu,  o  kiekvieno akys spinduliuos meile patiems artimiausiems, susirinkusiems prie balta staltiese užtiesto stalo...

 Šiais metais taip ir atsitiko!!!

Tyliai ir pamažu krito snaigės, supratingai nurimo vėjas,  sutemos susiliejusios  su mėnesiena, užžiebė  žvaigždynus,  ir   Žemėje   viešpatavo Kūčios. Susirinkome prie bendro šeimos stalo, džiaugėmės,  dėkojome,  prisiminėme, linkėjome.

Laikas tarsi sustojo.

Danguje sužibo Betliejaus žvaigždė.

 Mėnulio pilnaties nušviesta Kalėdinė naktis   savo burtais glostė, ramino, sūpavo, kol užliūliavo miego stebuklu.

Kad ryte  atsibudus trumpam pasijustum vaiku, ieškančiu po eglute dovanos.

Tik dovanų tikriausiai gausi  ne tai, ko prašei, bet ko nusipelnei…

 

Kalėdos.

Šventė, skleidžianti gėrį, šilumą, šviesą ir giedrą, kurią atneša  sugrįžtanti saulė.

Vidinė šviesa, giedra ir gėris, išsiskleidžiantis kiekvieno širdyje, ir dalijamas kitiems.

Kas neturi Kalėdų šventės savyje, neras jos ir po eglute.

Šventė, kai vieni kitiems linkime gražių dienų.

Prasmingų valandų su savimi.

Daugiau mielų minučių su artimaisiais.

Šiek tiek akimirkų, skirtų palinkėjimams.

Kaip jau tapo įprasta, pirmasis laiškelį atsiuntė Mykolas Ignotas.

 “Mes, VU Teisės fakulteto 1962 metų laidos absolventai, net esant sudėtingai koronoviruso situacijai,  išsaugojome ir pratęsėme kurso draugų susitikimų tradiciją.

           Prieš daugelį metų esame susitarę kiekvienais metais susiburti prie K.Donelaičio paminklo Universiteto Centrinių rūmų aikštelėje. Susitikę kiekvieną kartą nusifotografavimui  pasirinkdavome istorines Vilniaus vietas. Susitikdavome ir nusifotogrfuodavome Katedros aikštėje prie Gedimino paminklo, Bernardinų sode, kad matytųsi Trijų kryžių kalnas, ar prie V. Kudirkos. O kaip neapsistoti prie Mindaugo, skverelyje prie Žemaitės, ar įspūdingoje vietoje prie A.Mickevičiaus paminklo? Arba prie    šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių. Tokie susibūrimai praturtina      ir padeda išsaugoti kurso draugų susitikimų tradiciją.

2021 m. rugsėjo 17 d.  susitarėme pasivaiksčioti Čiurlionio ir Tauro gatvėmis, pažvelgti į Tauro bendrabutį, kuriame gyvenome studijų metais. Nepamiršome ir   skvero bei paminklo P.Cvirkai, su kurio kūryba mokykliniais  metais buvo privalu susipažinti.

 

 

 

 

 

 

       

 

Tad prie paminklo ir įsiamžinome. Iš kairės: P.Ratkevičienė, A.Markūnas, T.Krupavičienė, A.Pivoriūnas, M.Ignotas, M.Meškauskas, T.Lazarevičius.

 Artėjant metų pabaigai sveikinu visus ir linkiu  geros sveikatos, svajonių išsipildymo. Linkiu , kad  žodis”nuotolis” nutoltų iš mūsų negrįžtamai .

 Dar prieš Kūčias atskrido laiškelis iš Raseinių:

  „Besileisdamos baltutės snaigės atnešė  su savimi adventą,  Šv. Kalėdas. Netrukus ir Naujieji metai. Visas šventes sutikime su meile, laime, paleidę visas negandas nusišypsokime. Būkime laimingi, sveiki, ištvermingi  visoms problemoms. Pripildykime širdis gėriu ir atjauta, džiugiai pasitikime grįžtančią saulę. 

Linkime, kad ateinantys metai  atneštų naujų patirčių, džiugių akimirkų ir gėrio aplink Jus, svajonių širdyse, jaukumo namuose“,

rašėVidutė  ir Zigmas Micevičiai. 

   

Su šventomis Kalėdomis eiliuotai pasveikino Nijolė ir Liubertas Bražiūnai: 

 

 “Galvojau aš, kad sniegas baltas

O žmonės – mylintys. Geri, geri.

Galvojau aš, kad ledas šaltas, šaltas.

O saulės spinduliai – šilti.

Bet ne toksai jau sniegas baltas.

Jame yra ir purvinų dėmių.

