Išėjus iš kalėjimo...
Eksteisėjai – kalėjime?!
Tikrai, taip.
Rugpjūčio 13 dieną, 15 valandą rinkomės Vilniuje, Lukiškių skg. 6
kieme. Mus pasitiko gidas Eduardas – buvęs
kalėjimo prižiūrėtojas
Per porą valandų jis papasakojo visą
nuteistųjų kelią: apie atvykimą į kalėjimo teritoriją. patikros paskirstymo punktą, gyvenimą
kameroje ir paleidimą iš įkalinimo įstaigos. Pasakojo ir netgi šiek tiek
pademonstravo, kokie yra leidžiami ir draudžiami į kalėjimą įsinešti daiktai.
Paaiškino, kokius slaptus būdus naudojo kaliniai ir kas yra žmonės-konteineriai,
supažindino su griežta įkalintojo dienotvarke. Išvaikščiojome nuteistųjų
kameras bei pasivaikščiojimo lauke patalpas. Išgirdome įdomiausias nesėkmingų
bandymų pabėgti iš kalėjimo istorijas bei sužinojome, kaip namo išlydimi bausmę
atlikę „laimingieji“.
Bet apie viską iš eilės.
Kalėjimo kieme...
Prie pat įėjimo stovi Mykolo Saukos
skulptūros „Vytautas“ ir „Petras“. Nejučia mintyse iškyla palyginimas: kaip
įeinant į Vatikano muziejus G.A.Montrosolio „Belvederio Apolonas” ir
Mikelanželo „Dovydas“. Tik ten – manoma, vartai į dangų, o čia – tiesiai į
pragarą. Tikrų tikriausią.
Stovi „Vytautas“ ir „Petras“, stingdančiais
betoniniais žvilgsniais žvelgia į kiekvieną įėjusįjį ir patys stovi sustingę, surakinti betono gniaužtuose. Kas
jie? Buvę kaliniai? Greičiausiai.
Jei taip – pagal nerašytas bet griežtas
kalėjimo taisykles nebe „Petras“ ar „Vytautas“, bet – „gaidys“, „ožys“,
„duchas“, „bachuras“ ar, hierarchijos viršūnę pasiekęs „verchas“...
...O gal tai – kalėjimo prižiūrėtojai?
...Gal tai - paminklai tragiškus įvykius
patyrusiam, kalėjime atsidūrusiam nekaltam
nežinomam žmogui?.
Tą spręsti palikime kiekvieno vaizduotei.
Šiek tiek istorijos.
Lukiškių kalėjimo projektą parengė
architektas G. Trambickis, techninį projektą, sąmatą ir kalėjimo pastatų
brėžinius – inžinierius K. Kelčevskis. Pagal projektą buvo statoma:
terminuoto laisvės atėmimo bausmės kalėjimas, skirtas 421 nuteistajam, tardymo
kalėjimas – 278 suimtiesiems, administracinis pastatas su butais kalėjimo
viršininkui, jo keturiems padėjėjams ir prižiūrėtojams, virtuvės pastatas,
kepykla, pirtis, skalbykla, ūkiniai pastatai, mūrinė siena, juosianti visus
pastatus ir kita. Kalėjimas pradėtas
naudoti 1904- aisiais, o po metų
pastatyta Šv. Mikalojaus Stebukladario cerkvė, kuri, sovietams
okupavus Lietuvą, buvo nustojusi veikti. Tardymo kalėjime buvo įrengta ypatinga
kanceliarija, prokurorų, tardytojų ir gynėjų kabinetai, katalikų koplyčia ir
atskira patalpa žydams melstis. Iki 1915 m. Vokietijos okupacijos kalėjime buvo
kalinami Rusijos imperijos piliečiai. Bet pastato paskirtis nebuvo keičiama nei
vokiečių, nei rusų okupacijos metais.
