Karantinas...
Po
kelionės į Kupiškį daugiau nei trys mėnesiai praėjo belaukiant,
jog korona atleis varžtus ir grąžins mums daugiau laisvės.
Deja...
Prasidėjus
naujam karantinui ir vis daugiau pilkėjant dangui į mus skverbiasi kažkoks
netikrumas, liūdnas laukimas, netgi nerimas ir vienišumas.
Nelemta
pandemija tęsiasi. Užimtos beveik visos vietos, deja ne koncertų salėse, bet
ligoninėse. Tik ten nereikia bilieto.
Betgi
ar reikia gyventi nebematant tegul ir pilko, bet gyvo dangaus, nebeskiriant
laiko sau?
Juk
kito gyvenimo rato nebus.
Pandemija
netapo mūsų gyvenimo būdu. Mes tik prisitaikėme ir šią prievolę bandome vykdyti
sąžiningai, tarsi sutartį tarp gyvenimo ir mirties. Nors šios sutarties nesame
pasirašę, bet vykdome ją kaip dar studijų metais išmokome: pacta sunt servanda.
Įpratome
laikytis taisyklių: kuo mažiau susitikinėti betarpiškai, net ir su savo
vaikais, dėvėti kaukes.
Išmokome
bandrauti nuotolinėmis priemonėmis: visokiais „vaiberiais, mesendžeriais,
vatsapais, feisbukais“ (šypsenėlė). Prisimenate Koperniko muziejų
Varšuvoje?
Taigi
prisisteigėme visokių programėlių ir daugelis bendraujame. Nuoširdžiai.
Gyvenimiškai. Rimtai.
Ir
labai neretai – linksmai. Su humoru. Todėl nepražūsime.
Pasaulis
pasikeitė. Na ir ką?
Ar
nebemylime savo artimųjų taip pat, kaip anksčiau?
Ar
praradome kantrų laukimo jausmą?
Tai
prisiminkime, kiek gyvenimo praėjo belaukiant tikrosios meilės, pirmo
pasimatymo, pirmo išgirsto ir ištarto „myliu“.
Vėliau
– pirmo ar antro, o gal ir trečio vaiko, dar vėliau – anūko?
O
kiek laukta kitų, viltį pateisinusių gyvenimo įvykių!...
Juk
pagaliau daug laukimų išsipildė.
Prisiminkime
tą jausmą, tą švarų džiaugsmą, nupraustą pačia tyriausia ašara.
Džiaugsmo
ašara.
Šiandien
irgi gyvename laukime. Tad laukime kantriai, viltingai.
Tikrai
ateis diena, kai vėl susitiksime, džiaugsimės apsikabinimais, dabartis jau bus
tapusi tik prisiminimais, kuriais dalindamiesi pasijuoksime iš kai kurių šio
gyvenimo tarpsnio situacijų.
Tad
palaukime.
Bet
laukimas nereiškia sėdėjimo ir žiūrėjimo į vieną tašką nieko neveikiant.
Į
sumanymą papasakoti ką nuveikėme apsėdus „koronei“ pirmasis
nustebino Mykolas Ignotas:
Nepažeisdami
karantino ir įvairių ribojimų VU Teisės fakulteto 1962 metų laidos absolventai,
kaip ir kiekvienais metais, rugsėjo 18 dieną susitikome Gedimino prospekte,
Žemaitės skverelyje, pagerbėme literatūros klasikę, nusifotografavome.
Pratęsėme Universiteto kavinėje. Prisiminėme ir įvardijome kurso draugus ir dėstytojus su kuriais bendravome studijų metais.
