Kai nukrinta paskutinis medžio lapas, kai nebelieka paunksmės, kurioje slėpeisi nuo vasaros saulės kaitros, kai nebelieka ką grėbti, ką skinti, kai...
Begalės kai: kai nebežydi, kai nebečiulba, kai rytai paskęsta tyloje, kai net nebeišaušta, kai
dienas aptraukia rūko šydas...
Tuomet
atsiranda nepaaiškinamas ilgesio,
melancholijos, gal net liūdesio laikas.
Kol vieną rytą atsibudęs pamatai pabalusius stogus, medžius,
kiemus, kelius ir visa, kiek aprėpia tavo žvilgsnis.
Balta.
Švaru.
Šviesu.
Ir lauke, ir tavyje: akyse, širdyje,
galvoje.
Nušvinta mintys, išsiprausia.
Atklysta gražiausi prisiminimai.
...Kalėdų dvelksmas.
Nejučia nebepastebi, ar aplink dar vis
balta, ar virš galvos vėl šlapias dangus (kaip dažnai
atsitinka) ir pasineri į
kalėdinį maratoną: dovanų sąrašas, pirkimas, namų tvarkymas (tarsi iki tol jie buvo apleisti), eglučių puošimas...
Ateina
didysis laukimas ir tikėjimasis, kad Kūčių vakarą lėtai kris snaigės, bus tylu ir ramu, o
kiekvieno akys spinduliuos meile patiems artimiausiems, susirinkusiems
prie balta staltiese užtiesto stalo...
Šiais
metais taip ir atsitiko!!!
Tyliai ir pamažu krito snaigės, supratingai nurimo vėjas, sutemos susiliejusios su mėnesiena, užžiebė žvaigždynus, ir Žemėje viešpatavo Kūčios. Susirinkome prie bendro šeimos
stalo, džiaugėmės, dėkojome, prisiminėme, linkėjome.
Laikas tarsi sustojo.
Danguje sužibo Betliejaus žvaigždė.
Mėnulio
pilnaties nušviesta Kalėdinė
naktis savo burtais glostė,
ramino, sūpavo,
kol užliūliavo
miego stebuklu.
Kad ryte atsibudus trumpam
pasijustum vaiku, ieškančiu
po eglute dovanos.
Tik dovanų
tikriausiai gausi ne tai, ko prašei, bet
ko nusipelnei…
Kalėdos.
Šventė,
skleidžianti gėrį,
šilumą,
šviesą
ir giedrą,
kurią
atneša sugrįžtanti
saulė.
Vidinė
šviesa, giedra ir gėris,
išsiskleidžiantis kiekvieno širdyje, ir dalijamas kitiems.
Kas neturi Kalėdų šventės savyje, neras jos ir po eglute.
Šventė,
kai vieni kitiems linkime gražių
dienų.
Prasmingų
valandų
su savimi.
Daugiau mielų
minučių
su artimaisiais.
Šiek tiek akimirkų, skirtų palinkėjimams.
Kaip jau tapo įprasta, pirmasis laiškelį
atsiuntė
Mykolas Ignotas.
“Mes, VU Teisės fakulteto 1962 metų laidos absolventai, net esant
sudėtingai koronoviruso
situacijai, išsaugojome ir pratęsėme kurso draugų susitikimų tradiciją.
Prieš daugelį metų esame susitarę kiekvienais metais
susiburti prie K.Donelaičio paminklo
Universiteto Centrinių rūmų aikštelėje. Susitikę kiekvieną kartą nusifotografavimui pasirinkdavome istorines Vilniaus vietas.
Susitikdavome ir nusifotogrfuodavome Katedros aikštėje prie Gedimino paminklo,
Bernardinų sode, kad matytųsi Trijų kryžių kalnas, ar prie V. Kudirkos. O
kaip neapsistoti prie Mindaugo, skverelyje prie Žemaitės, ar įspūdingoje vietoje prie A.Mickevičiaus paminklo? Arba prie šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių. Tokie susibūrimai praturtina ir padeda išsaugoti kurso draugų susitikimų tradiciją.
2021 m. rugsėjo 17 d. susitarėme pasivaiksčioti Čiurlionio ir Tauro
gatvėmis, pažvelgti į Tauro bendrabutį, kuriame gyvenome studijų metais. Nepamiršome ir skvero bei paminklo P.Cvirkai, su kurio kūryba mokykliniais metais buvo privalu susipažinti.
Tad prie paminklo ir įsiamžinome. Iš kairės: P.Ratkevičienė,
A.Markūnas,
T.Krupavičienė, A.Pivoriūnas, M.Ignotas, M.Meškauskas, T.Lazarevičius.
Artėjant metų pabaigai sveikinu visus ir linkiu geros sveikatos, svajonių išsipildymo. Linkiu , kad žodis”nuotolis” nutoltų iš mūsų negrįžtamai .
