TELŠIAI
Po angelo sparnu
2023 m. rugsėjo 14 d.
Vėjuota
buvo diena. Susirinkome visi Telšiuose ant Insulos kalvos, kurios pagrindinėje,
Katedros aikštėje mus pasitiko teisėja Judita Staševičienė su vyru Jurgiu.
Negaišdami laiko, akmeniniu grindiniu pėsti
pradėjome kelionę po Žemaitėjės suostėnę. Reikėjo įdėmiai žiūrėti po kojomis,
todėl nespėjome išsiaiškinti, kodėl kalnas, ant kurio stovi Telšių katedra,
vadinamas Insula (išvertus iš lotynų kalbos – sala)?
Matyt,
geriausiai tą paaiškino pirmasis Telšių vyskupas Justinas Staugaitis
atsiminimuose parašęs, kad“visa senųjų Telšių pakalnė buvo judėjų tikėjimo
išpažinėjų jūra, o toje jūroje Insulos kalva su priekalnėmis – krikščionių
gyvenama sala. Ir toje saloje kaip švyturys iškilusi Telšių vyskupijos
katedra”.
Pirmoji
mūsų lankytina stotelė – Telšių ješiva, o pirmasis stabtelėjimas pakelėje -namas,
kuriame kažkada gyveno Alma Adamkienė. Neilgas Juditos pasakojimas ir štai, mes
jau pasiekėme Telšių ješivą – žemaičių muziejaus “Alka” padalinį, įkurtą
istorinėje Telšių žydų aukštojoje mokykloje, buvusioje Telšių rabinų
seminarijoje.
Ir pats muziejaus pavadinimas ir mūsų
būsena turėjo kai ką bendro: buvome pakankamai alkani. Todėl viešnagę pradėjome
nuo Vaivos Klingerienės rūpesčiu paruoštų žydiškų patiekalų degustacijos. Tuo
pat metu ji ne tik gardžiai mus vaišino, bet ne mažiau skaniai ir linksmai
pasakojo apie žydų košeriškumo taisykles, šventinius ir kasdienius jų valgius,
virtuvės ypatumus ir tradicijas. Po to į Išminties buveinę pakvietė muziejaus
“Alka” direktorės pavaduotoja Ingrida Vaitiekienė. Ji paaiškino, kad Telšių
ješivos ir Telšių žydų istorija yra
rašoma remiantis per holokaustą išgyvenusių
žydų prisiminimais, kurie byloja, kad mieste sugyveno senovė ir
dabartis, tradicijų ir Apšvietos šalininkai,
ortodoksai, pasauliečiai ir visuomenės aktyvistai. Tarp Telšių žydų buvo Toros
žinovų, puikiai išsilavinusių žmonių. Miestas buvo kupinas kūrybinės energijos,
o dvasingumas ir materialumas jame susiliejo į tobulą visumą. Siauros
vingiuotos gatvelės, seni nameliai buvo stebuklingas, žavesio pilnas pasaulis,
kuriame gyveno tūkstančiai žydų šeimų.Visos bendruomenės gyvenimas buvo
organizuotas aplink ješivą. 1875 m. trijų jaunų rabinų iniciatyva įkurta
pasaulinės šlovės sulaukusi Telšių ješiva buvo tapusi visos žydų diasporos
Toros studijų metropolija. Rabinų seminarija ješiva dėl aukštos mokymo
kokybės ir žymių joje dėstančių rabinų buvo žinoma visame pasaulyje. Studijuoti
religijos dalykų, pažinti Torą ir Talmudą į Telšius rinkosi studentai iš pačių
įvairiausių pasaulio kraštų: Šiaurės Amerikos, Pietų Afrikos, įvairių Europos
valstybių.
“Ješiva visuomet buvo
skambi lyg audringa jūra. Studentai diskutavo gausiose grupelėse ir ne tik
ješivos pastate, bet visur ir visada: gatvėje, bendrabutyje, per
pasivaikščiojimus laukuose ar prie ežero - galiausiai visas Telšių miestas
virto didele ješiva, kurioje net akimirkai nenutrūkdavo studijos”. (Ištrauka
iš Telšių
Atminties knygos).