Daugiau
kaip prieš du dešimtmečius esame susitarę kurso susitikimus organizuoti
kiekvienais metais. Apie susitikimuose vyraujančią
nuotaiką vaizdžiai pasisakė Irena Stankevičienė: „Kokia laimė gyventi, kokia
laimė turėti kurso draugus. Nepamirškim vieni kitų, susitikim dažniau, nes
laikas nenumaldomai lekia, o mes nežinom kiek jo likimas mums atseikėjo...Myliu
Jus visus kartu ir kiekvieną atskirai...2000 12 09. 20 val. 50 min.“
Kaip
kurso susitikimai tapo tradicija liudija įrašas kuklioje susitikimų knygoje:
„Tikėkimės, kad šis susitikimas, įvykęs 2003 metais gruodžio 12 d, Šopeno g.
kavinėje „Labirintas“ taps tradicija. Ir kitais metais, ir dar
kitais metais, be skambučių, be priminimų susitiksime
nepriklausomai kiek mūsų bebūtų. Ir gal ateis ne aštuoni, ir jei ne daugiau,
tai tas ratas mažės ir mažės. O tas, kuris kada nors ateis vienas,- prisimins
tuos naivuolius, kurie tikėjosi, kad tai niekad nesibaigs. Ar apie tai iš viso
negalvojo…“
Rugsėjis
švaistė saulės dovanas, barstė rasas, rytais surinkdamas jas ir
paversdamas rūkais. O šie, nė kiek nesigėdydami, mylavo, gaivino
rudeninių gėlių jūras, traukė iš po samanų baravykus, varančius į
beprotybę kiekvieną, net ir nesiorientuojantį miške. Grybautojus
miškai viliojo, gundė net naktimis besisapnuojančiais baravykucais, sodai
barstė obuolius ir skubino lenktyniauti su vėju, dar šilti vakarai
dovanojo mielus pasisėdėjimus su draugais terasose…
Niekaip
nepakluso istorijai ir tradicijai spalis. Kaip tikras laidokas išdykavo,
šildydamas ežerų vandenis, klaidindamas išskristi turėjusius paukščius,
pražydindamas pavasarinius augalus. Spalis
nespalvino klevų, beržų ar drebulių, ir nebarstė po kojom šiugždančių
lapų. Tarsi pasišaipydamas, šiuos darbus paliko lapkričiui.
Šis,
irgi džiugindamas kartais net nepadoria šiluma, puikiai pateisino savo vardą:
visą auksinį, o gal greičiau margą, rudens grožį paleido pavėjui. Lapai
nukrito. Gi mėnuo, tarsi tęsdamas praėjusių mėnesių tradiciją, grybautojų iš
miškų neišleido iki pat dvidešimt aštuntos savo dienos...
Tik
dienos nūnai trumputės. Vis dažniau prisimename vieni kitus, todėl
kažkaip bandome susisiekti.
…Vieną vakarą atėjo laiškas iš Vytauto Kursevičiaus. Vytautas prabilo tarsi šio rudens rugsėjis: šiltai, nuoširdžiai, mielai, svajingai, viltingai:
„Siunčiu žiupsnelį Rudeninės nostalgijos, truputį susimąstymo ir spalvų, kurios puošia gyvenimą“.
Rugsėjis...
,...lyg paskutinis rudeniškas bučinys,
toks gaiviai mielas,
šiltas ir svaigus –
štai vėl Rugsėjis.
Šventas jo prisilietimas.
ir žvaigždėmis
nuspalvintas
dangus,
ir rasomis,
švelniais rūkais prieš naktį išsipuošęs
jis droviai,
tarsi paskutinįsyk mus apkabinęs
vėl paryčiais tyliai,
nematomai
išbluks, išnyks...
palikęs mums tik amžiną, neblėstantį
kito laukimą...
Laiko ilgesys
Mūsų metai –
Sraunūs, lyg potvynio vanduo.
Praūžia..,
O rodos, vis dar ankstyvas pavasaris...
O po to prityla..,
Jau rudenėjančiame laiko paveiksle.
Arba vėl staiga
Ima šniokšti vandenyno audromis...
Negailėkime jo – mūsų laiko
Juk jis mums toks dosnus:
Dosnus mūsų metais, nuveiktais darbais
Atmintimi ir patirtimi,
Mūsų vaikais –
Mažais ir netikėtai – jau suaugusiais.