Lukiškių kalėjimo kompleksas buvo vienas moderniausių visoje Rusijos imperijoje, jam įrengti naudotos tik geriausios medžiagos. Eksterjero elementai
– dekoracijos, langų vitražai, vokiškos caro laikų plytelės – viskas kuo
puikiausiai išsilaikę. Šiuo metu kompleksas įtrauktas į Kultūros vertybių
registrą ir turi nacionalinės kultūros vertybės statusą. Kompleksą sudaro
administracinis pastatas, Šv. Mikalojaus Stebukladario cerkvė, bendrabutis,
kalėjimas, ligoninė, tvora ir kontrolinis perėjimo postas.
Lukiškių kalėjimo likvidavimas.
Įgyvendinant įkalinimo įstaigų
reorganizaciją 2019 04 01 Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas prijungtas
prie Vilniaus pataisos namų. Nuteistųjų iškeldinimo procesas vyko nuo 2018
pabaigos iki 2019 07 02. Arešto bausme nuteisti asmenys perkelti į
Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus, tardymo izoliatoriuje
buvę įtariamieji – į Vilniaus pataisos namus, apeliacinio teismo laukę
asmenys – į Šiaulių tardymo izoliatorių, nuteistos moterys – į
Panevėžio pataisos namus, nuteistieji iki gyvos galvos – į Pravieniškių
pataisos namus-atvirąją koloniją, kalėjimo režimu kalinti nuteistieji – į
Marijampolės pataisos namus.
Apie kalinių gyvenimą
Lukiškių kalėjimas anuomet buvo modernus,
su atskiru vandentiekiu, kanalizacija, šildyto oro tiekimo sistema. Bet kaip
tas kalėjimas atrodė iš tikrųjų, gali pasakyti tik tas, kas patyrė jo režimą.
Apie baisias Lukiškių kalėjimo sąlygas:
kameras, menką maistą, atėmusius daugeliui kalinių gyvenimo dalį, sveikatą ir
net gyvybę aprašė ten kalėjusi Žemaitė
apsakyme „Kalėjime“.
„…Įsijungusi į visuomeninę veiklą, Žemaitė
1907 m. dalyvavo Lietuvos, o vėliau – visos Rusijos imperijos moterų
suvažiavimuose. Skaitė pranešimus „Sodžiaus moterų skriaudos“, rašė apie moterų girtuoklystę, nors ir pati turėjo
žalingų įpročių – nevengdavo parūkyti. Nuo 1912 m. gyveno Vilniuje, redagavo „Lietuvos
žinias“. Dėl paskelbtos neigiamos publikacijos apie Rusijos Dūmą buvo sulaikyta
ir dvi savaites praleido Lukiškių kalėjime“ (iš biografijos).
Per daugiau nei šimtmetį Lukiškių
kalėjimas laikinaisiais (ar amžinaisiais) namais buvo tapęs Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų,
sovietmečio ir nepriklausomos Lietuvos kaliniams. Čia kalėjo Lietuvos
politiniai kaliniai, partizanai, žydai, taip pat tokios garsios asmenybės,
kaip Vincas Kudirka, Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarai: Jonas
Vileišis, Mykolas Biržiška, partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Be
abejo, ir visiems šiandien puikiai žinomas Henrikas Daktaras, pirmąkart čia
uždarytas dar 1976 metais.
O 2019-aisiais iš šio kalėjimo buvo
iškeldinti paskutiniai kaliniai (minėta).
Šiandien tolimiausioje kameroje tavaruoja
pats didžiausias šių dienų nusikaltėlis - V. Putinas.
Gaila, kad kol kas tik kartoninis...
Kaliniai užsiimdavo metalo, medžio
apdirbimu, konstruodavo paukščių
inkilus, bičių avilius, šulinio rentinius netgi modernių automobilių
dalis. Gamybos skyriuje dirbo tik
pavyzdingai besielgiantys kaliniai, nuteisti iki gyvos galvos. Kiekvienas jų
turėjo po savo garažą-dirbtuvę, kur užsiimdavo savais darbais, taip turėdami
galimybę šiek tiek užsidirbti ir praleisti monotonišką, lėtai kalėjime
slenkantį laiką. Šiuo metu eksponuojami medžio dirbiniai patvirtina, kad jų
autoriai – meninių gabumų turintys žmonės.
Romantiškos skulptūrėlės išduoda ir
nostalgiškas jų kūrėjų nuotaikas: apsikabinimai, bučiniai, ilgesingi
žvilgsniai...visa tai, ką nuteistieji prarado arba ko labai ilgisi.