Dar prieš Kūčias atskrido laiškelis iš Raseinių:
„Besileisdamos baltutės snaigės
atnešė
su savimi adventą,
Šv. Kalėdas. Netrukus ir Naujieji metai.
Visas šventes sutikime su meile, laime, paleidę
visas negandas nusišypsokime. Būkime laimingi, sveiki,
ištvermingi visoms problemoms. Pripildykime širdis gėriu
ir atjauta, džiugiai pasitikime grįžtančią
saulę.
Linkime, kad ateinantys
metai atneštų naujų patirčių, džiugių akimirkų ir gėrio aplink Jus, svajonių širdyse, jaukumo namuose“,
rašėVidutė ir Zigmas Micevičiai.
Su
šventomis Kalėdomis eiliuotai
pasveikino Nijolė ir Liubertas Bražiūnai:
“Galvojau
aš, kad sniegas baltas
O žmonės
– mylintys. Geri, geri.
Galvojau aš, kad ledas šaltas, šaltas.
O saulės
spinduliai – šilti.
Bet ne toksai jau sniegas baltas.
Jame yra ir purvinų dėmių.
Ir ne toksai jau ledas šaltas.
Pasauly yr daug šaltesnių širdžių.
Linkiu, kad pasaka tikėtumėt,
Kad bėdos
jus aplenktų
dar bent vienerius metus.
Linkiu, kad artimieji jus mylėtų
Ir kad gyvenimas išliktų
mielas ir gražus”.
Zita Romanovaitė
iš Klaipėdos
ne tik visus pasveikino, bet ir įpareigojo:
“Jei ką nors rašysi, tai būtinai parašyk, kad klaipėdiečiai
yra pasiruošę
vėl priimti į svečius,
nes pirmojo apsilankymo Mažojoje Lietuvoje metu Klaipėdos miestas liko neparodytas. Paskiepyti daug kartų ir apsaugoti būsim, tad galėsim be trukdžių keliauti. Mano palinkėjimas mums visiems: nepalūžkime nuo omikronų ir tikėkime,
kad viską
ištversim. Gražių
švenčių
!!!”
Netikėtai atskriejo paskutinės minutės laiškai iš
Šiaulių:
“Mieli
kolegos, bičiuliai.
Advento laikotarpis vainikuotas
didžiosiomis metų
šventėmis
- šv. Kalėdomis
ir Naujaisiais Metais.
Įsimintini
metai, prasmingi ir reikšmingi mums visiems. Juos sutikome kupini tikėjimo
ir vilties, kad baigsis sunkmetis, susijęs su pandemija ir
ribojimais, kad labiau atsiversime, kad atversime savo širdis bičiuliams,
kolegoms buvusiems bendradarbiams, draugams, šeimos nariams, pagaliau kelionėms,
išvykoms. Bet atokvėpis
buvo trumpas, tik šiltuoju metų laiku, kuomet įvyko
ir du įsimintini
mūsų
susitikimai. Jie buvo tikrai įspūdingi
ir savo forma ir turiniu. Ačiū
organizatoriams ir mūsų
visų
entuziazmui, ir norui bendrauti ir nepasenti.
Mieli
bičiuliai,
teisėjai
- emeritai, ir visi visi kolegos, štai šie
2021 -ieji jau skaičiuoja
paskutines savo dienas, valandas, minutes. Kokie jie buvo, kartais klausiu vis
savęs,
ar buvo verti mūsų
gilios ir tyliai prasmingos būties ir šiltos
draugystės,
ar išsipildė
mūsų
maži norai ir didelės
viltys, ar buvome juose visa savo esybe, ar gyvenome, ar tik egzistavome?
Niekas kitas geriau nei mes patys to nepasakys sau. Todėl
sustokime, susimąstykime
ir pasakykime tai kas mūsų
širdyse ir protuose.
Puiku.
Jau pripažinome, kad metai buvo ir prasmingi ir verti. Verti mūsų
susitikimų,
prisiminimų,
tų
išgyventų
metų
dirbant viename svarbiausių
mūsų
valstybei barų
- teisingumo vykdyme. Todėl
ir šiandien mums rūpi,
kaip gyvena Lietuvos teismai ir teisėjai, taip pat kiti
teismų
darbuotojai šiuo sudėtingu
laikotarpiu. Ir dažnai skauda širdį dėl
dar kartais nepagrįstai
puolamų
ir žeminamų
kolegų,
dėl
padarytų
klaidų.
Ir be galo džiugu dėl
kolegų įvertinimo
ir rodomos pagarbos jiems.
Todėl
be mūsų,
teisėjų-emeritų susitikimų,
Šiaulių
apygardos teisėjams
- emeritams buvo savotiškai lauktas siurprizas, kai Šiaulių
Apygardos teismo pirmininkas su teisėjų
kolektyvu mus - buvusius Šiaulių apygardos teismo
teisėjus,
pakvietė į
susitikimą
gruodžio 16 d., Teismų
dienai paminėti.