Antrojo pasaulinio karo metais sovietams
pirmąsyk okupavus Lietuvą ješiva kaip ir kitos žydų bendruomenės religinės
institucijos buvo uždaryta, tačiau pats ješivos vardas ir mokymosi tradicija
perkelta į JAV, kur iki šiol Klivlende veikia Telšių vardą turinti ješiva-Telz-jechiva. Ant pastato sienos kabo stilizuota informacinė
lentelė, skelbianti, kad ješiva yra persikėlusi į Klivlendą…
Grįžus namo paaiškėjo, jog į Telšius vykome šiek tiek per anksti, nes
rugsėjo 23-ją atidaryta Telšių Ješivos ekspozicija, ospalio pirmąją prie šio
pastato sienos atidengtas atminimo ženklas, skirtas žydus per Holokaustą
gelbėjusių žmonių atminimui.
Kai
išėjome iš ješivos pastato, buvo jau įdienoję, vėjas nurimęs. Saulė nuskaidrino
kalnuotą miestą, vingiuotas jo gatves, pakalnėje tviskantį Masčio ežerą ir mūsų
nuotaiką. O ją dar daugiau pakėlė Danutės Matiukienės siūlymas aplankyti Vilniaus
kalvą, ant kurios stovi Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia, telšiškių
vadinama mažoji Telšių bažnytėlė (Danutė specialiai prieš susitikimą važiavo į Telšius, kad apžiūrėtų galimai lankysimas vietas). Esame dėkingi jai už šią idėją, nes visus
nustebino ir sužavėjo neįprasta šventoriaus aplinka, bažnyčios altoriai ir pati
vieta, iš kurios atsiveria pasakiški vaizdai į Masčio ežerą.
Parapijai vadovauja prelatas Juozas
Šiurys, kurį 2012 m. parapijos klebonu paskyrė Telšių vyskupas Jonas Boruta.
Klebonas, sutelkęs bendruomenės pastangas, nuveikė didžiulius bažnyčios
atnaujinimo darbus. Buvo iš ąžuolo pagamintos ir pakeistos visos
bažnyčios durys, perstatytas choro balkonas,
paklotos naujos šildomos, dengtos
bažnyčios grindys su iškylančiu katafeliu, restauruoti bažnyčios altoriai,
langų vitražai, pagamintas naujas Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų vitražas ir
padaryta daugybė kitų darbų. Pripažinome, kad ši bažnyčia – viena iš gražiausių
Lietuvoje ir išskirtinė, kaip ir visas Telšių miestas.
…Kitą dieną Telšių vyskupo V.Borisevičiaus kunigų seminarijoje ir
Šv. Antano Paduviečio katedroje vykusiame susitikime, klebonas, prelatas Juozas
Šiurys, sužinojęs apie mūsų apsilankymą mažojoje bažnytėlėje, nustebino
klausimu: “Kodėl neužėjot pas mane, aš gyvenu vos už dviejų namų…”
O
susitikime be Juozo Šiurio, kuris yra ir Telšių vyskupijos tribunolo oficiolas, dalyvavo generalvikaras
Vilius Viktoravičius, kunigų seminarijos rektorius Jonas Ačas, Telšių vyskupijos
tribunolo viceoficiolas, Tauragės Švč. Trejybės parapijos klebonas Marius
Venskus.
Seminarijos rektorius papasakojo apie
studijų tvarką, apgailestavo, kad per mažai jaunuolių apsisprendžia tapti kunigais. Diskusijose
su dvasininkų bendruomenės nariais paaiškėjo Bažnyčios teismo (tribunolo)
ypatumai, išryškėjo ne tik kanonų ir
civilinės teisės skirtumai, bet ir panašumai.
Viceoficiolas
Marius Venskus papasakojo, kad Telšių vyskupijos tribunolui daugiausia
tenka nagrinėti bylų dėl santuokų negaliojimo. Bažnytiniam teismui yra svarbi
asmens krikšto vieta, nes pagal ją nustatoma, kuriai parapijai jis priklauso ir į
kokį tribunolą turėtų kreiptis. Nors Tribunole
bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija, tai- pirmosios instancijos
teismas. Jo sprendimus tvirtina vyskupas, kuriam galima apskųsti tribunolo
sprendimą ir kuris gali pakeisti priimtą teisėjų sprendimą arba paprašyti jį
papildyti, o vyskupo sprendimą galima apskųsti Romos Rota Romana teismui.