Meninius gebėjimus Lukiškėse turėjo
galimybių įgyvendinti ir čia už dviejų savo vaikų nužudymą kalėjusi vienintelė
iki gyvos galvos nuteista moteris - Alma Bružaitė.
Koridoriuje yra likusi jos drugeliais išmarginta spinta, kurioje ji susidėdavo dažus ir kitas
kūrybai reikalingas priemones.
A.Bružaitė
Lukiškėse praleido dešimt metų.
Prasidėjus kalėjimo iškeldinimui, ji išvežta į Panevėžio moterų
kalėjimą.
"Būti nuteistam kalėti iki gyvos galvos dar
nereiškia atsisakyti visų tų dalykų, kurie įprasti laisvėje.
Kalėjimo duoną už sunkius nusikaltimus
kremtantiems kaliniams sudaromos sąlygos studijuoti aukštojoje mokykloje,
sudaryti santuoką, gimdyti vaikus.
Bet Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime
2015 m. užfiksuotas dar neregėtas
atvejis.
Laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos
atliekanti 41 metų A.Bružaitė susituokė su tame pačiame kalėjime irgi iki gyvos
galvos kalinčiu keturių žmonių žudiku 44 metų Rolandu Svirbutavičiumi.
A.Bružaitės
ir R.Svirbutavičiaus santuokos ceremonija truko 10 minučių, o po ceremonijos jaunavedžiai patraukė į savo mažas nejaukias kameras...
Iki gyvos
galvos nuteista A.Bružaitė vienintelė turinti ir didelę privilegiją, kurios
neturi nė viena pataisos namuose už lengvesnius nusikaltimus kalinti moteris, –
ji gali matytis su vyrais ir džiaugtis jų dėmesiu.
Pavyzdžiui, vieną rudenį A.Bružaitė mokė dešimt
vyrų, nuteistų kalėti iki gyvos galvos, megzti.
Alma
virpino kalinių širdis, kai drauge su jais lankydavo psichologo konsultacijas,
dalyvaudavo Velykų, Kalėdų šventėse ar kai kalėjimo koplyčioje, paraginta savo
sielovadininko, skaitydavo jiems religinius skaitinius.
„Nežinau, kodėl kunigas veda mus į nuodėmę.
Ne maldos mums galvoje, kai šalia stovi graži, kvepianti nimfa palaidais
plaukais. Visi mes sėdime susijaudinę“, – yra sakęs vienas nuteistasis.
A.Bružaitės sutuoktinis R.Svirbutavičius yra kur
kas labiau pripratęs gyventi tarp kalėjimo sienų.
Sunkius nusikaltimus jis įvykdė 1997
–aisiais, jo stažas už grotų – 17 metų“ .
(Iš publikacijos Lrytas.lt 2015)
Bandymas pabėgti
Už
nuolatinius nustatytos tvarkos pažeidinėjimus Remigijus B. buvo perkeltas iš
Alytaus griežtojo režimo kolonijos į Lukiškes. Vienoje kameroje, jis sėdėjo su dar penkiais nuteistaisiais. Trys iš jų sumanė
pabėgti. Pabėgimui pasirinko pietų metą, šeštadienį, nes tada būdavo
atviros jų korpuso durys. Bėgliai persirengė specialiais mėlynais drabužiais.
