Paskutinės
minutės byrės pro žvaigždes...
Metų žingsniai pritilo.
Kur esame mes? Kaip toli nuo
gerumo?
Širdies šilumos?
Koks prie slenksčio į ateitį sparnas
pamos?..
TELŠIAI
Po angelo sparnu
2023 m. rugsėjo 14 d.
Vėjuota
buvo diena. Susirinkome visi Telšiuose ant Insulos kalvos, kurios pagrindinėje,
Katedros aikštėje mus pasitiko teisėja Judita Staševičienė su vyru Jurgiu.
Negaišdami laiko, akmeniniu grindiniu pėsti
pradėjome kelionę po Žemaitėjės suostėnę. Reikėjo įdėmiai žiūrėti po kojomis,
todėl nespėjome išsiaiškinti, kodėl kalnas, ant kurio stovi Telšių katedra,
vadinamas Insula (išvertus iš lotynų kalbos – sala)?
Pirmoji
mūsų lankytina stotelė – Telšių ješiva, o pirmasis stabtelėjimas pakelėje -namas,
kuriame kažkada gyveno Alma Adamkienė. Neilgas Juditos pasakojimas ir štai, mes
jau pasiekėme Telšių ješivą – žemaičių muziejaus “Alka” padalinį, įkurtą
istorinėje Telšių žydų aukštojoje mokykloje, buvusioje Telšių rabinų
seminarijoje.
“Ješiva visuomet buvo
skambi lyg audringa jūra. Studentai diskutavo gausiose grupelėse ir ne tik
ješivos pastate, bet visur ir visada: gatvėje, bendrabutyje, per
pasivaikščiojimus laukuose ar prie ežero - galiausiai visas Telšių miestas
virto didele ješiva, kurioje net akimirkai nenutrūkdavo studijos”. (Ištrauka
iš Telšių
Atminties knygos).
Antrojo pasaulinio karo metais sovietams pirmąsyk okupavus Lietuvą ješiva kaip ir kitos žydų bendruomenės religinės institucijos buvo uždaryta, tačiau pats ješivos vardas ir mokymosi tradicija perkelta į JAV, kur iki šiol Klivlende veikia Telšių vardą turinti ješiva-Telz-jechiva. Ant pastato sienos kabo stilizuota informacinė lentelė, skelbianti, kad ješiva yra persikėlusi į Klivlendą…
Grįžus namo paaiškėjo, jog į Telšius vykome šiek tiek per anksti, nes rugsėjo 23-ją atidaryta Telšių Ješivos ekspozicija, ospalio pirmąją prie šio pastato sienos atidengtas atminimo ženklas, skirtas žydus per Holokaustą gelbėjusių žmonių atminimui.
Kai
išėjome iš ješivos pastato, buvo jau įdienoję, vėjas nurimęs. Saulė nuskaidrino
kalnuotą miestą, vingiuotas jo gatves, pakalnėje tviskantį Masčio ežerą ir mūsų
nuotaiką. O ją dar daugiau pakėlė Danutės Matiukienės siūlymas aplankyti Vilniaus
kalvą, ant kurios stovi Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia, telšiškių
vadinama mažoji Telšių bažnytėlė (Danutė specialiai prieš susitikimą važiavo į Telšius, kad apžiūrėtų galimai lankysimas vietas). Esame dėkingi jai už šią idėją, nes visus
nustebino ir sužavėjo neįprasta šventoriaus aplinka, bažnyčios altoriai ir pati
vieta, iš kurios atsiveria pasakiški vaizdai į Masčio ežerą.
Parapijai vadovauja prelatas Juozas
Šiurys, kurį 2012 m. parapijos klebonu paskyrė Telšių vyskupas Jonas Boruta.
Klebonas, sutelkęs bendruomenės pastangas, nuveikė didžiulius bažnyčios
atnaujinimo darbus. Buvo iš ąžuolo pagamintos ir pakeistos visos
bažnyčios durys, perstatytas choro balkonas,
paklotos naujos šildomos, dengtos
bažnyčios grindys su iškylančiu katafeliu, restauruoti bažnyčios altoriai,
langų vitražai, pagamintas naujas Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų vitražas ir
padaryta daugybė kitų darbų. Pripažinome, kad ši bažnyčia – viena iš gražiausių
Lietuvoje ir išskirtinė, kaip ir visas Telšių miestas.
…Kitą dieną Telšių vyskupo V.Borisevičiaus kunigų seminarijoje ir
Šv. Antano Paduviečio katedroje vykusiame susitikime, klebonas, prelatas Juozas
Šiurys, sužinojęs apie mūsų apsilankymą mažojoje bažnytėlėje, nustebino
klausimu: “Kodėl neužėjot pas mane, aš gyvenu vos už dviejų namų…”
O
susitikime be Juozo Šiurio, kuris yra ir Telšių vyskupijos tribunolo oficiolas, dalyvavo generalvikaras
Vilius Viktoravičius, kunigų seminarijos rektorius Jonas Ačas, Telšių vyskupijos
tribunolo viceoficiolas, Tauragės Švč. Trejybės parapijos klebonas Marius
Venskus.
Seminarijos rektorius papasakojo apie studijų tvarką, apgailestavo, kad per mažai jaunuolių apsisprendžia tapti kunigais. Diskusijose su dvasininkų bendruomenės nariais paaiškėjo Bažnyčios teismo (tribunolo) ypatumai, išryškėjo ne tik kanonų ir civilinės teisės skirtumai, bet ir panašumai.
Viceoficiolas
Marius Venskus papasakojo, kad Telšių vyskupijos tribunolui daugiausia
tenka nagrinėti bylų dėl santuokų negaliojimo. Bažnytiniam teismui yra svarbi
asmens krikšto vieta, nes pagal ją nustatoma, kuriai parapijai jis priklauso ir į
kokį tribunolą turėtų kreiptis. Nors Tribunole
bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija, tai- pirmosios instancijos
teismas. Jo sprendimus tvirtina vyskupas, kuriam galima apskųsti tribunolo
sprendimą ir kuris gali pakeisti priimtą teisėjų sprendimą arba paprašyti jį
papildyti, o vyskupo sprendimą galima apskųsti Romos Rota Romana teismui.
Į
Bažnyčios teismą dėl santuokos pripažinimo negaliojančia sutuoktiniai gali
kreiptis tik po skyrybų bylos išnagrinėjimo apylinkės teisme. Bendrosios
kompetencijos teismas skyrybų byloje sprendžia ir socialinius
klausimus – turto padalijimo, vaikų gyvenamosios vietos, jų išlaikymo ir t.t. Bažnyčios
teismas nagrinėja tik dvasinę pusę.