Į
Bažnyčios teismą dėl santuokos pripažinimo negaliojančia sutuoktiniai gali
kreiptis tik po skyrybų bylos išnagrinėjimo apylinkės teisme. Bendrosios
kompetencijos teismas skyrybų byloje sprendžia ir socialinius
klausimus – turto padalijimo, vaikų gyvenamosios vietos, jų išlaikymo ir t.t. Bažnyčios
teismas nagrinėja tik dvasinę pusę.
Santuoka gali būti pripažinta negaliojančia dėl daugelio kanonuose nustatytų priežasčių: pvz.:paaiškėjus,
kad nėra krikšto, sutuoktinius sieja
giminystės ryšys, ar nustatoma bažnytinė sankcija, ar netinkama santuokos
sudarymo forma. Po skyrybų proceso Bažnyčios teisme, kuris trunka apie pusmetį,
santuoka pripažįstama negaliojančia nuo jos sudarymo momento, o ne nuo
sprendimo priėmimo. Asmeniui yra
pranešama tik sprendimo rezoliucinė dalis- kad asmuo daugiau nebesaistomas bažnyčioje
duotų santuokos sakramento įžadų. Po tokio sprendimo jis gali sudaryti kitą bažnytinę
santuoką.
Tribunolas nagrinėja ir kito pobūdžio
bylas: dėl kunigų perkėlimo, jų tarpusavio konfliktų, drausmės, nesutarimų ar
bendruomenės nusiskundimų. Bažnytinis teismas nenagrinėja anoniminių skundų.
Generalvikaro Viliaus Viktoravičiaus paaiškinimu, asmuo, kuris savęs
neįvardija, neprisiima atsakomybės už savo žodžius. Kaip
ir bendrosios kompetencijos, taip ir Bažnytiniam teismui asmenų skundai turi
būti pateikti raštu. Į juos visuomet yra reaguojama – bandoma išspręsti
susidariusią situaciją, patikrinti suteiktą informaciją,išsiaiškinti
visasa plinkybes bei priimti tinkamiausią sprendimą. Mums irgi rūpėjo išsiaiškinti kuo daugiau
aplinkybių…
Klausimai... Atsakymai... Nuomonės... Intelektualus humoras…
Kunigas
Marius Venskus pasirašo Liudviko Myško,
kuris domisi visomis pasaulio istorijomis, Kanonų teisės kodekse.
Į šį susitikimą atvykome tiesiai po
apsilankymo (Jono Prapiesčio siūlymu) Rainių žudynių vietoje ir kančios koplyčioje. Sunku buvo atsitokėti
nuo aplankytos siaubo vietos.
Rainiai. Tamsus
eglių jaunuolynas ošė drėgnu šiurpu. Dvasinis šaltis spaudė mūsų širdis.
Nedrįsome prisėsti, Pagarbą išėjusiems atidavėme tyliai stovėdami. Ne, neišėjusiems, bet žiauriai išniekintiems ir išvarytiems.
Nebylūs atėjome į koplyčią.
Balta
spalva. Baltos sienos.Balti
net vitražai. Ant balto fono raudoni
kraujo lašai ir Jėzaus kančios įrankiai – vinys, replės, erškėčių vainikas. Balto marmuro kryžius. Koplyčios
požemyje ir bokšto skliautuose šmėžuoja neviltis. Nuo pamatytų vaizdų, nuotraukų, pagaugais ėjo
oda, ne vienas ir ašarą braukėm.
Išėjome, išsinešdami abejonę, ar
tai nepasikartos. Juk
Ukrainoje… O mes taip arti…
…Bet
grįžkime į susitikimą. Ant Insulos kalvos. Pirmojo
Telšių vyskupo Justino Staugaičio žodžiais – salos, “kurioje kaip švyturys
iškilusi Telšių vyskupijos katedra”. Kur duris
mums atvėrė, šiltai pasisveikino ir rankos mostu pakvietė apsilankyti generalvikaras
Vilius Viktoravičius. Kur
šiluma. Sielos ramybė. Kvepianti arbata su meduoliais. Tarytum
ilgai lauktiems svečiams. Ypatingai
jaukus ir šiltas bendravimas.
Kur
pabuvojome tartum po angelo sparnu…
Senamiestyje ant ežero
kranto
Ruošdamiesi
į Telšius, žinoma, pažintį pradėjome nuo Vikipedijos.
