Karalių miesto paslaptys ir sūrūs atradimai,
pasivaikščiojimai po debesis ir Lenkijos-Lietuvos istoriją
Pradžia.
Maršrutas : Varšuva-Krokuva-Velička-Zakopanė-Varšuva
Kas norėtų važiuoti?
Skrieja pranešimas valdybos nariams: - atsiųskite savo apygardos norinčių keliauti sąrašą.
Oho! Suregistruojami net 32!
Trys po savaitės apgailestaudami praneša, kad negalės važiuoti. Taigi, lieka 29.
O atėjus galutinei akistatai su finansais paaiškėja staigmena: tikrai važiuos 22 teisėjai emeritai.
Septyni matyt neturėjo galimybių pranešti, jog nebevažiuos...
Bet jaunosios liaudies patarlė labai teisingai sako: nėr to blogio, kad neišeitų.
Išvykome dvidešimt septyni entuziastai maršrutu: Lenkija. Karalių miesto paslaptys ir sūrūs atradimai.
O viskas buvo taip.
Rugsėjo 8 d.
Naktis prieš kelionę beveik visus paliko be miego: vieni antrą valandą tik prigulė nusnausti, kiti jau kėlėsi. o dar kitiems kelią pastojo lapė (matyt iš pavydo, kad pamatysime už ją madingesnes lenkaites).
Bet narsūs keliautojai, nebodami jokių kliūčių, visi laiku laukė sutartose vietose ir UAB “Kiveda” išnuomotas NeoRimos autobusas-laineris, pilotuojamas Vlado ir Arūno, netrukus šauniai skraidino Lenkijos greitkeliais. Gidė Faustina su visais susipažino jau iki pirmojo sustojimo Lenkijoje.
Sutikite: iki Varšuvos kelias netrumpas. Būtų nenuostabu, kad net pabostų.
Bet tik ne mums!
Keliautojų veiduose atsiradę nuoširdumo ženklai nematomomis gijomis mus sujungė nuo pirmojo „labas rytas“ iki pat atsisveikinimo (labai tikėtina, kad ir iki šiol).
Varšuva mus pasitiko lietumi. Gerai, kad tai buvo tik lietutis, kuris greit baigėsi.
Dauguma jau nebe pirmą kartą ėjome senamiesčiu, todėl žinojome, kad II Pasaulinio karo metu Varšuva buvo beveik visa sugriauta, visas senamiestis yra atstatytas iš naujo. Bet stebino lenkų troškimas viską sugrąžinti į buvusią pradžią: juk daugelis istorinių pastatų atkurti surinkus tas pačias sugriautų namų istorines plytas...
Karališkieji rūmai, senoji turgaus aikštė, Prezidento rūmai, Popiežiaus Jono Pauliaus II aikštė.
Gatvės grįstos akmenimis, Varšuvos sukilimo paminklas – visi šie simboliai vedžiojo po turtingą Lenkijos sostinės istoriją. Sustojome ir prie mažojo Varšuvos vaduotojo. Beprasmiškame kare pražudytas žmogaus vaikas. „Šviesuolių“ nepelnytai paniekinančiai aptarinėjamas ir šiuo metu.
Vienas iš įspūdingiausių Varšuvos paminklų – A. Mickevičiui. Ant aukšto pjedestalo, apsuptas metalinės tvoros paminklas atrodo lyg būtų skirtas šlovingam valdovui.
Pajutę tvirtą sąsają su Lietuva, jau pakankamai pavargę, temstant įsikūrėme viešbutyje.
Bendra vakarienė, kurios detalės telieka paslaptyje.
Rugsėjo 9 d.
Veličkos druskų kasyklose dauguma lankėmės pirmą kartą. Leidomės po žeme, suskaičiavome visus 378 medinius laiptelius.Kasyklos iškastos 9 lygiais iki 327 metrų, o bendras tunelių ilgis sudaro net apie 300 kilometrų. Mums užteko trijų. Keliavome iš vienos kameros į kitą: Uršulos, Mikalojaus Koperniko, Janovicų kameros - Danilovičiaus šachta. Druskos kasėjų globėjos kunigaikštienės Kingos legenda grotoje. Vienoms durims užsidarius, atsidarydavo kitos, drausmingai laikėmės nustatytos tvarkos. Mat po klaidžius Veličkos druskų kasyklos labirintus vaikštant kartais galima sutikti ir paslaptingų būtybių.