Santuoka gali būti pripažinta negaliojančia dėl daugelio kanonuose nustatytų priežasčių: pvz.:paaiškėjus,
kad nėra krikšto, sutuoktinius sieja
giminystės ryšys, ar nustatoma bažnytinė sankcija, ar netinkama santuokos
sudarymo forma. Po skyrybų proceso Bažnyčios teisme, kuris trunka apie pusmetį,
santuoka pripažįstama negaliojančia nuo jos sudarymo momento, o ne nuo
sprendimo priėmimo. Asmeniui yra
pranešama tik sprendimo rezoliucinė dalis- kad asmuo daugiau nebesaistomas bažnyčioje
duotų santuokos sakramento įžadų. Po tokio sprendimo jis gali sudaryti kitą bažnytinę
santuoką.
Tribunolas nagrinėja ir kito pobūdžio bylas: dėl kunigų perkėlimo, jų tarpusavio konfliktų, drausmės, nesutarimų ar bendruomenės nusiskundimų. Bažnytinis teismas nenagrinėja anoniminių skundų. Generalvikaro Viliaus Viktoravičiaus paaiškinimu, asmuo, kuris savęs neįvardija, neprisiima atsakomybės už savo žodžius. Kaip ir bendrosios kompetencijos, taip ir Bažnytiniam teismui asmenų skundai turi būti pateikti raštu. Į juos visuomet yra reaguojama – bandoma išspręsti susidariusią situaciją, patikrinti suteiktą informaciją,išsiaiškinti visasa plinkybes bei priimti tinkamiausią sprendimą. Mums irgi rūpėjo išsiaiškinti kuo daugiau aplinkybių…
Klausimai... Atsakymai... Nuomonės... Intelektualus humoras…
Kunigas
Marius Venskus pasirašo Liudviko Myško,
kuris domisi visomis pasaulio istorijomis, Kanonų teisės kodekse.
Į šį susitikimą atvykome tiesiai po apsilankymo (Jono Prapiesčio siūlymu) Rainių žudynių vietoje ir kančios koplyčioje. Sunku buvo atsitokėti nuo aplankytos siaubo vietos.
Rainiai. Tamsus eglių jaunuolynas ošė drėgnu šiurpu. Dvasinis šaltis spaudė mūsų širdis. Nedrįsome prisėsti, Pagarbą išėjusiems atidavėme tyliai stovėdami. Ne, neišėjusiems, bet žiauriai išniekintiems ir išvarytiems. Nebylūs atėjome į koplyčią.
Balta spalva. Baltos sienos.Balti net vitražai. Ant balto fono raudoni kraujo lašai ir Jėzaus kančios įrankiai – vinys, replės, erškėčių vainikas. Balto marmuro kryžius. Koplyčios požemyje ir bokšto skliautuose šmėžuoja neviltis. Nuo pamatytų vaizdų, nuotraukų, pagaugais ėjo oda, ne vienas ir ašarą braukėm.
Išėjome, išsinešdami abejonę, ar tai nepasikartos. Juk Ukrainoje… O mes taip arti…
Kur pabuvojome tartum po angelo sparnu…
Ruošdamiesi į Telšius, žinoma, pažintį pradėjome nuo Vikipedijos.
Skaitome: Telšē - Žemaitėjės suostėnė,
Geuograpėjė: Miesta
pėitūs liolioun ežers Mastis.
Istuorėjė: Palē legėnda
- Telšius ikūrė mėlžėns Džiogs.
Švėitėma ė muokīmuosė
īstaigas... Vėdorėnės muokīklas…
Garsė Telšiū
prietelē...
Sunkiai
suregzdami tartum ir lietuvišką tekstą, nepretenduodami į garsius Telšių
prietelius, tik nuoširdžiai besidominčius Žemaitijos sostine svečius, paprašėme
teisėjos Juditos surasti mums žemaitišką gidą su sąlyga, kad apsieisime be
peršnekėtojo (vertėjo).
Sutarėme. Atvirai kalbant, tai Juditos dėka mes per trumpą laiką aplankėme svarbiausias Telšių vietas, pajautėme tikrą žemaičių nuoširdumą, gerumą, svetingumą ir abiejų Staševičių pastangomis buvome priimti kaip nors ir negarsūs, bet svarbūs Telšių prieteliai.
Rugsėjo 14 diena. 14 valanda. 14 minučių (apytikriai).
Prie vieno iš gražiausių Telšių senamiesčio pastatų, buvusios miesto mėsos svarstyklinės (Jutkos), šiuo metu - turizmo informacijos centro, mūsų jau laukė ne paprastas gidas, bet Žemaičių kultūros draugijos Telšių pavieto pirmininkas, Andrius Dacius.
Prisistatė jis paprastai: Andrius.
Ir prasidėjo kelionė po septynių kalvų miestą (Telšē stūksa ont 7 kalnū. Ėiškouk Wikipėdėjė).Andrius iš karto mus įspėjo, kad ekskursijos nebus – bus pasivaikščiojimas po Telšius. Nebus daug datų ar pavardžių, nes kai žmonės atvažiuoja trumpam, reikia viską parodyti linksmai, su legendomis, kadangi to pasivaikščiojimo metu pasakius penkias pavardes ir po dviejų valandų paklausus, iš viso būrio atsimena geriausiu atveju dvi pavardes ir vieną vardą. Ir čia pat papasakojo: “Atvažiavo į Telšius graži pagyvenusi kompanija — šviesūs ir labai linksmi žmonės. Kad jie geriau įsimintų Telšių pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose datą, 1950-uosius metus, priminiau, jog 1452 metais gimė Leonardas da Vinčis. Ir ką jūs manote — įpusėjus ekskursijai, prie manęs priėjo mielas senolis, kuris atsargiai paklausė, ar ir Leonardas da Vinčis buvo telšiškis”.
…Dievaži, tai buvome ne mes!!!
O mus stebino
Telšių mažosios architektūros objektų gausa. Sustojome prie “Žemaitijos
gaublio”, gėrėme vandenį iš garsaus veikiančio tyro vandens šulinio ir
kavinėje, kur Kipras Petrauskas kadaise, kai atvažiuodavo į Telšius,
paragaudavo taurelę Kaune pagaminto krupniko, pasielgėme taip pat. Andriaus
lydimi, nuėjome iki Insulos kalvos pro Žemaičių žemės sieną su meninėmis
plokštėmis, kuriose įamžinti svarbiausi Žemaitijos įvykiai. Sužinojome, kad pasaulyje
yra tik dvi sienos: Didžioji kinų ir Didžioji žemaičių…Kad Žemaitijoje – Telšiai, tolygu
kaip Italijoje - Roma. Abu miestai stovi ant septynių kalvų. Romos simbolis –
vilkė, o Telšių – meška.
Supratome:
Telšiai - išskirtinis miestas, kuriame gyvena išskirtiniai žmonės, ir vienas jų - Andrius
Dacius, - ne tik puikus savo krašto žinovas ir didelis patriotas, bet ir
kolekcininkas. Savo tėvų namuose radęs senovines svarstykles, jis visam
gyvenimui užsikrėtė šių kolekcionavimu. Dalis kolekcijos yra eksponuojama šalia
Žemaitijos turizmo informacijos centro esančioje prieskonių parduotuvėje. Andrius
pasakojo, kad kartą svarstyklių parodą pristatant Plateliuose priėjęs vienas
vyriškis ir paprašęs luktelėti, kol jis
iki namų nuvažiuosiąs ir tuoj sugrįšiąs. Iš ten vyriškis grįžęs su mažu
svareliu nuo svarstyklių ir Andriui padovanojęs, dėkodamas, jog sužinojo, kas
yr tas daiktas, nes apie ketvirtį amžiaus manęs,
jog tai - senas antspaudas.