Skaitome: Telšē - Žemaitėjės suostėnė,
Geuograpėjė: Miesta
pėitūs liolioun ežers Mastis.
Istuorėjė: Palē legėnda
- Telšius ikūrė mėlžėns Džiogs.
Švėitėma ė muokīmuosė
īstaigas... Vėdorėnės muokīklas…
Garsė Telšiū
prietelē...
Sunkiai
suregzdami tartum ir lietuvišką tekstą, nepretenduodami į garsius Telšių
prietelius, tik nuoširdžiai besidominčius Žemaitijos sostine svečius, paprašėme
teisėjos Juditos surasti mums žemaitišką gidą su sąlyga, kad apsieisime be
peršnekėtojo (vertėjo).
Sutarėme.
Atvirai kalbant, tai Juditos dėka mes per trumpą laiką aplankėme svarbiausias
Telšių vietas, pajautėme tikrą žemaičių nuoširdumą, gerumą, svetingumą ir abiejų Staševičių pastangomis buvome priimti
kaip nors ir negarsūs, bet svarbūs Telšių prieteliai.
Rugsėjo
14 diena. 14 valanda. 14 minučių (apytikriai).
Prie
vieno iš gražiausių Telšių senamiesčio pastatų, buvusios miesto mėsos
svarstyklinės (Jutkos), šiuo metu - turizmo informacijos centro, mūsų jau laukė
ne paprastas gidas, bet Žemaičių kultūros draugijos Telšių pavieto pirmininkas,
Andrius Dacius.
Prisistatė
jis paprastai: Andrius.
Ir prasidėjo
kelionė po septynių kalvų miestą (Telšē stūksa ont 7 kalnū. Ėiškouk Wikipėdėjė).Andrius
iš karto mus įspėjo, kad ekskursijos nebus – bus pasivaikščiojimas po Telšius.
Nebus daug datų ar pavardžių, nes kai žmonės atvažiuoja trumpam, reikia viską
parodyti linksmai, su legendomis, kadangi to pasivaikščiojimo metu pasakius
penkias pavardes ir po dviejų valandų paklausus, iš viso būrio atsimena geriausiu
atveju dvi pavardes ir vieną vardą. Ir čia pat
papasakojo: “Atvažiavo į Telšius graži pagyvenusi kompanija — šviesūs ir labai
linksmi žmonės. Kad jie geriau įsimintų Telšių pirmojo paminėjimo rašytiniuose
šaltiniuose datą, 1950-uosius metus,
priminiau, jog 1452 metais gimė Leonardas da Vinčis. Ir ką jūs manote —
įpusėjus ekskursijai, prie manęs priėjo mielas senolis, kuris atsargiai
paklausė, ar ir Leonardas da Vinčis buvo telšiškis”.
…Dievaži, tai buvome ne
mes!!!
O mus stebino
Telšių mažosios architektūros objektų gausa. Sustojome prie “Žemaitijos
gaublio”, gėrėme vandenį iš garsaus veikiančio tyro vandens šulinio ir
kavinėje, kur Kipras Petrauskas kadaise, kai atvažiuodavo į Telšius,
paragaudavo taurelę Kaune pagaminto krupniko, pasielgėme taip pat. Andriaus
lydimi, nuėjome iki Insulos kalvos pro Žemaičių žemės sieną su meninėmis
plokštėmis, kuriose įamžinti svarbiausi Žemaitijos įvykiai. Sužinojome, kad pasaulyje
yra tik dvi sienos: Didžioji kinų ir Didžioji žemaičių…Kad Žemaitijoje – Telšiai, tolygu
kaip Italijoje - Roma. Abu miestai stovi ant septynių kalvų. Romos simbolis –
vilkė, o Telšių – meška.
Supratome:
Telšiai - išskirtinis miestas, kuriame gyvena išskirtiniai žmonės, ir vienas jų - Andrius
Dacius, - ne tik puikus savo krašto žinovas ir didelis patriotas, bet ir
kolekcininkas. Savo tėvų namuose radęs senovines svarstykles, jis visam
gyvenimui užsikrėtė šių kolekcionavimu. Dalis kolekcijos yra eksponuojama šalia
Žemaitijos turizmo informacijos centro esančioje prieskonių parduotuvėje. Andrius
pasakojo, kad kartą svarstyklių parodą pristatant Plateliuose priėjęs vienas
vyriškis ir paprašęs luktelėti, kol jis
iki namų nuvažiuosiąs ir tuoj sugrįšiąs. Iš ten vyriškis grįžęs su mažu
svareliu nuo svarstyklių ir Andriui padovanojęs, dėkodamas, jog sužinojo, kas
yr tas daiktas, nes apie ketvirtį amžiaus manęs,
jog tai - senas antspaudas.
