Lietuva!
Mes taip troškome atšvęsti Tavo laisvę.
Iškilmingai.
Pakiliai.
Nuoširdžiai.
Deja kovo mėnesį atslinkusi
neganda sustabdė bet kokį susibūrimą,
artimennį bendravimą.
Bet tikėjome, kad tai nesitęs amžinai.
Kantriai laukėme.
Bendravome virtualiomis priemonėmis.
Nors gauta trumpoji žinutė ir ekrane matomas
užrašas “labas“, negalėjo prilygti įprastam gyvam bei šiltam apsikabinimui
susitikus, džaugėmės, kad įsijungę kompiuterį arba mobilųjį telefoną vos per
kelias sekundes galėdavome parašyti laiškelį
pasiilgtam žmogui.
Atsakydami siuntinėjome
veidelio formos paveikslėlius: liūdną ar linksmą, besijuokiantį ar
verkiantį …
Laukimo laiką trumpino tai linksmos istorijos, tai prasmingi
pasakojimai, persiunčiami vienų kitiems per Wiberį, WhatsAppą, Messengerį.
Neretai ir po keliskart per dieną…
Bandėme šaipytis iš “koronės”visaip vengdami susidūrimo su
ja.
Bet vistiek ilgėjomės gyvo susitikimo.
Ir su bičiuliais, ir su Tavim, Lietuva.
Rugpjūčio
18-ąją, antradienį, skubėjome į Kupiškį
iš Palangos ir Druskininkų, Vilniaus ir Kauno, Raseinių ir Šiaulių, Molėtų ir
Ignalinos, Klaipėdos ir Rokiškio.
Mus
pasitiko gražus miestukas, alsuojantis vasara, gėlynų kvapais, gaiviu Kupos
upeliuko čiurlenimu. Dvelkantis didžia ramybe, susitelkusia po Kristaus Žengimo
į dangų bažnyčios, kurios didybė gniaužė kvėpavimą, skliautais, šventųjų
skulptūros vertė susimąstyti apie būties
esybę ir pabaigą. Dvidešimt vieno kryžiaus
apsuptyje iškilę galingi bokštai, apvainikuoti už jų
užkliūnančių debesėlių, tarsi šaukė į neaprėpiamą begalybę…
…O pakalnėje
vandens čiurkšlėmis žaidė ir kvietė prieiti arčiau “Baltų pasaulio medis”, be
žodžių aiškindamas, kad esame pagonys, nes tautos, kurios išduoda savo pirminę
religiją, išmiršta…Ant metalinio medžio čiauškėjo metaliniai paukščiai, nuo
metalinių šakelių krintantys gyvi
vandens lašai įrodinėjo, kad gyvenimas
yra amžinas…
Pamąstymui kvietė prisėsti
dailininko H.Orakausko išdekoruoti suoliukai.
Bet
mes labai skubėjome, nes tiek daug dar norėjome pamatyti. Ir sinagogą, vieną iš
didžiausių Lietuvoje ir Angelą, mojantį vieninteliu sparnu, ir Lėvens,
Kupos, ateivio, piemenuko, Merkurijaus, Amūro, senovinių kupiškėnų vestuvių
skulptūras… ir laiptus, į kuriuos įvažiavo girti
milicininkai (juokelis).
Pirmąją atgaivą gavome susėdę laivelyje “Jara”.
Visi, o ypač moteriškoji publika, žavėjomės atletišku kapitonu ir jo
pasakojimais apie Kupiškio marias, ant krantų įsikūrusius kaimus bei jų žmones.
Siūbuojančiu pontoniniu tilteliu nusvyravę (juk nesame jūrininkai) į
marių salą – Uošvės liežuviu vadinamą, stebėjomės aplinka: daugiau kaip šimtas
medžių rūšių, pažintiniai takai, poilsio aikštelės, pavėsinės…O kokie renginiai
čia vykstą!
Gidės Vaidos pasakojimą nutraukia skambutis iš Adomynės dvaro:
- Gerbiamieji, Jūsų jau laukia
ansamblio „Jara” kolektyvas.
Suskumbame.
Dvaro kieme išlipę iš automobilių
be žado nuščiūvame. Po šmtamečių klevų altoriaus skliautu išsirikiavusios “Jaros” moterys ir du jaunutėliai brolis su
sese kupiškėniška tarme sveikina mus tarsi iškilius karaliūnus, kviečia sėsti,
paklausyti dainų, posakajimų...