Svarstyklės…Kadaise
svėrusios akmenis, balansinės svarstyklės tapo Teisingumo deivės Temidės
simboliu. Kaip simboliška, kad jas kolekcionuoja toks žmogus kaip Andrius Dacius.
Gal todėl su juo bendrauti galėjome taip šiltai ir betarpiškai, kad esame iš
Temidės klubo? (juokelis). Bet tikra tiesa, kad kai Andrius eina su būreliu
ekskursantų per miestą, iš tolo girdisi jo žemaitiška šneka, iš pravažiuojančių
automobilių moja ne tik moterys, praeinantieji telšiškiai palydi šypsenomis,
pasisveikinimo šūksniais ar rankos paspaudimais, o jo vedami svečiai nepaliauja
juoktis…Po kelionės vienbalsiai nutarėme, kad tokio turiningo, prasmingo,
žaismingo, linksmo pasivaikščiojimo nesame turėję.
Būtume dar
vaikščioję ir vaikščioję…Bet reikėjo skubėti į Senamiesčio kavinę, kurioje
laukė Vaiva su paruoštais žemaitiškais valgiais. Rodės, jau buvome apsipratę su
telšiškių šnekta. Žinojome, ką reiškia
cibulynė, šiupinys, kastinis. Bet kai pasipylė žodžiai: šmakals, patarmasas,
spirgynė, kanapynė ir reikėjo paaiškinti “kon tas znočij”, egzamino būtume
neišlaikę. Visa laimė, kad tai tebuvo tik žaidimas. O Vaiva vaišino ir cibulyne, ir kastiniu su
šutbulvėmis, ir spirgyne… Bet “mondriausiai”atrodė šiupinys su kiaulės uodega,
nes iš tos košės atsikišęs styrojo labai juokingas daiktas. Betgi vakaras buvo
skirtas ne tik tam, kad priėstume (žemaičiai ne valgo o ėda –“jied”). Taigi, susirinkome ne vien “jiesti ar plempti”.
Turėjome ir kitų planų.
Visada
smagu kai į kompaniją įsilieja jaunimas. Mūsų jaunimas – nuo 65-erių
(neskaitant antrųjų pusių – “padėjėjų su patariamojo balso teise”, kurių amžius
neskelbiamas). Tą vakarą į klubą buvo priimtas buvęs Molėtų rūmų teisėjas
Liudvikas Myško, o “padėjėjų”gretas papildė jo
antroji pusė Danutė.
Vakarėlis
buvo linksmas. Klausantis žemaitiškų pasakojimų, bandant žemaitėška pageidouti
ar nusigeidouti, pastrakaliouti ėr rokouteis žemaitėška laikas praskriejo
nepastebimai. Tik išėję į rugsėjo naktį pajutome lengvą nuovargį, todėl nudžiugino
gatvėje laukiantis Juditos ir Jurgio parūpintas autobusas. Juk daliai dalyvių nakvoti
ir pusryčiauti juokaujant su generalvikaru Viliumi Viktoravičiumi bei kitais
teologais ir seminaristais teko neįprastoje eiliniam turistui vietoje - vyskupijos
kurijoje. O vyskupijos rūmai stovi ant pačios aukščiausios - Insulos kalvos…
Ant
tos pačios kalvos šių metų vasarą atidarytas ir restoranas “Abatija”,
kuriame pietavome prieš išvykstant namo.
Kai
išvykoje dalyvauja Čirvinskai – žinok, kad gardžiuosiesi Saulės Čirvinskienės
kulinariniais šedevrais. Taip ji buvo pasiruošusi ir šį kartą. Saulytė atvežė
didžiulį pyragą (kad niekam nepritrūktų) ir per pietus padavė restorano padavėjoms, paprašiusi visiems padalinti prie kavos. Bet šios…užmiršo.
Išvykstant jau kieme pasivijusios padavė padėklą vienai iš “padėjėjų” Daivai. O kur jį
dėti, kai beveik visi jau išsiskirstė, išlėkė, norėdami apžiūrėti Žemaitijos kaimo ekspoziciją? Besitariant, netoliese išgirdome garsų juoką.
Kas
gi ten? Ogi į Katedros aikštę atėjo gidas Andrius Dacius su ekskursantų grupe. Daiva staigiai sumojo Saulės pyragu pavaišinti Andrių. O kaipgi jį
apspitę keliautojai? Žinoma, pyragas buvo pasiūlytas ir jiems. Padėklas ištuštėjo žaibiškai.
Jau
mums važiuojant į Žemaitijos kaimo muziejų paaiškėjo, kad ekskursantai -
Vilniaus Užupio gimnazijos ketvirtokai…Kokia buvo Daivutės širdgrauža! Juk toje
gimnazijoje mokytojauja jos sūnus Jonas, o ji net neperdavė linkėjimų!
Tiktai
naujienos sklinda nežinomais keliais.
Kitą
rytą Užupio gimnazijos mokytojų kambary jau žinojo, kas ta pyragų dalintoja.
Buvo smagaus juoko. Paaiškėjo, kad gimnazistams kliuvo ne tik nuostabi
ekskursija, bet ir skanus prizas.
Juk
ne visi į Telšius atvykę ekskursantai vaišinami pyragais…
O
dar po savaitės šį linksmą nuotykį jau aptarinėjo ISM Vadybos ir ekonomikos
universitete.
Taip
dar kartą pasitvirtino posakis, kad Lietuva maža. Bet nuoširdi. Tik buvo ne
taip, kaip vaikiškoje dainelėje – saulė virė, saulė virė, mėnesėlis kepė.
Šįkart (ir tikimės – ne paskutinį) kepė Saulė.
Pagal
visiems žinomą tiesą: “Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi” neretai nutinka
kiekvienam. Taip šį kartą įvyko ir Teresėlei Kazlauskienei, kuri nuo pirmo
idėjos aplankyti Telšius paskelbimo beveik iki išvykimo dienos daugiau nei kiti
džiaugėsi kelione. Nes ji - tikra telšietė, gimusi ir augusi šiame mieste, ankstyvos jaunystės laikais dažiusi vyskupijos sienas (maliavuojusi), nepamiršusi rokouteis
žemaitėška. Ir še tau – rimtų rimčiausia kliūtis (neskelbsime). Tad, kad
pajustų bent maža dalele dalyvaujanti, atsiuntė laišką su vaikystėje išmoktu
eilėraščiu
API
BABA.
PAS
MUMIS BOVA SENA BABA.
ANA
DIDELE NELABA.