Tokius tuomet nešiojo ūkio būrio kaliniai. Plastmasine liniuote nesunkiai
atidarę duris, jie išėjo iš kameros, visi išsisklaidė po korpusą, o į kiemą
išėjo po vieną. Iki vakaro prabuvo
gamybinėse patalpose, per tą laiką iš šilkinių siūlų nusipynė virvę. Apie 3
val. nakties išlindo ant stogo. Pirmasis leidosi Remigijaus B. sėbras. Jis
padarė baisią klaidą – pamiršo apsivyti kojomis virvę ir visas krūvis teko rankoms, kurios greitai
pradėjo degti, todėl virvę paleido ir krito maždaug nuo ketvirto senovinio
pastato aukšto. Nukrito tiesiog į gatvę. Viršuje likę bėgliai matė, kaip, šiek
tiek atsigavęs, jis nušliaužė šaligatvio link. Antras nusileido Remigijus B. Jis nekartojo pirmtako klaidos
ir viskas pavyko be priekaištų. Paaiškėjo, kad draugeliui lūžo koja. O
trečiasis taip ir liko ant stogo, nes
virvę jau pastebėjo budinieji...Palikęs sužalotąjį, Remigijus B. pasileido
bėgti Neries link. Vilniaus jis nepažinojo, todėl judėjo paupiu. Nuėjęs apie 11
km., priėjo sodybą ir įsikūrė šalia esančiame ūkiniame pastate. Jame bėglys
praleido tris paras, maitindamasis sode rastais obuoliais. Vėliau troleibusu ir
autobusu nuvyko pas Grigiškėse gyvenantį draugą, kuris tuo metu buvo įtariamas vagyste. Todėl netrukus į šio namų duris pasibeldė pareigūnai. Remigijus B. suspėjo pasislėpti už spintelės
su veikiančiu televizoriumi. Policininkai jau ruošėsi išeiti, bet vienas nusprendė televizorių išjungti. Prie jo priėjęs ir pamatė bėglį. Šis dar bandė
prisistatyti kitu vardu, tačiau pareigūnai jį atpažino. Taip Remigijus B. vėl
atsidūrė Lukiškėse.
Pragaro vartai Vilniaus širdyje
Kalėjimas, kurio nebeliko.
Bet jis veikė ištisus 115 metų, ir tai buvo
vienintelis, paskutinis Lietuvos kalėjimas.
Lukiškių istorija – tai Vilniaus ir iš
dalies visos Lietuvos istorijos atspindys nuo 1904-ųjų iki kalėjimo uždarymo
2019-ųjų liepą. Čia kalėjo, kentėjo, buvo tardomi politiniai kaliniai, kunigai,
menininkai, žmogžudžiai. Deja, ir nekaltai apkaltintieji. Vieni čia kalėję buvo
tiesiog politinių represijų aukos, kiti buvo įkalinti dėl savo tautybės, treti
– pagal kitados galiojusius absurdiškus įvairių režimų įstatymus.
O
ketvirti - labai, labai kalti, ir jiems,
greičiausiai, niekada nebus atleista.
Lukiškių kalinių istorijos iki šiol niekas
nebuvo parašęs.
„Sudalyvavau naktinėje ekskursijoje. Gidė
cerkvėje rėkė, ir sako: dabar rėkit jūs, kai nustojome rėkti, suskirstė: jūs
esate gyvagalviai, o jūs tas, tas... Paklausus, iš kur gauna medžiagą, gidė
paaiškino, kad kalėjimo istorijos nėra, ką pareigūnai papasakojo, tiek...
O juk ten mano senelis kalėjo, atmosfera
pritvinkusi skausmo...
Supratau, kad jeigu nėra tokios istorijos –
turiu ją parašyti“ (R.Vanagaitė).
Rūta Vanagaitė, išdėstė nepagražintą, sukrečiančią Lukiškių kalėjimo
kalinių istoriją, atvirai papasakotą nuteistųjų ar juos pažinojusiųjų lūpomis:
LUKIŠKĖS:
TAMSIOJI VILNIAUS ŠIRDIS.
Knygoje
aprašyti 25 žmonių likimai: revoliucionieriaus Kapsuko ir rašytojos Žemaitės,
Izraelio premjero ir prancūzų roko žvaigždės...Skaudžios ir baisios lemtys tų,
kurie sėdėjo ar tebesėdi už žmogžudystę ar net kelias. Kai kurie iš jų, leidę
išgirsti, kaip plaka tamsioji Vilniaus širdis, turbūt niekada neišeis į laisvę
…
...išėjus iš Lukiškių kalėjimo teritorijos
pro geležinius vartus, Vilnius pasitiko vaiskia saule...Ant Baltojo tilto skambėjo
muzika, Lukiškių aikštėje krykštavo vaikai, į skverelį kvietė pasikalbėti Žemaitė.
O mus nuviliojo studijų laikų takeliai...
Parengė Rima(ntė)