Ir ne toksai jau ledas šaltas.

Pasauly yr daug šaltesnių širdžių.

Linkiu, kad pasaka tikėtumėt,

Kad bėdos jus aplenktų dar bent vienerius metus.

Linkiu, kad artimieji jus mylėtų

Ir kad gyvenimas išliktų  mielas ir gražus”.

 

Zita Romanovaitė iš Klaipėdos ne tik visus pasveikino, bet ir įpareigojo:

 “Jei ką nors rašysi, tai būtinai parašyk, kad klaipėdiečiai yra pasiruošę vėl priimti į svečius, nes pirmojo apsilankymo Mažojoje Lietuvoje metu Klaipėdos miestas liko neparodytas. Paskiepyti daug kartų ir apsaugoti būsim, tad galėsim be trukdžių keliauti. Mano palinkėjimas mums visiems: nepalūžkime nuo omikronų ir tikėkime, kad viską ištversim. Gražių švenčių !!!”  

 Netikėtai  atskriejo paskutinės minutės laiškai iš Šiaulių:

 

“Mieli kolegos, bičiuliai.

Advento laikotarpis vainikuotas didžiosiomis metų šventėmis - šv. Kalėdomis ir Naujaisiais Metais.

                                  Įsimintini metai, prasmingi ir reikšmingi mums visiems. Juos sutikome kupini tikėjimo ir vilties, kad baigsis sunkmetis, susijęs su pandemija ir ribojimais, kad labiau atsiversime, kad atversime savo širdis bičiuliams, kolegoms buvusiems bendradarbiams, draugams, šeimos nariams, pagaliau kelionėms, išvykoms. Bet atokvėpis buvo trumpas, tik šiltuoju metų laiku, kuomet įvyko ir du įsimintini mūsų susitikimai. Jie buvo tikrai įspūdingi ir savo forma ir turiniu. Ačiū organizatoriams ir mūsų visų entuziazmui, ir norui bendrauti ir nepasenti.

                                  Mieli bičiuliai, teisėjai - emeritai, ir visi visi kolegos, štai  šie 2021 -ieji jau skaičiuoja paskutines savo dienas, valandas, minutes. Kokie jie buvo, kartais klausiu vis savęs, ar buvo verti mūsų gilios ir tyliai prasmingos būties ir šiltos draugystės, ar išsipildė mūsų maži norai ir didelės viltys, ar buvome juose visa savo esybe, ar gyvenome, ar tik egzistavome? Niekas kitas geriau nei mes patys to nepasakys sau. Todėl sustokime, susimąstykime ir  pasakykime tai kas mūsų širdyse ir protuose.

                                  Puiku. Jau pripažinome, kad metai buvo ir prasmingi ir verti.  Verti mūsų susitikimų, prisiminimų, tų išgyventų metų dirbant viename svarbiausių mūsų valstybei barų - teisingumo vykdyme. Todėl ir šiandien mums rūpi, kaip gyvena Lietuvos teismai ir teisėjai, taip pat kiti teismų darbuotojai šiuo sudėtingu laikotarpiu. Ir dažnai skauda širdį dėl dar kartais nepagrįstai puolamų ir žeminamų kolegų, dėl padarytų klaidų. Ir be galo džiugu dėl kolegų įvertinimo ir rodomos pagarbos jiems.

                                  Todėl be mūsų, teisėjų-emeritų susitikimų, Šiaulių apygardos teisėjams - emeritams buvo savotiškai lauktas siurprizas, kai Šiaulių Apygardos teismo pirmininkas su teisėjų kolektyvu mus - buvusius Šiaulių apygardos teismo teisėjus,  pakvietė į susitikimą gruodžio 16 d., Teismų dienai paminėti. Susitikimas buvo itin šiltas ir mielas mums. Bendraujant tiesiog neapleido mintis, kad niekas nepasikeitė, kad mes štai po susitikimo vėl eisim į savo kabinetus, vėl dalinsimės patirtimi ir spręsim sudėtingus teisinius kazusus, dirbsim tose pačiose kolegijose, nagrinėsim tas pačias sudėtingas bylas, tarsimės ir konsultuosimės kolegijose priimdami galutinius procesinius sprendimus. Tai iš tiesų palietė visų mūsų širdis ir jausmus. Ačių Jums, mieli kolegos, už galimybę nors trumpam, nors akimirkai sugrįžti į tą nuostabų metą... Tai buvo Baltas sugrįžimas. Jis štai čia- mūsų širdyse:

Baltas, baltas Gyvenimas, lyg sugrįžimas

Po lelijų žiedais ir nevystančia saule 

Patikėkite mes su Jumis nepasenome,

Kol širdy neramioj skamba baltosios eilės.