BABA
TIN INOVAVA,
KOR
VOŠKELE ŠEINĄ GAVA.
BABAS
VOŠKA IŠSIGANE,
KOR
BEŠOKTI NEBIŠMANE.
BABA
VOŠKĄ SUPUNČIAVA KAIRE KOJI, DEŠINIOJI,
BABAS
VOŠKA PONTĮ TRAUKI, BABA SMARKIA GVALTAS ŠAUKI.
VOŠKA
PONTĮ NUTRAUKUSI ER Į MEŠKA IŠBIEGUSI.
BABA
VOŠKOS NEPARGINS PAKOL VARDĄ NEPRAMINS.
BABA
SAVOJE VOŠKELĘ PRAMINE BALTAKELE.
BABA
VUOŠKĄ PARSIVARE,Į TVARTIELĮ UŽSIDARE.
BABA
VUOŠKĄ PAMELŽUSI, ELGĄ S0RĮ SULEIJUSI.
BABA
SŪRĮ VARPE, PAVADINO MARTE.
MARTI
SŪRĮ KONDA,BABA DŽIUGT Į SPRONDĄ:
OI TU MARTIKON DARA, DĖLKO SŪRĮ SUJIEDEE!
O
gyvas vuoškeles galėjom paglostyti Žemaičių kaimo muziejuje.
Šis
muziejus yra tarsi Lietuvos liaudies buities muziejaus atspindys ir savo dydžiu
bei eksponatų gausa nusileidžiantis tik Rumšiškėms. Vaikštai po kaimą ir tarsi
susitinki neturtingą bėdulį, kuris turi tiktai trobelę, tvartelį su keliomis
vištomis ir jau apdainuotą vuoškelę. Žengi per gal dvylikos vaikų numintą
slenkstį ir tarsi girdi poetą Vienažindį, klausiantį Dievulio: ar
priimsi”biedną mane vargdienį, nabagą žmogelį? Mane menką dulkę…saujelę dūmo?”
Jau
daug linksmesnė vidutinio valstiečio sodyba, kurioje yra gyvenamasis namas,
svirnas, jauja ir tvartas. Kažkas iš mūsiškių, pamatęs kamaroje pastatytą
geldą, pajuokauja:” Tai vidutinioko vonia”. Kilo klausimas: kodėl šioje
sodyboje nėra pirties. Istorikai skelbia, jog pasiturinčio valstiečio ūkyje
buvo pirtelė: “Ne ką didesnės buvo
Žemaitijoje gyvenusių Tomulio Mykolaičio ir Motiejaus Vilkio sodybos. Abu jie
buvo bajoro Adomo Bilevičiaus Rubežaičių dvaro valstiečiai. 1586 m. duomenimis,
Tomulis gyveno vadinamajame nume – name be langų, kurio kitame gale
greičiausiai buvo laikomi gyvuliai. Šalia šio namo buvo klėtis, pirtelė ir
jauja” (istorikė dr.N.Dambrauskaitė). Tiesa paaiškėjo savaime: tų laikų vidutinio žemaičių valstiečio pirčių
nebelikę.
Atsirado
proga pajuokauti, jog žemaičiai tokie “kieti” iki dabar yra todėl, jog
užsigrūdino žiemą prausdamiesi sniegu, vasarą taškydamiesi upėse ir upeliuose.
Gi moterys, Joninių naktį pasivoliojusios rasotose pievose, o tos, kurios
bjauresnio būdo, ant šluotų dar ir nulėkusios į raganų susirinkimą ant Rambyno
kalno, žinojo paslaptis kaip išlikti tvirtomis.
Iš skirtingų Žemaitijos vietų atvežti pastatai: gyvenamasis namas, svirnas, jauja, tvartas, kiaulininkas, žardinė ir pirtis reprezentuoja stambaus ūkininko sodybą. Tokio, kuris ne tik pats plėšosi prie darbų, bet uja tarnaujančius bernus ir mergas. Ir nesibodi ginčų dėl kailiniuoto šeško, vagiančio kiaušinius, kai piemenukas rėžia jam į akis:”Daržinė ne mano, bet šeškas mano”.
Oi,
žemaičio sodyboje daržinės nėra! Atsiprašom.
Neišsiaiškinome,
ar Žemaičių kaimo muziejuje šeškų yra, bet pamatėme, jog čia yra įkurti ne tik
trys autentiški sodybų ansambliai, bet ir alūnas, kalvė, net kapinaitės.
Sužinojome, kad muziejuje yra auginamos tradicinės Žemaitijos kaimui būdingos
augalinės kultūros (derlius jau buvo nuimtas), bet matėme, kad pievose ganėsi
avys su jarates (ėriukais), cėbės (ožkos), klietkuose (narvuose) strakaliava
kralika (triušiai).
Paaiškėjus,
jog čia kasmet vyksta užgavėnės, naktišokiai, klojimo teatrai ir kiti su etnine
kultūra susiję ir jau tradiciniais tapę, muziejaus renginiai, išvykdami pažadėjome,
kad apsirūpinę ličynomis (kaukėmis) atvažiuosime švęsti Užgavėnių.
Po
kelionės į Telšius jau praėjo daugiau kaip pora mėnesių. Bet iki šiol
tarpusavio telefoniniuose pokalbiuose vis dar bandome suslebizuoti žemaitiškus
žodžius ar net posakius, siuntinėjame nuotraukas, kuriomis jau ne vienerius
metus po kiekvienos kelionės pasirūpina Zigmas Micevičius. Tai jo dėka kaskart
papildome puslapio galeriją.
Gaila,
bet šį kartą Žemaitijos kaimo vaizdų nebus. Mat Micevičiai išvyko anksčiau, nes
Vidutė turėjo suspėti į renginį “Šoka visa Lietuva”. Jau aštuoneri metai ji -
Raseinių kultūros centro liaudies šokių kolektyvo šokėja.
Išvykome.
Bet
tikimės apsilankyti dar ne kartą, nes dėdlē poiki
ta Žemaitėjės suostėnė.
Nuoširdžiai - Rima(ntė)
Kurso draugų susitikimas
VU Teisės fakulteto 1962 metų absolventai jau daug metų susitinka Universiteto centrinėje aikštelėje po 100-osios auditorijos, kurioje buvo skaitomos paskaitos ir vykdavo įvairūs renginiai, langais.
Apie susitikimą, įvykusį 2023 m. rugsėjo 8 d., parašė vienas iš eksteisėjų klubo „Temidė“ steigėjų, teisėjas emeritas Mykolas Ignotas.
„Susitikę mūsų senojo Universiteto kieme, nusikėlėme į studijų metus.
Aplankėme išgražėjusius kiemelius. Prisiminėme ir berželį, kuris mūsų studijų metais buvo pasodintas, o dabar primena apie lekiantį laiką.
Susitinkame kasmet.
Suprantame, kad laikui bėgant ateis nebe aštuoni...
Tas ratas bus siauresnis ir siauresnis.