Koplyčia. Iš akmens druskos iškaltame altoriuje kenčia nukryžiuotas Kristus, paslaptingai žvelgia Madona, laikanti kūdikį. Aukštai druskos skliaute žėri šviestuvai, dekoruoti druskiniais kristalais. Druskinės sienos, gal norėdamos numalšinti troškulį, sukuria nepaprastą akustiką. Tuo įsitikinome darniai nuskambėjusia lietuviška daina.
Koncertų salės, restoranai, kavinės, druskų prisodrinti ežerai, koplyčios, kur melsdavosi druskos kasėjai, kad lydėtų sėkmė. Tikras kultūrinis miestas po žeme.
Bet nežinia kodėl labai norėjosi iškilti į paviršių. Tuo labiau, kad laukė pasivaikščiojimas po nuostabųjį Krokuvos senamiestį. Šį kartą siaurais ir suktais laipteliais eiti nereikėjo – po 9 žmones per tris kartus iškėlė liftas.
Išskubėjome, užverdami požeminio miesto sūrias duris...
O lauke mus pasitiko liūtis. Matyt, dangus stengėsi nuprausti įsūrėjusias mūsų mintis...
Tą vakarą dienos kelionės aptarimas vyko viešbučio fojė. Fojė - visuomeninio pastato vestibiulis, kuriame žiūrovai laukia renginio pradžios ir praleidžia pertraukas (tarptaut. žodžių žodynas). Mūsų renginys buvo komedinio žanro ir jo pertraukos vyko be pertraukos, todėl buvo neapsakomai jauku, gera, linksma.
Rugsėjo 10 d.
Rytas Krokuvoje pasitiko vėsa- vos trylika laipsnių. Kažkas su pavydo gaidele užgiedojo: „O Lietuvoje – dvidešimt septyni“.
Gaivus vėjelis pasistengė, kad užmirštume ir nugyventus metus ir užgyventas negalias, todėl žingsniai buvo spartesni nei paprastai.
Krokuvos istorija prasideda ant Vavelio kalvos. O mums šis miestas labiausiai simbolizuoja tą epochą, kai lietuvių ir lenkų galybė dominavo didelėje Europos žemyno dalyje. Ant kalvos stūksantys Vavelio rūmai - abiejų tautų bendrų valdovų karūnavimo, tuoktuvių, laidotuvių bei įpėdinių gimimo vieta. Jeigu jų žmogiškieji likimai, gyvenimo ir meilės istorijos būtų ekranizuoti, kino salių žiūrovai ir „Oskarų“ dalintojai tiesiog netektų žado.
Prie katedros sienos prigludusioje renesansiškoje koplyčioje su auksiniu kupolu ilsisi karalius Žygimantas Senasis ir jo vaikai: Žygimantas Augustas bei Ona Jogailaitė. Čia ilsisi Jogaila ir Jadvyga. Čia palaidoti beveik visi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos valdovai. Taip pat poetas Adomas Mickevičius, Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis su žmona Marija, žuvę per lėktuvo katastrofą Smolenske.
Bokšte kabo varpas su Lietuvos Vyčiu ir Lenkijos ereliu.
Turgaus aikštė, Sukienica, kur dabar karaliauja suvenyrų kioskai, šv. Marijos bazilika, iš kurios kas valandą „gyvai“ grojamas Marijos himnas. Melodija metų metais kaskart nutrūksta toje pačioje vietoje. Legenda neša tokią žinią: trimitininkas iš bokšto sklindančiu garsu skelbė miestiečiams apie artėjantį priešą, bet atklydusi strėlė nutraukė pavojaus šauksmą.
Graudaus akordo palydėti paliekame aikštę ir nuskubame prie paminklo Žalgirio mūšiui. Jo viršuje – karalius Jogaila, žemiau – Vytautas, o dar žemiau – kautynėse žuvęs kryžiuočių magistras...
Išsirikiuojame bendrai nuotraukai ir netrukus išskubame į Zakopanę.
Kelias pamažu vingiuoja aukštyn. Pro erdvius autobuso langus stebime, kaip keičiasi pakelės vaizdai.
Rąstiniai namai, smailiais stogais, besitęsiančiais per keletą aukštų, langai suskirstyti į daugybę mažų langelių, stogeliai virš langų, didingi akmeniniai pamatai– tai Zakopanės architektūra. Šis stilius yra sukurtas iš Lietuvos kilusio architekto Stanislavo Vitkievičiaus, todėl žengdami Krupowki alėja, jaučiame savo svarbą...(juokelis).
Keltu pakylame į Gubaluvkos viršukalnę. Tik vienas kilometras, bet vis tiek pajuntame kalnų dvasią. Akys bando aprėpti tolimą vaizdą. Iš pradžių puolame viską įamžinti nuotraukose, bet neilgai trukus išsisklaidome, nes kiekvienam norisi pabūti nuo visko nuošaliau.