Jas rašau Jums vėjų debesiu genamu

Iš širdies.., iš gelmių krūtinės.

Vien iš jų tyrą meilę semiame

Ir dalinamės...

Visiems išdaliname

 

Bet kai kartais tyla netikėtai suspaudžia

Mums širdis

Ir iš jos - lyg žvaigždėto dangaus krenta ilgesio žodžiai,

Baltais žiedlapiais baltas džiaugsmas suvirpa.Vėl

Apkabina, apglėbia jis mus ir raminančiai guodžia...

 

Ir tuomet tuos žodžius beriu Jums į širdis, ant skruostų,

Brėkštant rytui rasotam ar vakarui grįžtant...

O gyvenimas baltas lyg žydintis sodas

Kviečia, šaukia į Jį vėl ir vėl Mus sugrįžti... 

 

Dar kartą ačiū, mieli kolegos, už šilumą  jūsų širdžių, už gerumą akyse, gebėjimą suprasti ir jausti. Stiprybės mums visiems ir geros sveikatos. Iki kitų susitikimų jau kitais 2022  metais. Te gerumas mūsų nepalieka, nes juk, -

                                  ...gerumas visda tylus.

                                  Kažkiek švelnus,

                                  Kažkiek santūriai

                                  Susimąstęs

                                  Jis su rudens

                                  Spalvom per šaltą gruodį

                                  Paslaptingai brenda..,

                                  Brenda..,

                                  Palikdamas

                                  Atsiminimų

                                  Šiltą brydę

                                  Mūsų širdyse.

                                  Užpildęs tuštumą

                                  Jausmuos ir akyse.

                                  Užgydęs ir naujas žaizdas,

                                  Ir senus randus...

                                                    Su meile

                                                                     Vytautas Kursevičius “

 

 

 „Su šventėmis.

Mielieji,

prisijungiu prie kolegos Vytauto Kursevičiaus Kalėdinių ir Naujametinių sveikinimų bei įspūdžių iš susitikimo su Šiaulių apygardos teismo teisėjais 2021 m. gruodžio 16 d. minint Teismų dieną.

Gaila, kad Teismų diena metai iš metų lyg ir "paskęsta" intensyviame pasiruošime kitoms didžiosioms metų šventėms. Neabejoju, kad plačioji visuomenė net nežino, kad tokia šventė apskritai yra. Ar tai nereiškia, kad jei pati teisėjų bendruomenė, mes patys, nesistengiame viešinti ir gerbti savo šventės, tai ir visuomenė  atitinkamai reaguoja į šią profesiją. Šaunus pavyzdys yra plačiai švenčiama Policijos diena. O kuo mes blogesni?

Nustebino ir nudžiugino graži Šiaulių apygardos teismo teisėjų iniciatyva Teismų dieną nors trumpam paminėti kartu su teisėjais - emeritais. Beje, pažadėjo, kad tai taps tradicija. Pažiūrėsim...  

Malonus susitikimas dirbantiems kolegoms nors trumpam  leido pamiršti profesinę įtampą, o buvusiems teisėjams tikrai pridėjo keletą gyvenimo metų.  Tai galėtų tapti puikiu pavyzdžiu ir kitiems teismams.

Ačiū buvusiems  kolegoms už šventę. 

Šaunaus klubo "Temidė" nariams ir prijaučiantiems 2022 metais linkiu geros sveikatos, nuoširdžių ir įdomių susitikimų, platesnio bendravimo. 

Visada su Jumis Danutė Matiukienė“.

 

 Gruodis bandė kaustyti  ledais ežerus ir upes, barstė sniegus  ir  trupino dienas, padabintas miestų ir kaimų žaižaruojančiomis eglutėmis, kūrė rodės nepasibaigsiančią šventę.  Ir kažkur skubino, skubino. 

Besiblaškant tarp skubančių dienų stabtelti pavykdavo dažniausiai tik tada, kai tamsi diena  jau būdavo perdavus estafetę dar tamsesnei nakčiai.

 Ne vienas sau prisipažindavome, kad liko neįvykdytų   ketinimų ir pasižadėdavome neatliktus darbus padaryti rytoj...

Gi  ryte, deja   dažnai jau sulėtintu tempu, vėl  panirdavome į  kasdienos rūpesčius...

Tik  gana vėlai vakare priekaištaudavome sau: ir vėl nepaskambinau, ir vėl neparašiau žinutės, ir vėl nenusiunčiau... 

Vis tiktai dažnai buvo ir kitaip.

 

Gruodis  vis didėjančiu pagreičiu riedėjo.