O kada nors kažkas ateis čia vienas.
Ir prisimins tuos naivuolius kurie tikėjo, kad tai niekad nepasibaigs arba išvis apie tai negalvojo.
Tikėkimės, kad 2023 m. rugsėjo 8 d. mus džiuginęs ir šildęs kurso draugų susibūrimas įvyks ir kitais, ir dar kitais metais.
Nepriklausomai nuo to, kiek mūsų bebūtų, mes susitiksime čia.
Be skambučių, be priminimų..".
Mykolas Ignotas
ZARASAI
Birželis.
Lietaus kaip nėra taip nėra.
Atviresniam lauke vėjas pusto smeltą ir neša tarsi kokioje dykvietėje.
Žolė pavirto šiaudu.
Rodos, niekad nė neatgis.
Rugsėjis.
Žemė ir žmonės nebesupranta - turėtų būti ruduo, nes jau rudens lygiadienis.
Bet oras alsuoja šiluma, vakarais sulaiko kvėpavimą, saugo tylą, kiekvieną dar nepageltusį lapelį, gėlės žiedą, prisiminimus apie praleistą dieną, saugo paskutinio dar neišskridusio paukštelio giesmę.
Tikrų tikriausia vasara...
O kai važiavom į Zarasus išdykęs pavasarinis pietys vėlė mergaičių ir beržų kasas, landžiojo pro atvertus langus, skraidė šilų viršūnėse.
Buvo vaiskiai žalia.
Žaliai mėlyna.
Ežerėnai.
Vėjo sūpuojamas šis kraštas tyvuliuoja ežerais, linguoja nendrynais, miškais.
Beržynais.
Pušynais.
Ąžuolais.
...Gegužės dvidešimt septintąją susirinkome prie Zarasų ežero apžvalgos rato.
Kelionę pradėjome nuo Šlyninkos malūno. Malūnininkas, Dievulio dovaną turintis pasakotojas, kaip kažkas išsireiškė „kalbėjimo profesorius“, vedžiojo mus aukštyn - žemyn girgždančiais malūno laiptais. Buvo šviesus vidurdienis, todėl nepamatėm kipšiukų, išsislapsčiusių pastogės užkaboriuose, bet buvom patikinti, kad jų čia esama ne vieno.
Malūnininko „pašventinti“ pro sunkias duris miltuoti ištrūkom į žmonių pilną kiemą. Prasibrovę pro blynų ir alaus ragautojų gretas ir susodinti už storų lentų stalo, jau gerokai praalkę, puolėme ragauti blynų (kai kas labai sočiai jų prisikimšo ir net pasirūpino parvežti lauktuvių).
Tiktai padauginusiems vakare pasireiškė įvairūs „performansai“ vidiniuose organuose.
Bet panaudojus šiokių tokių stiprinančių priemonių viskas susitvarkė ir baigėsi gerai.
Diena plasnojo vėju...
Iš Šlyninkos skubėjome į Stelmužę.
Bet ką ten paskubėsi, kai į tikslą veda toks raitytas, toks siauras ir toks kalnuotas keliukas. Tą dešimtį kilometrų važiavome gal valandą.
Stelmužė.
Jos didybė atsiveria ir nustebina pakilus į kalvą, ant kurios daug amžių stovi ąžuolas. Stovi vienas, didingas, išdidus. Ir nebylus. Nors ne. Būnant netoli jo kažkokia galybė tarsi prakalbina, nuramina. Nukelia toli į praeitį.
Dauguma pirmą kartą ąžuolą lankėme dar besimokydami vidurinėje (ar gal net pradžios) mokykloje. Nebepamename, kas ir ką tuomet papasakojo. Gi šiandien mes turėjome puikią gidę - Vidutę Micevičienę, kuri iš visų įmanomų straipsnių internete ir bibliotekoje surinko tai, kas įdomiausia. Jos pasakojimo klausėmės mes. Atrodė, kad klausėsi ir ąžuolas savo praretėjusias šakas iš paskutiniųjų tiesdamas į dangų, kurios, debesėlių globojamos, išmintingai lingavo, tarsi pritardamos Vidutės žodžiams.
Įžengus pro bažnytėlės duris, atsivėrė sakralinis istorijos pasaulis. Prieš akis tarsi atgijo baltos šventųjų stovylos, sušlamėjo drožinių girliandos, sviro vynuogių kekės, atgijo ąžuolų lapai ir gėlių žiedai, po kojomis pabiro kankorėžiai ...
Nusileidus požemin pakilūs jausmai pasikeitė. Griuvėsiuose amžiams nurimę skeletukai padvelkė nebūtimi, primindami kiek žmonių skausmo, ašarų ir kraujo pralieta, kiek sudužusių svajonių, vilčių šalia ąžuolo palaidota, kiek gyvenimų sudaužyta...
Išėjusius į parką pasitiko saulėtas dangus ir kvietė apžiūrėti dvaro griuvėsius, nebyliai šaltą vergų bokštą, kapinaites, pasidžiaugti gražuolio ežero pakrantėmis.
Kai vingiuotais, bet asfaltuotais keliais atvykome į nakvynės vietą, buvo jau pavakarė. Sodyba „Žiogelis“ kvietė jaukiai įsikurti, administratorė Natalija, kiekvieną apdovanodama nuoširdžia šypsena, apgyvendino puikiuose apartamentuose.
Sartų ežeras sūpavo baltomis burėmis laivą.
Pakrantės beržai šlamėjo Pauliaus Širvio eiles...
Tą vakarą žvilgterėjome į vėjuotą, sudėtingą ir trumpą poeto “iš Dievo” Pauliaus Širvio gyvenimą ir atlapą sielą. Karo ir vienatvės žaizdas jis gydė meilės poezija, o savo gyvenimu sukūrė legendą. Paulius mokėjo gyventi kaip polėkio ir romantinės laisvės poetas. Literatūra jam nebuvo profesija, pragyvenimo būdas, karjeros laiptai. Poetas, regis, visai nė nesirūpino, ar išeis jo knygelės, ar ne. Nugyveno vėjų išblaškytą gyvenimą. Be pinigų, be automobilio, kartais be būsto, tačiau iš savo sujaukto gyvenimo mokėjo sukurti nuostabiai tyrus labai savitai iškalbėtus, o kartais išraudotus eilėraščius.
...Tėvai pavadino jį Povilu – pradėta įvardyti Paulium vėliau. Jau po karo. Bet visiems seniems pažįstamiems jis – tik Povilas. Anot žmonių, taip krikštytas ir į metrikas įrašyta. Kodėl buvo kiek pakeistas vardas? Manoma, kai buvo išvežtas į Vokietiją darbams: ten gaspadoriaus dukra jį šaukdavo Paulium.