Tarsi medžiais prie amžinojo pažinimo kelio,
Bet vis tiek – vis dar vaikais –
Dar nesubrendusiais ir neapsaugotais...
Jis dosnus mums mūsų draugystėmis –
Tikromis ir išgalvotomis,
Amžina meile, praradimais ir atradimais,
Viltimi ir svajonių spalvomis
Atmintimi ir gebėjimu pamiršti,
Dievišku įkvėpimu ir amžina kūryba...
Ir dar kažkuo neapčiuopiamu, bet jaučiamu...
Jis GYVAS.
Negailėkime laiko
Kuris praėjo ir kuris dar liko...
Jis –
Nuostabiausia ką turėjome ir turime...
ant Tavo blakstienų...
Ant Tavo blakstienų
Ruduo švelniai vaikšto...
Paklysta, nuklysta,
Praranda, atranda.., -
Ir nulekia dienos,
Miškais išsivaikšto...
Ant tavo blakstienų
Voratinkliai baikštūs
Suplyšta nuo vėjų
Ruduo jau atėjo.., -
Ruduo jau atėjo.., -
Ir šaltis ir lietūs
Ir nuoskaudų vėjai -
Jau nepaliečia, -
Pasmę praranda ...
Jau nebeskauda
Jau nebekanda...
...aš atsiųsiu tau rudenį...
Aš atsiųsiu Tau rudenį..,
Svaiginančią puokštę spalvų ir vilties,
Į rugsėjo laiškus Tau
Jį žaismingus sudėjęs.
Be naktų darganotų,
Be pikto, be šalto lietaus.
Ir be ašarų..,
Byrančių skruostais nuo vėjo.
Aš atsiųsiu jį -
Tokį mielą,
šviesų ir žavų.., -
Tik Tau...
Tau atsiųsiu miškų
Susimąsčiusį žvilgsnį spalvingą
Ir dosnumą žvaigždėto/beribio/
Ir tyro dangaus...
Pažiūrėk, -
Žvaigždėmis šiąnakt
Sninga, sninga...
Tu priimk mano dovaną
Tau...
Ten sudėjau spalvas
Rudenėjančių Nemuno pievų
Ir pražilusius,
Šėmus ryto rūkus.
Tu priimk šią dovaną -
Dovaną sielai,
Ir papuošk ja palangę,
Kad būtų jauku...
Nostalgiška Dovana
Dovanoju Jums Rudenio liūdesį, -
Šiltą, jausmingą ir švelnų.
Ir apnuoginto parko
Puošnias svajones,
Ir tuos Rūmus kurie širdyje,
Ir ant šventojo protėvių kalno,
Ir dar tai, kas, rodos, tik vakar
Žavėjo ir Jus, ir mane…
Dovanoju Jums bučinius vėjų
Ir šiugždančių lapų po kojom, -
Ir Ramybę - vakarės prasmingos tylos,
Sekmadienio ryto, užsnūdusių tolių, miškų..,
O kartu - visa tai, apie ką
Kažkada visi mes svajojom.
Ir dar šūsnį tik Jums parašytų,
Bet taip ir neišsiųstų Rudeninių laiškų.
Juose, tikiu, Jūs pajusite mano liūdesį
Šiltą, jausmingą ir švelnų,
Ir apnuogintų medžių
Puošnias svajones,
Mano virpančią sielą neramią,
Ir nuo šalčio degančius delnus.
Juose Jūs, tikiu, vėl iš naujo
Atrasit save ir mane…
Argi galėtum ką geriau pasakyti?
O laikas eina.
Jau gruodis.
Kitokia padangė. Kitokia šiluma (kartais vis dar). Kitokie vakarai.
Kitoks laukimas.
Laukimas Kalėdų.
Tegu ir tylesnių.
Ramesnių.
Tegu ir po vieną.
Bet šventų…