Svarstyklės…Kadaise
svėrusios akmenis, balansinės svarstyklės tapo Teisingumo deivės Temidės
simboliu. Kaip simboliška, kad jas kolekcionuoja toks žmogus kaip Andrius Dacius.
Gal todėl su juo bendrauti galėjome taip šiltai ir betarpiškai, kad esame iš
Temidės klubo? (juokelis). Bet tikra tiesa, kad kai Andrius eina su būreliu
ekskursantų per miestą, iš tolo girdisi jo žemaitiška šneka, iš pravažiuojančių
automobilių moja ne tik moterys, praeinantieji telšiškiai palydi šypsenomis,
pasisveikinimo šūksniais ar rankos paspaudimais, o jo vedami svečiai nepaliauja
juoktis…Po kelionės vienbalsiai nutarėme, kad tokio turiningo, prasmingo,
žaismingo, linksmo pasivaikščiojimo nesame turėję.
Būtume dar
vaikščioję ir vaikščioję…Bet reikėjo skubėti į Senamiesčio kavinę, kurioje
laukė Vaiva su paruoštais žemaitiškais valgiais. Rodės, jau buvome apsipratę su
telšiškių šnekta. Žinojome, ką reiškia
cibulynė, šiupinys, kastinis. Bet kai pasipylė žodžiai: šmakals, patarmasas,
spirgynė, kanapynė ir reikėjo paaiškinti “kon tas znočij”, egzamino būtume
neišlaikę. Visa laimė, kad tai tebuvo tik žaidimas. O Vaiva vaišino ir cibulyne, ir kastiniu su
šutbulvėmis, ir spirgyne… Bet “mondriausiai”atrodė šiupinys su kiaulės uodega,
nes iš tos košės atsikišęs styrojo labai juokingas daiktas. Betgi vakaras buvo
skirtas ne tik tam, kad priėstume (žemaičiai ne valgo o ėda –“jied”). Taigi, susirinkome ne vien “jiesti ar plempti”.
Turėjome ir kitų planų.
Visada
smagu kai į kompaniją įsilieja jaunimas. Mūsų jaunimas – nuo 65-erių
(neskaitant antrųjų pusių – “padėjėjų su patariamojo balso teise”, kurių amžius
neskelbiamas). Tą vakarą į klubą buvo priimtas buvęs Molėtų rūmų teisėjas
Liudvikas Myško, o “padėjėjų”gretas papildė jo
antroji pusė Danutė.
Vakarėlis
buvo linksmas. Klausantis žemaitiškų pasakojimų, bandant žemaitėška pageidouti
ar nusigeidouti, pastrakaliouti ėr rokouteis žemaitėška laikas praskriejo
nepastebimai. Tik išėję į rugsėjo naktį pajutome lengvą nuovargį, todėl nudžiugino
gatvėje laukiantis Juditos ir Jurgio parūpintas autobusas. Juk daliai dalyvių nakvoti
ir pusryčiauti juokaujant su generalvikaru Viliumi Viktoravičiumi bei kitais
teologais ir seminaristais teko neįprastoje eiliniam turistui vietoje - vyskupijos
kurijoje. O vyskupijos rūmai stovi ant pačios aukščiausios - Insulos kalvos…
Ant
tos pačios kalvos šių metų vasarą atidarytas ir restoranas “Abatija”,
kuriame pietavome prieš išvykstant namo.
Kai
išvykoje dalyvauja Čirvinskai – žinok, kad gardžiuosiesi Saulės Čirvinskienės
kulinariniais šedevrais. Taip ji buvo pasiruošusi ir šį kartą. Saulytė atvežė
didžiulį pyragą (kad niekam nepritrūktų) ir per pietus padavė restorano padavėjoms, paprašiusi visiems padalinti prie kavos. Bet šios…užmiršo.
Išvykstant jau kieme pasivijusios padavė padėklą vienai iš “padėjėjų” Daivai. O kur jį
dėti, kai beveik visi jau išsiskirstė, išlėkė, norėdami apžiūrėti Žemaitijos kaimo ekspoziciją? Besitariant, netoliese išgirdome garsų juoką.