Ankstyvoje vaikystėje Širviokus ištiko didelė nelaimė – vienas po kito mirė jų tėvai. Povilas su jaunesniu broliu Leonu liko visiški našlaičiai. Labai vargo, parsisamdydavo už menką algą piemenauti. Vėliau bernavo, lenkė nugarą prie sunkiausių darbų. Tačiau Povilas visą laiką troško mokslo. Bet kaip jam, vargšui, to pasiekti? Galų gale pavyko įstoti į Salų Žemės ūkio mokyklą. Vėliau, siekdamas aukštesnio mokslo, išvyko į Vilniaus karo mokyklą. Bet mokslą nutraukė užėjęs karas.
Iš Pauliaus Širvio autobiografijos:
“Verčiu savo gyvenimo knygą puslapis po puslapio atgal. Sustoju. 1944 metai, lapkričio 26 diena, Kuršo frontas. Kažkur tarp Vainodės ir Nikraco. Aš sunkiai sužeistas. Atgaunu sąmonę… Pro išplyšusį palapinės kampą spindi viena ryškesnė žvaigždė. Gal tai mano žvaigždė? Gal dar gyvensiu – blyksteli kažkur pasąmonėje dalelė vilties. Gyventi, gyventi! Pasiutęs noras gyventi. Kažin, kaip ten mano kovos draugams? Vaizduotėje praplaukia paskutinė ataka. O žvaigždė vis tebespindi, įvairiausiom spalvom raibuliuoja. Ir aš prisimenu mergaitę, savo priešų žemės dukrą, kuri slaptai padėjo man pabėgti, nors ir žinojo, kad aš einu vėl kautis. Mes sutarėme dar susitikti. Nebesusitiksim. Ir man gaila, kad ji nieko daugiau apie mane nežinos. Aš žiūriu į žvaigždę ir man atrodo, kad šiuo metu ir ji žiūri į ją.”
" Gal tu šiąnakt mąstai, pravėrus langą? Surask tą patį žiburį dangaus..."
Paulius buvo paveldėjęs Tėvų ar Gamtos dovaną – nuostabų jausmą gerbti kitą žmogų. Jis jausdavo dėkingumą už bendravimo akimirkas. Jeigu nesulaukdavo atsako, išeidavo tylus į nieko nelaukiančius namus. Ir pats nieko nebelaukdavo. Iki ryto likdavo su vienatvės skausmu, širdį plėšiusiu „sudaužytais stiklais“, su širdgėla. „ Aš taip laukiu, taip laukiu kažko iki galo atvėręs duris. Gal užeitų vagis bent kuris“...
Po ilgo laiko gal 1974 metais, poetas atvažiavo į susitikimą su savo krašto žmonėmis Aleksandravėlės kultūros namuose. Salė buvo sausakimša – susirinkusieji jo eilėraščių klausė net koridoriuje. Buvo labai susijaudinęs, kalbėjosi su tėviškės žmonėmis, visus glebėsčiavo. Kartojo, kad jaučiasi lyg kitame pasaulyje. Ir visą laiką jo akyse žvilgėjo ašaros. Išvažiuodamas jaunystės draugui eiguliui Nevelskiui sakė: „Nekirsk, Kazimierai, beržų.“
Beržai daugelyje poeto eilėraščių saugojo jo kelią, pakely pasitikdavo ir išlydėdavo… Balti beržai dažnai braidė po jo posmus, kol pats įsikūnijo tame baltume, medžio šerdyje su visa širdimi.
"Aš-beržas. Lietuviškas beržas, išbridęs iš pievų nakties" - audio įrašo pagalba skaitė Paulius graudoku, kiek virpančiu,šiek tiek prikimusiu balsu.
„Aš beržas...“ netikėtai ėmė antrinti poetui Vytautas Kursevičius. Interpretavo savaip.
...Prisiminimus (Rima Žiautienė ir Jonas Špelveris), užbaigė Stasys Povilaitis audio daina – prašymu:
-Nebekirskim beržų prie melsvųjų Sartų, prie kiekvieno prigluskime skruostu...
Kitą rytą Dusetose, Pauliaus Širvio parko alėjoje, pasodinome berželį.
...Vidurdienis plieskė karščiu, dulkėtas vieškelis (truputį nuklydome) kvietė į Vasaknas. Ant ežero kranto garavo bebrienos troškinys, o ąsočiai rasojo nuo šalto Vasaknų dvaro bravoro alaus. Alfonsas Kievišas, Vasaknų dvaro įmonės vadovas, ir visa darbuotojų "šeima", negailėdami savo poilsio laiko, pasakojo ir vaišino, vaišino ir pasakojo... apie tai, kad apie 100 metų dvarą valdė Pliaterių giminė, o 1828 metais jis giminystės keliu atiteko Jonui Mykolui Tiškevičiui, kad vėliau sunyko, o 2003 metais dvarą įsigiję šiandieniniai savininkai rekonstravo, sutvarkė, įrengė...
Išsiskirstėme palydėti ežerų išprausto nuoširdumo, ąžuolų žydėjimo, beržų ošimo.
Kad sugrįžtume.
Juk turėsime prie ko priglusti skruostu.
Molėtai, Rima(ntė)
Rudeniškai
vaiskios ir saulėtos 2022 m. spalio 4 dienos
popietę rinkomės Vilniuje, Valdovų rūmų teritorijoje.
Kad pabendrautume. Kad pamatytume, kad išgirstume, kad sužinotume.
Jog šioje istorinėje vietoje IV-VIII a. jau
buvo įsikūrusi gyvenvietė su mediniais
statiniais.
XIII a. antroje pusėje dalis gyvenvietės
virto mūro pilimi.
XIV a. pirmoje pusėje tapo svarbiausiu
statiniu mūro siena juosiamoje didelėje Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje.
Nuo pirmųjų Gediminaičių dinastijos laikų čia rezidavo beveik visi Lietuvos
valdovai.
Jie ne kartą plėtė mūro pilį, o XV a.
pabaigoje buvo pradėta jos esminė rekonstrukcija.
Iš pradžių turėjusi gotikos bruožų, XVI a.
reprezentacinė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija tapo ištaigingais
renesansiniais rūmais.
XVII a. pirmoje pusėje jie įgijo ir
ankstyvojo baroko požymių.
Vilnius tuo metu buvo vienu iš didžiausių
Vidurio Rytų Europos centrų.
XVII a. viduryje Maskvos kariuomenė rūmus
nuniokojo.
XVIII a. pabaigoje XIX a. pradžioje visiškai sugriovė.