...Geri į save visą kalnų nuotaiką, kurią jie skleidžia tai panirdami į debesų ūką, tai atverdami savo slėpiningas keteras. Širdį užlieja neapsakomas žavesys, kai matai kažką, ko nebegali apibūdinti žodžiais. O siela… Ji skrenda tolyn kaip paukštis, atradęs laisvę, lengvumą ir tikėjimą „naujais sparnais“. Ji virpa, jausdama kaip kasdienybė nors trumpam iš tavo gyvenimo pasitraukia ir neša į tik žvilgsniu išmatuojamus tolius.
Bet juos pasiekti ir pasivaikščioti debesyse šį kartą neužteks laiko.
Paskirtą minutę jau visi sėdime autobuse. Vakarėjantis dangus skubina, o kelias galvotrūkčiais leidžiasi žemyn. Iki nakties reikia pasiekti Lodzę, nes kitos dienos ryte turime nelengvai gautus bilietus į Varšuvos Koperniko mokslo centrą.
Išmanieji telefonai net springsta nuo mūsų domėjimosi. Skaitome: Koperniko mokslo centras – vienas moderniausių mokslo populiarinimo muziejų ne tik Lenkijoje, bet ir visoje Europoje. Jame yra daugiau kaip 450 eksponatų, kurie leidžia lankytojams patiems atlikti šimtus eksperimentų ir atrasti mokslinio pažinimo džiaugsmą. Susirūpinome - kaip viską ir suspėsime, nes mums skirtos tik dvi valandos!
Bijodami pavėluoti, viešbučio administratorės paprašome, kad visus ryte pažadintų, įjungdama “Sygnał alarmowy”. Viskas pavyksta beveik sėkmingai.
Rugsėjo 11 d.
Rytas. Pasigrožėję vaizdais nuo Varšuvos universiteto bibliotekos stogo paskirtu laiku prisistatome į Koperniko muziejų. Griežtai nustatyta tvarka susirikiuojame ir peržengiame slenkstį į interaktyvų pasaulį... Džiaugiamės atsiradusia galimybe įvertinti savo emocinį intelektą, panaudoti dar mokykloje įgytas žinias. Juk neabejojame, kad Žemė sukasi aplink savo ašį, Mėnulis – aplink Žemę, o Žemė ir kitos planetos kartu su savo palydovais – aplink Saulę.
Tiesiog ištirpstame tarp daugybės ekspozicijų.
Gavę po skaitmeninę kortelę, kuri yra raktas, atrakinantis eksponatus, bandome ir šiaip, ir taip, bet...
Daugeliui iš mūsų ji pasitaikė „neveikianti“, entuziazmas pradėjo garuoti (įdomu, pagal kokį mokslinį dėsnį), todėl ,maždaug po pusvalandžio, giliai širdyje pripažinę anūkų pranašumą, pamažu, po vieną rinkomės prie išėjimo, džiaugdamiesi galimybe drauge su visa planeta vaizdingoje Vyslos pakrantėje pasisukinėti prieš Saulę (tą dieną ji ypač linksmai šypsojosi).
Žinoma, keletas muziejuje užsibuvo, nes lankėsi ir netikrų gėlių, kurios kvepėjo šokoladu, sode, ir prigulė vinių lovoje, ir mynė dviratį, kol pamatė savo kūno griaučius, ir išbandė 6 balų žemės drebėjimą, kurio kartoti nebenorėtų, ir linksmai pasimaivė veidrodžių karalystėje...
Taigi galime visus tvirtai patikinti: Koperniko mokslo centras yra moderniausias Europoje!
Paskutinis kelionės “taškas” – prekybos centras. Neilgai po jį paklaidžioję, prisipirkę piernikų, cukierkų, visokių priesmokų, nešėme visus gastinčius savo kancesinėn (vertimus į lietuvių kalbą rasite wikipedijoje) ir susiskaičiavę kaimynus pasukome link išsiilgtos tėviškėlės.
Savo ilgesį ir atsisveikinimo graudulį įvairinome dainomis, šokiais, karūnavimais, pasakojimais apie linksmus nutikimus.
Kaip toj pasakoj: kas buvo – patys žino, o kas nebuvo – tenebesužino…
Dėkojame Faustinai, Vladui, Arūnui.
Dėkojame laukusiems namuose.
Dėkojame vieni kitiems ir patys sau.
Dėkojame likimui, kad galime keliauti,
laukti kitų susitikimų,
prisiminti ir svajoti.