Kas
gi ten? Ogi į Katedros aikštę atėjo gidas Andrius Dacius su ekskursantų grupe. Daiva staigiai sumojo Saulės pyragu pavaišinti Andrių. O kaipgi jį
apspitę keliautojai? Žinoma, pyragas buvo pasiūlytas ir jiems. Padėklas ištuštėjo žaibiškai.
Jau
mums važiuojant į Žemaitijos kaimo muziejų paaiškėjo, kad ekskursantai -
Vilniaus Užupio gimnazijos ketvirtokai…Kokia buvo Daivutės širdgrauža! Juk toje
gimnazijoje mokytojauja jos sūnus Jonas, o ji net neperdavė linkėjimų!
Tiktai
naujienos sklinda nežinomais keliais.
Kitą
rytą Užupio gimnazijos mokytojų kambary jau žinojo, kas ta pyragų dalintoja.
Buvo smagaus juoko. Paaiškėjo, kad gimnazistams kliuvo ne tik nuostabi
ekskursija, bet ir skanus prizas.
Juk
ne visi į Telšius atvykę ekskursantai vaišinami pyragais…
O
dar po savaitės šį linksmą nuotykį jau aptarinėjo ISM Vadybos ir ekonomikos
universitete.
Taip
dar kartą pasitvirtino posakis, kad Lietuva maža. Bet nuoširdi. Tik buvo ne
taip, kaip vaikiškoje dainelėje – saulė virė, saulė virė, mėnesėlis kepė.
Šįkart (ir tikimės – ne paskutinį) kepė Saulė.
Pagal
visiems žinomą tiesą: “Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi” neretai nutinka
kiekvienam. Taip šį kartą įvyko ir Teresėlei Kazlauskienei, kuri nuo pirmo
idėjos aplankyti Telšius paskelbimo beveik iki išvykimo dienos daugiau nei kiti
džiaugėsi kelione. Nes ji - tikra telšietė, gimusi ir augusi šiame mieste, ankstyvos jaunystės laikais dažiusi vyskupijos sienas (maliavuojusi), nepamiršusi rokouteis
žemaitėška. Ir še tau – rimtų rimčiausia kliūtis (neskelbsime). Tad, kad
pajustų bent maža dalele dalyvaujanti, atsiuntė laišką su vaikystėje išmoktu
eilėraščiu
API
BABA.
PAS
MUMIS BOVA SENA BABA.
ANA
DIDELE NELABA.
BABA
TIN INOVAVA,
KOR
VOŠKELE ŠEINĄ GAVA.
BABAS
VOŠKA IŠSIGANE,
KOR
BEŠOKTI NEBIŠMANE.
BABA
VOŠKĄ SUPUNČIAVA KAIRE KOJI, DEŠINIOJI,
BABAS
VOŠKA PONTĮ TRAUKI, BABA SMARKIA GVALTAS ŠAUKI.
VOŠKA
PONTĮ NUTRAUKUSI ER Į MEŠKA IŠBIEGUSI.
BABA
VOŠKOS NEPARGINS PAKOL VARDĄ NEPRAMINS.
BABA
SAVOJE VOŠKELĘ PRAMINE BALTAKELE.
BABA
VUOŠKĄ PARSIVARE,Į TVARTIELĮ UŽSIDARE.
BABA
VUOŠKĄ PAMELŽUSI, ELGĄ S0RĮ SULEIJUSI.
BABA
SŪRĮ VARPE, PAVADINO MARTE.
MARTI
SŪRĮ KONDA,BABA DŽIUGT Į SPRONDĄ:
OI
TU MARTIKON DARA, DĖLKO SŪRĮ SUJIEDEE!
O
gyvas vuoškeles galėjom paglostyti Žemaičių kaimo muziejuje.
Šis
muziejus yra tarsi Lietuvos liaudies buities muziejaus atspindys ir savo dydžiu
bei eksponatų gausa nusileidžiantis tik Rumšiškėms. Vaikštai po kaimą ir tarsi
susitinki neturtingą bėdulį, kuris turi tiktai trobelę, tvartelį su keliomis
vištomis ir jau apdainuotą vuoškelę. Žengi per gal dvylikos vaikų numintą
slenkstį ir tarsi girdi poetą Vienažindį, klausiantį Dievulio: ar
priimsi”biedną mane vargdienį, nabagą žmogelį? Mane menką dulkę…saujelę dūmo?”