Bet štai, mes jau einame atnaujintu istorijos taku, laiptelis po laiptelio lipdami aukštyn, mintimis nerdami gilyn į tolimą praeitį, iš kurios sugrąžina gidės pasakojimas:“Lietuvos archeologams pasisekė, kad kadaise Lietuvos didieji kunigaikščiai nusprendė pagrindinę Vilniaus pilį statyti ne ant kalno, o upių vagomis apsaugotame slėnyje – tokioje drėgnoje dirvoje geriausiai išsilaiko trapūs daiktai. Lietuvos valdovų rezodencija kūrėsi Žemutinėje pilyje – žemiausioje Vilniaus vietoje. Beveik visoje pilies teritorijoje per 700 metų susidarė 5-6 m, o vietomis iki 8 m gylio kultūrinis sluoksnis. Dėl nuolatinės drėgmės gerai išliko ir dažniausiai suirstantys organiniai radiniai. Po XVII a. vidurio karo su Maskva ilgą šimtmetį rūmai buvo gadinami ir neremontuojami, o apie 1800 m. ir visai carinės rusijos nugriauti. “
Apžiūrinėjome išlikusius autentiškus mūrus, unikalius radinius, grožėjomės atkurtais istoriniais vėlyvosios Gotikos, Renesanso ir ankstyvojo Baroko interjerais. Žengdami iš salės į salę ir apžiūrinėdami archeologinius radinius, interjero puošybos detales, baldus didžiavomės šalimi, kurioje gyvename, ir jos istorine didybe.
Pasibaigus ekskursijai, buvome pakviesti bajoriškos vakarienės į rūmų Akmeninę salę. Po gražaus šios išvykos organizatorės Teresėlės Kazlauskienės pasveikinimo, po Vytauto Kursevičiaus poetinio šuoro, Mykolo Ignoto padeklamuoto poeto J.Marcinkevičiaus eilėraščio „Pasiilgau arklio“, ragaujant nenuspėjamų pavadinimų (pvz., čipuoklė ar baramundo sevičė) patiekalus nejučia įsivyravo kulinarinio paveldo tema.
Dabar lietuviškumo simboliu, lietuvio mitybos pagrindu, garbinimo objektu tapo tarkuotų bulvių cepelinas su maltos kiaulienos įdaru, spirgų su svogūnais padažu ir grietine.
Deja pagal kulinarinio paveldo kanonus cepelinai, neturėdami 100 metų, negali būti traukiami ne tik į lietuvių aukštosios virtuvės, bet ir į kaimo virtuvės kulinarinį paveldą. Kulinarinio paveldo fondas tikina, kad bulvės nežinomais būdais į Lietuvą pateko XVIII amžiuje, o paplito tik XIX amžiuje.
"Bet istoriniai
dokumentai rodo, kad 1629 m. vakarinėje Kėdainių dalyje plytėjusiuose dvaro
laukuose apsigyveno vokiečiai evangelikai liuteronai, kurie dešimčiai metų buvo
atleisti nuo mokesčių. Čia gautuose daržuose jie pradėjo maistui auginti ne tik
vietines, bet ir iš Vokietijos atsivežtas daržoves, tarp jų ir bulves sau bei
Radvilų virtuvei", patikslino Elytė Pauliukienė. Būtent tų metų Radvilų Kėdainių rūmų inventorinėse knygose
randame žinių apie tai, kad iš vokiečių kolonistų buvo nupirktos 4 „vokiškos
bačkos kartupelių“.Taigi bulvės Lietuvoje buvo pradėtos auginti ir vartoti
maistui 1629 metais. O 1651 metais Prūsijos karalius Frydrichas
Vilhelmas buvo paskelbęs įsaką, kad bulvių auginimas ir vartojimas mityboje yra
visų be išimties gyventojų gyvybinis
reikalas. Ne pro šalį būtų prisiminti
ir kaizerio Vilhelmo I įsaką, nurodantį, kad čia pat, už sienos, Kretingalėje
neauginantiems bulvių būtų buvusios nupjautos nosys ir ausys...
Pasaulyje į
bulvinius kukulius (cepelinus, kleckus), nežiūrint kur jie buvo ir yra
gaminami, Peru ar Lietuvoje, Kinijoje ar Anglijoje, Osle ar Švendubrėje,
Ispanijos karalius rūmuose ar Doria-Dernalovičiaus dvare Leipalingyje į bulvių
tarkių ar virtų bulvių kukulius dėjo, deda ir dar dės visokių įdarų, kas šaus į
galvą, kas tiks, kas bus po ranka. Pamėginkite, mielieji, į cepelinus įdėti
naminėje grietinėje troškintų tarkuotų burokėlių arba apkepintų svogūnų su
morkomis, arba geros grikių košės su kepintais baravykais, – juos patiekite su
tikra namine grietine, bet ne pirkta iš parduotuvės, nes ten tikros karvės
pieno grietinės jau 10 metų iš viso nebėra. Įdėkite naminiame svieste
paskrudintų bobausių ar rudmėsių, skėtabūdžių ar kazlėkų, voveraičių ar
raudonikių, kelmučių ar pievagrybių ir patiekite su užpiltu karštu lydytu
naminiu sviestu, arba įdarykite net tarkuotais obuoliais, pagardintais cukrumi
ir maltais cinamonais, patiekite juos su saldžiu grietinėlės padažu, – ir namie turėsite bajorišką vakarienę...
Gi senovėje
aukštoji lietuvių virtuvė (aristokratų, didikų ir bajorų) skyrėsi nuo
žemosios lietuvių tautos virtuvės, kuri radosi formuojantis miestams ir skylant
visuomenei į aukštuomenę ir prastuomenę, turtinguosius ir mažiau pajamų
turinčius bei visiškus varguolius. Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos
ekspertas Vincentas Sakas primena, kad Lietuvos
dvaruose dvarininkų puotas aptarnaudavo gražiausiomis livrėjomis aprengti
tarnai, o ne klumpėtos tautiniais rūbais aprengtos dvaro mergos, kaip dabar kai
kur regime. Stalai ir kėdės būdavo prabangūs baldai, o ne neobliuotų lentų
stalai ir suolai, kaip „Forto“ dvare ar smuklėse (smurglinėse). Puotoms būdavo
gaminami ypatingai paruošti ir papuošti valgiai, patiekiami sidabriniuose arba
paauksuotose dubenyse ar padėkluose. Valgoma būdavo iš dar puošnesnių brangių,
geriausio fajanso, porceliano indų su sidabriniais ar paauksuotais įrankiais
ant baltomis staltiesėmis su puošniomis servetėlėmis serviruotų, gėlėmis puoštų
stalų. Geriami būdavo brangvyniai, aukščiausios kokybės svaigieji ir gaivieji
gėrimai iš krištolo taurių ir stiklinių. Lietuvos aristokratija net medžiodama
užkandžiaudavo ir valgydavo nuo ant žolės patiestų baltų staltiesių.
Prastuomenei medžioti buvo griežtai draudžiama net iki rankų nukirtimo.
Puotaujančius linksmindavo geriausių muzikantų profesionalų orkestrai, baletas
arba aukšto profesinio lygo muzikantas solistas.