“Sveiki
gyvi, svetėliai, mūsų mylimieji”… iki šiol tebeskamba ausyse.
Paskui,
dvaro salone su laiko išbandymus atlaikiusia glazūruotų koklių krosnimi,
susodinti prie ilgų stalų išgirdome painią Adomynės dvaro istoriją apie
senuosius jo šeimininkus ir jų gyvenimo akimirkas, gardžiavomės dvariškių
viralu, karštomis “Pagrabinėmis” bandelėmis, “Samakurkos” lašais…
Nepastebėjome kaip atėjo vakaras.
Nakvoti apsistojome ant aukšto marių kranto įsikūrusioje sodyboje “Kunigiškio
svirnas”.
Kai sėdome prie trispalvėmis žvakėmis apšviesto ir puokštėmis išpuošto stalo, jau leidosi
saulė. Vakaro varsų ir saulėlydžio
nušviestas dangus, vaiskiai mėlynos marios ir
dienos įspūdžiai dar kartą paskatino didžiuotis: tai mūsų Lietuva!
Pirmasis prabyla Justinas Marcinkevičius:
Tai
gražiai mane augino laukas, pieva, kelias, upė…
Audio
įrašo garsas neša per visą Lietuvą iki pat Suvalkijos, Dzūkijos, iki pat Prienų,
nejučia nukreipdamas mūsų žvilgsnius į kukliai prie stalo sėdintį Nepriklausomybės
Akto signatarą, buvusį Seimo narį Prienų
rinkiminėje apygardoje – Joną Prapiestį.
Nuoširdžiu žodžiu ir Jono gimtinės, Kupiškio, gėlininkės suskinta puokšte padėkojame jam už Lietuvai nuveiktus darbus, už drąsą pasirašant Akte dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo. Gerai žinodami šio žmogaus pasiekimus, neskanduojame choru “Ačiū” nei “Bravo!”, bet kiekvienas širdyje gerbiame jį už paprastumą, toleranciją ir visų supratimą. Lygiai tokią pat (šypsenėlė) puokštę jam įteikia ir buvęs Kupiškio apylinkės teismo pirmininkas Kęstutis Šabanas bei buvęs studentas Raimundas.
O sugrįžus visi Nepriklausomybės Akto signatarai pasveikinami Seime.
Jubiliejaus
proga pasveikiname Janiną Kirvelienę. Visų nuoširdų juoką sukelia identiškos
mūsų klubo ir Kupiškio teismo teisėjo Raimundo Rakausko, Janinos auklėtinio,
jai įteiktos puokštės (ak, tos pačios gėlininkės stilius!).
Pagal iš anksto neaptartą ritualą
į klubo narius priimame Vytautą Kursevičių. Nenustembame, nes esam skaitę jo eilėraščius, bet šiurpuliukai nubėga per
širdį, kai išgirstame:
Jam įteikiame...tokią pat gėlių
puokštę. Algirdas neištveria: “Nė mano suvalkietė žmona nesugebėtų su ta pačia
puokšte pasveikinti tiek žmonių“.
Paklausę trijų kartų dainų audio
įrašų džiugiai suprantame: kol anūkai Lietuvai dainuos: “už jūrų, marių, vandenų
nerasiu nieko aš brangesnio“, mes neišnyksime iš pasaulio žemėlapio.
Nejučia kalbos nukrypsta apie
tarmes, ir pietų aukštaitis Algirdas dzūkiškai perskaito linksmą sakmę apie
dziedulį ir bobulį, o šiaurės aukštaitė Nijolė skelia biržietišką eilėraštį...
Mūsų susibūrimuose be poezijos
niekad neapsieinama...
Nepatikėsite, bet šokiai,
išskirtinai pagal lietuviškus ritmus, tęsėsi iki antros valandos nakties.
Išaušęs rytas, pašlakstęs
keliais gaiviais lašeliais, išvilioja į terasas. Žvilgsniai nukrypsta į marias.