Jau
daug linksmesnė vidutinio valstiečio sodyba, kurioje yra gyvenamasis namas,
svirnas, jauja ir tvartas. Kažkas iš mūsiškių, pamatęs kamaroje pastatytą
geldą, pajuokauja:” Tai vidutinioko vonia”. Kilo klausimas: kodėl šioje
sodyboje nėra pirties. Istorikai skelbia, jog pasiturinčio valstiečio ūkyje
buvo pirtelė: “Ne ką didesnės buvo
Žemaitijoje gyvenusių Tomulio Mykolaičio ir Motiejaus Vilkio sodybos. Abu jie
buvo bajoro Adomo Bilevičiaus Rubežaičių dvaro valstiečiai. 1586 m. duomenimis,
Tomulis gyveno vadinamajame nume – name be langų, kurio kitame gale
greičiausiai buvo laikomi gyvuliai. Šalia šio namo buvo klėtis, pirtelė ir
jauja” (istorikė dr.N.Dambrauskaitė). Tiesa paaiškėjo savaime: tų laikų vidutinio žemaičių valstiečio pirčių
nebelikę.
Atsirado
proga pajuokauti, jog žemaičiai tokie “kieti” iki dabar yra todėl, jog
užsigrūdino žiemą prausdamiesi sniegu, vasarą taškydamiesi upėse ir upeliuose.
Gi moterys, Joninių naktį pasivoliojusios rasotose pievose, o tos, kurios
bjauresnio būdo, ant šluotų dar ir nulėkusios į raganų susirinkimą ant Rambyno
kalno, žinojo paslaptis kaip išlikti tvirtomis.
Iš
skirtingų Žemaitijos vietų atvežti pastatai: gyvenamasis namas, svirnas, jauja,
tvartas, kiaulininkas, žardinė ir pirtis reprezentuoja stambaus ūkininko
sodybą. Tokio, kuris ne tik pats plėšosi prie darbų, bet uja tarnaujančius
bernus ir mergas. Ir nesibodi ginčų dėl kailiniuoto šeško, vagiančio kiaušinius,
kai piemenukas rėžia jam į akis:”Daržinė ne mano, bet šeškas mano”.
Oi,
žemaičio sodyboje daržinės nėra! Atsiprašom.
Neišsiaiškinome,
ar Žemaičių kaimo muziejuje šeškų yra, bet pamatėme, jog čia yra įkurti ne tik
trys autentiški sodybų ansambliai, bet ir alūnas, kalvė, net kapinaitės.
Sužinojome, kad muziejuje yra auginamos tradicinės Žemaitijos kaimui būdingos
augalinės kultūros (derlius jau buvo nuimtas), bet matėme, kad pievose ganėsi
avys su jarates (ėriukais), cėbės (ožkos), klietkuose (narvuose) strakaliava
kralika (triušiai).
Paaiškėjus,
jog čia kasmet vyksta užgavėnės, naktišokiai, klojimo teatrai ir kiti su etnine
kultūra susiję ir jau tradiciniais tapę, muziejaus renginiai, išvykdami pažadėjome,
kad apsirūpinę ličynomis (kaukėmis) atvažiuosime švęsti Užgavėnių.
Po
kelionės į Telšius jau praėjo daugiau kaip pora mėnesių. Bet iki šiol
tarpusavio telefoniniuose pokalbiuose vis dar bandome suslebizuoti žemaitiškus
žodžius ar net posakius, siuntinėjame nuotraukas, kuriomis jau ne vienerius
metus po kiekvienos kelionės pasirūpina Zigmas Micevičius. Tai jo dėka kaskart
papildome puslapio galeriją.
Gaila,
bet šį kartą Žemaitijos kaimo vaizdų nebus. Mat Micevičiai išvyko anksčiau, nes
Vidutė turėjo suspėti į renginį “Šoka visa Lietuva”. Jau aštuoneri metai ji -
Raseinių kultūros centro liaudies šokių kolektyvo šokėja.
Išvykome.
Bet
tikimės apsilankyti dar ne kartą, nes dėdlē poiki
ta Žemaitėjės suostėnė.
Nuoširdžiai - Rima(ntė)