Tiesa,
vėlesniais laikais jau nugyventų dvarų prasigėrę ponai retsykiais mėgdavo
pasilinksminti kaimo „vakaruškose“, nibrėse, gegužinėse, bet tai jau kita
kalba, kitokie papročiai. Miestuose didėjant žmonių užimtumui, atsiranda ir
atitinkamos maitinimo užeigos: smuklės, karčemos, traktieriai. Tai yra
skirtingos užeigos, skirtingiems tikslams įrengiamos, jų paskirties nereikėtų maišyti. Juk šiandien
picerijoje neprašome, kad mus apnakvydintų kaip viešbutyje…
Dvarų,
vienuolynų ir klebonijų smuklės daugiausiai buvo statomos netoli dvarų
pakelėse, papiliuose ir prie vienuolynų sienų. Smuklėse nemokamai be atlygio
dirbdavo vien žydai. Visą pelną pasiimdavo degtinės varyklų, midaus viryklų ir
alaus bravorų savininkai – dvarininkai arba dvasiškiai. Klausimas – kas likdavo
žydui? Štai čia ir buvo tikrasis žydiškas „gešeftas“ (biznis): talmudas žydams
draudžia maitinti, valgydinti, mokyti savo valgių gamybos, duoti savo
patiekalų receptus ar kitaip patarnauti gojams (netikėliams, o ne gėjams), tačiau
skatinamas buvo apsukinėjimas – žydiškai – „šmugel“, skysčių
pilstymas savo naudai – „šinkor“. Todėl žydai mielai dirbdavo smuklėse, kur
susirinkusieji pijokai, degradavę girtuokliai norėdavo tik vieno – prisiliuobti
iki žemės graibymo. Smuklėse žydai šinkuodavo dvarų, klebonijų ir vienuolynų
degtinę, alų ir midų.
Kas yra
„šinkavimas“? Kai siekiant naudos iš
butelio ar statinės į kitą indą įpilama mažiau gėrimo, kai stipresnis gėrimas
atskiedžiamas vandeniu ir pan. Kadangi pagal Talmudą žydas padarytų mirtiną
nuodėmę, jei patarnautų kitatikiui (gojui), tai žydai smuklėse
atsitvėrė nuo gojų lankytojų prekystaliu – baru, už kurio dirba ir
šiuolaikiniai barmenai. Barai yra
žydų atradimas.
Kitas
dalykas būdavo karčemos (karšemos) ir traktieriai. Lietuvos
karalystėje susiformavus miestams, miesteliams, bažnytkaimiams, ten buvo
turtingųjų statomos ir išlaikomos užeigos – karšemos, kurios vėlesniais
laikais dėl lengvesnio tarimo lenkams virto karčemomis. Karčemose dirbo jau
nebe žydai, o lietuviai, baltarusiai, ukrainiečiai ir kitataučiai.
Lenkijoje (kuri anuomet buvo žymiai mažesnė už Lietuvos karalystę) karčemų
nebuvo ir lenkai juose nedirbo, nes jiems tai buvo ne „honoras“, – anuomet
lenkuose buvo įsigalėjusi nuomonė, kad save gerbiąs lenkas, ypač šlėkta, negali
būti pirkliu, amatininku, pardavėju …
Lietuvoje
karčemose lankytojai buvo maitinami įvairiu maistu, gaminamu ugniavietėse arba
židiniuose, virš arba šalia žarijų: tai būdavo įvairūs užkandžiai, sriubos,
troškiniai, kepsniai. Kitaip sakant, karčemos iš tiesų buvo
valgyklomis. Jose lankydavosi aukštesnio rango žmonės – kariai,
pirkliai, amatininkai, turtingesni miestelėnai, todėl čia būdavo ir didesnis
pasiūlymas gėrimų, valgių, kuriuos gamindavo karčemoje dirbantys virėjai, o
patiekdavo aptarnaujantis personalas. Čia būdavo grojama, šokama ir
dainuojama.
Nuo
seniausių laikų sarmatų, aisčių gyvenamojoje aplinkoje nuo Uralo kalnų iki
Berlyno, nuo Auksinės (Juodosios) jūros iki Sarmatų (Baltijos) jūros, Suomių
įlankos, vėliau net visoje Europoje, būdavo įvedama organizuota administracinė tvarka. Prie šių traktų, atitinkamais dienos žygiui atstumais (kas 21-30
km.) būdavo įrengiami traktieriai – užeigos, nakvynės namai su maitinimu
bei uždarais kiemais, kur būdavo laikomai, šeriami žygeivių žirgai. Traktieriai
atlikdavo valgyklų ir viešbučių, ratinių vežimams ir tvartų arkliams laikyti
funkcijas. Pastatuose buvo kelios patalpos – priėmimo kambariai pagal keleivių
socialinę padėtį.
Traktieriuose
dirbdavo šeimininkas, jo tarnai ir netgi ginkluota sargyba. Čia keleiviai už
atitinkamą mokestį buvo maitinami ir šaltu, ir šiltu maistu, gaudavo alaus,
midaus, degtinės, gaudavo saugią nakvynę, bet turėjo laikytis nustatytos
tvarkos.
Insitėmyk!!!
Newalna spjaudyti in swetimas torielkas ir plempti arielką iš svetimų kieliškų, wiešume del pawydo kitam pramušti akį, szaudyti isz armotos, spirti in
pasturgali, pleszti zipono palas,
draskyti jupas ar padaryti kitokį dvasios sopuli. Niekadeyai katrie
daris taip bus indėti in pozemi ir
negales prisiszaukti ratawonės.
Lietuvos
karalystės traktieriuose, keliauninkams po kelionių profilaktikai nuo ligų
būdavo patiekiama užpiltinė su rupūže ir sauja spanguolių, kurios gerai
išsilaikydavo puodynėse su vandeniu iki kito derliaus. Pavasarį pagautą rupūžę
palaikydavo tris paras švariame šaltinio vandenyje, kad išsituštintų, o po
to per delčią trims savaitėms užpildavo degtine ir traukindavo tamsioje
vietoje.
Po trečiojo
Respublikos padalijimo, kai Lietuva buvo okupuota rusų, kai Lietuvą ėmė valdyti
rusų „činovnikai“, traktierių, smuklių ir karčemų pavadinimai buvo suvelti,
sudarkyti, subjauroti, nes rusai tokių įstaigų nemokėjo ir nesugebėjo skirti,
mat ir pačioje Rusijoje visiems rusams buvo vistiek kas yra “карчма”,
“трактир” arba “шинок”. Lietuvoje
rusų „činovnikai“, sulig savo supratimu, savo išsilavinimu (neišsilavinimu)
reiškinius, daiktus, net žmonių pavardes, vardus vardindavo taip, kaip jiems
buvo suprantamiau. Gaila, kad laikui
bėgant, ir lietuviai traktierius ėmė vadinti karčemomis, smukles traktieriais,
taip, kaip jas vadino ruseliai...(iš kulinarijos ekspertų pasisakymų).
Vakaras ilgai nesibaigė degustuojant bajoriškus valgius, ragaujant užjūrio vynus (kaip tikriems bajorams), grojant „Bičiulių“ kapelai ir šokant tango (kai kuriems – beveik tiesiai nuo operacinio stalo...).
O išėję dar paklajojome naktinėmis Vilniaus gatvėmis.
Džiaugėmės Vilniumi.
Mūsų lietuvišku Vilniumi.
Parengė Rima Žiautienė