O šios, tarsi bijodamos, kad nepamatysime jų veidrodiniame paviršiuje, lyg
jaunystės laikų atvirutėje, įsirėminusios valtelės su dviem žvejais, tyliai
laukia mūsų žvilgsnių... Ir mes žvelgiame. Į marias. Už marių. Į žalią savo
kraštą, išpuoštą mūsų pačių rankomis ir širdimis...
Pusryčiai, neįprastai suvalgytas šampanas, ir išvykstame.
Palėvenės dvaras.
Akį traukia aptrupėję
griuvėsiai, bajorų laikus mena senutėliai dvaro teritorijoje augantys medžiai:
gamtos saugomas paminklas - kurilinis maumedis, liepos, uosiai, kanadiniai
klevai, dar dvaro dabartinės šeimininkės
prosenelio sodinti. Nors didingų rūmų šiandien belikusi tik dalis, Palėvenės
dvaras alsuoja gyvybe, nes juo rūpinasi protėvių palikimą paveldėjusi Nijolė
Marija. Pasigėrėjimą ir pagarbą kelia jau jos pasodintos gudobelės, takus
įrėminančios šluotelinės hortenzijos, visų šeimynykščių pastangomis išpuoselėta aplinka.
O jau jos pasakojimas! Besiklausydami pajuntame esantys
apsupti ypatinga aura, kuri kiekvieną neša į savo tėviškę.
Tik ar visi ją beturime?
Užmiršę „koronę“, su Nijole
Marija atsiglebėsčiuojame ir išvykstame. Netoli. Tiesiog iš žemutinės Palėvenės
dvaro į kalno Palėvenę, kur stovi domininkonų vienuolynas ir šv. Dominyko
bažnyčia.
Ant aukšto kalno boluojančią
bažnyčią randame be vargo.
O kur gi vienuolynas? Eidami
pro aptriušusią aukštą mūro sieną, pasukame į ne mažiau apgriautą kiemą.
Žvalgomės: pro kurią durų kaurymę išlįs vienuolis. Atvykome vieni, todėl
skambiname Vaidai prašydami padėti surasti svarbias duris.
Jas atvėrė Palevėnės bendruomenės pirmininkė
Laima.
Su neslepiamu
pasididžiavimu ji pasakojo apie atliktus milžiniškus darbus, kai peržengę jau
minėtos mūro sienos likučius rado griuvėsių krūvą vietoje daugybės įvairios
paskirties mūrinių ir medinių statinių, vadinamų aštuoniais namais. Nebebuvo nė
ženklo mūrinio koridoriaus, jungusio vienuolių gyvenamąjį namą su bažnyčia, ūkio trobesių ir tarnų namų, čia
buvusios špitolės.
Iki šių dienų išliko arklidės
su ratine statinys, svirnas su malūnu, lavoninė, netaisyklingos formos
vienuolių gyvenamasis namas ir ta pati masyvi tvora su įvažiavimo vartais. Šiuo
metu vyksta intensyvūs vienuolyno ansamblio restauravimo darbai, kuriuos reikia
pastoviai stebėti ir prižiūrėti. „Todėl
beveik apsigyvenau vienuolyne“- sakė Laima, vedžiodama mus po jau restauruotas
menes ir vis pasakodama, pasakodama...
Nuvedusi į vyno rūsį, ji pakvietė į vienuolių smuklės vyno degustaciją,
o po to – ir prie vaišių stalo,
nurikiuoto moliniais indais, uždengtais pusiau radzavų miltų raguoliais,
paslėpusiais nepaprasto skonio troškinį. Net prisimerkę iš malonumo srėbėme
Lėvenio žuvėlės žuvienę, kandome pyrogo, užsigerdami žolelių arbata.
Su vienuolių atminties puoselėtojomis
atsisveikinome ir nuėjome į Palėvenės bažnyčią, tikėdamiesi atleidimo už
persivalgymą. Klebono nebuvo. Mus sutiko bažnyčios administratorė. Originalaus
liaudiško baroko stiliaus interjeras su aštuoniais altoriais, iš kurių keturi tviskėjo
auksine prabanga, skatino priklaupti. Jų grožiui niekaip nenorėjo pasiduoti Saulė.
Ji plieskė pro bažnyčios langus masindama išeiti, o išėjusius auksiniais savo
spinduliais nuglostė ir kiekvieną iš
mūsų. Ir visą Lietuvą...
Kelionė baigėsi.
Iki kito pasimatymo!