Ir skraidino  Temidei  skirtus  kalėdiniais  varpeliais  skambančius  žodžius  su   šventiniais  sveikinimais, linkėjimais, prisiminimais apie iš pandemijos nugvelbtas dienas.  

 

Šiek tiek abejodami ir iš dalies rizikuodami, padrąsinti  galimybių paso, o vėliau ir trečio skiepo, teisėjai emeritai lankė muziejus, spektaklius ir koncertus. Ypatingai džiaugėsi atradę atviras vasaros  koncertų aikšteles Vilniaus ir Kauno senamiesčiuose,  ar botanikos soduose, žavėjosi vasaros  koncertais Pažaislyje, Palangoje, Rokiškyje ar  Žagarės vyšnių festivalyje.

Pasididžiuodami pasakojo  aplankę gimtuosius  sodžius, susitikę su seniai matytais giminaičiais ir jaunystės draugais. Ir neretai pagelbėję šio sudėtingo laikotarpio metu.

Medžiotojai džiūgavo  Lietuvoje vykusiomis sėkmingomis medžioklėmis (teisingai supratot - žvėrių)   ir apgailestavo negalėdami nuvykti šiais tikslais į Vokietiją ar Norvegiją.

Aplinkos puoselėtojai kraustėsi iš proto stebindami kas gražiau, kas įmantriau, kas skoningiau...

O rudeniop  grybautojai  leipo išbraidę  Dzūkijos ar Aukštaitijos girias,   prisigrybavę, tikėtina, kad  kol kas nenusigrybavę...

Pažodžiui viską išvardinti net nebūtų įmanoma.

Bet daugiausia palinkėta,  kad visi būtume sveiki, ar bent sveikesni,  kad greičiau baigtųsi „koronė“ ir nesiveistų jos naujos atmainos, kad norėtume susitikti, bendrauti. Keliauti. Kad tie, kurie turim, neprarastume humoro jausmo, o kiti pabandytume jį įsigyti nors ant senatvės. Kad neprarastume atminties ir prisimintume tik tai, kas gera. Kad metų pabaigos šventės būtų prasmingos ir linksmos.

Kad ateinantys metai būtų sėkmingiausi iš visų, kurie buvo...

Labiausiai mokantys į visas negandas (o jų buvo) žvelgti linksmai, priminė nepamiršti burto – vidury nakties skaičiuoti laikrodžio dūžius. Jei suskaičiuosi vienuolika, bus geri metai, Jei  trylika – prasti. O jei dvylika, tai reikš, kad iš viso nešventei, ar šampano buvo per mažai (juokelis, arba šiuolaikiškai – džiaukas).

Betgi negali, žmogau,  vien rimtai, vien svarbiai, vien tvarkingai, pagal rašytas ir nerašytas taisykles, instrukcijas, normatyvus ir imperatyvus... 

Po šiais kalėdiniais palinkėjimais turėtų pasirašyti Algirdas ir Regina Auruškevičiai, Jonas ir Saulė Čirvinskai, Stasys Gudynas, Janina Kirvelienė, Juozas Lisas, Vytautas Masiokas, Jonas ir Regina Prapiesčiai, Elytė ir Pranas Pauliukai, Algimantas ir Laima Smolskai, Tomas ir Vilija Zdanavičiai. 

...Eina  paskutinės šių metų valandos.

Dėkoju visiems, kurie palaikėte, parašėte ar paskambinote, nepalikote „ant ledo“, kurie išreiškėte norą susitikti, bendrauti, keliauti ...

Dėkoju visiems, kurie ištvermingai laukiate visų negandų pabaigos, kurie nepraradote vilties, jog viskas vėl bus gerai  kaip kažkada, kai galėjome švęsti savo laiką be jokių nuotolių...

Dėkoju tiems, kurie neleidžiate „užmigti“, klausiate: kas toliau ir kada, primenate, kad apribojimai mažėja, o daugelio svarbių datų dar nepaminėjome.

 

Mielieji, artimieji mano,

linkiu, kad išsipildytų svajonės, viltys, kad dažniau ištiktų džiaugsmai.

Kartais trumputė akimirka gali suteikti daugiau džiaugsmo, nei visas gyvenimas.

Tad džiaukimės mums skirtomis akimirkomis,   kiekviena  mums paskirta  diena. Džiaukimės vaikais ir anūkais.  Džiaukimės  broliais ir sesėmis, džiaukimės gerais kaimynais. Džiaukimės patekėjusia saule,  lietumi, sniegu ar vėju.  Džiaukimės mums skirta dovana gyventi. Džiaukimės.

 

Myliu Jus.

Rima(ntė) Žiautienė

 

Su Naujaisiais 2022 –siais metais !!!