Susitikimas buvo itin šiltas ir mielas mums. Bendraujant tiesiog neapleido
mintis, kad niekas nepasikeitė, kad mes štai po
susitikimo vėl
eisim į
savo kabinetus, vėl
dalinsimės
patirtimi ir spręsim
sudėtingus
teisinius kazusus, dirbsim tose pačiose kolegijose,
nagrinėsim
tas pačias
sudėtingas
bylas, tarsimės
ir konsultuosimės
kolegijose priimdami galutinius procesinius sprendimus. Tai iš tiesų
palietė
visų
mūsų
širdis ir jausmus. Ačių
Jums, mieli kolegos, už galimybę nors trumpam,
nors akimirkai sugrįžti
į
tą
nuostabų
metą...
Tai buvo Baltas sugrįžimas.
Jis štai čia-
mūsų
širdyse:
Baltas,
baltas Gyvenimas, lyg sugrįžimas
Po
lelijų
žiedais ir nevystančia
saule
Patikėkite
mes su Jumis nepasenome,
Kol
širdy neramioj skamba baltosios eilės.
Jas
rašau Jums vėjų
debesiu genamu
Iš
širdies.., iš gelmių
krūtinės.
Vien
iš jų
tyrą
meilę
semiame
Ir
dalinamės...
Visiems
išdaliname
Bet
kai kartais tyla netikėtai
suspaudžia
Mums
širdis
Ir
iš jos - lyg žvaigždėto
dangaus krenta ilgesio žodžiai,
Baltais
žiedlapiais baltas džiaugsmas suvirpa.Vėl
Apkabina,
apglėbia
jis mus ir raminančiai
guodžia...
Ir
tuomet tuos žodžius beriu Jums į širdis, ant
skruostų,
Brėkštant
rytui rasotam ar vakarui grįžtant...
O
gyvenimas baltas lyg žydintis sodas
Kviečia,
šaukia į
Jį vėl
ir vėl
Mus sugrįžti...
Dar
kartą
ačiū,
mieli kolegos, už šilumą jūsų
širdžių,
už gerumą
akyse, gebėjimą
suprasti ir jausti. Stiprybės
mums visiems ir geros sveikatos. Iki kitų susitikimų
jau kitais 2022 metais. Te gerumas mūsų
nepalieka, nes juk, -
...gerumas
visda tylus.
Kažkiek
švelnus,
Kažkiek santūriai
Susimąstęs
Jis su rudens
Spalvom per
šaltą
gruodį
Paslaptingai
brenda..,
Brenda..,
Palikdamas
Atsiminimų
Šiltą
brydę
Mūsų
širdyse.
Užpildęs
tuštumą
Jausmuos ir
akyse.
Užgydęs
ir naujas žaizdas,
Ir senus
randus...
Su
meile
Vytautas
Kursevičius
“
„Su šventėmis.
Mielieji,
prisijungiu prie kolegos Vytauto Kursevičiaus Kalėdinių ir Naujametinių sveikinimų bei įspūdžių iš susitikimo
su Šiaulių apygardos
teismo teisėjais 2021 m.
gruodžio 16 d. minint Teismų dieną.
Gaila, kad Teismų diena metai iš metų lyg ir
"paskęsta"
intensyviame pasiruošime kitoms didžiosioms metų šventėms. Neabejoju,
kad plačioji visuomenė net nežino, kad tokia šventė apskritai yra. Ar tai nereiškia, kad jei pati teisėjų bendruomenė, mes patys, nesistengiame viešinti ir gerbti savo šventės, tai ir visuomenė
atitinkamai reaguoja į šią profesiją. Šaunus
pavyzdys yra plačiai švenčiama Policijos diena. O kuo mes blogesni?
Nustebino ir nudžiugino graži Šiaulių apygardos teismo teisėjų iniciatyva Teismų dieną nors trumpam paminėti kartu su
teisėjais - emeritais. Beje, pažadėjo, kad tai taps tradicija. Pažiūrėsim...
Malonus susitikimas dirbantiems kolegoms nors
trumpam leido pamiršti profesinę įtampą, o buvusiems teisėjams tikrai
pridėjo keletą gyvenimo metų. Tai galėtų tapti puikiu pavyzdžiu ir kitiems teismams.
Ačiū buvusiems kolegoms už šventę.
Šaunaus klubo "Temidė" nariams ir prijaučiantiems 2022
metais linkiu geros sveikatos, nuoširdžių ir įdomių susitikimų, platesnio
bendravimo.
Visada su Jumis Danutė Matiukienė“.
Gruodis bandė kaustyti ledais ežerus ir upes, barstė sniegus ir trupino dienas, padabintas miestų ir kaimų žaižaruojančiomis eglutėmis, kūrė rodės nepasibaigsiančią šventę. Ir kažkur skubino, skubino.
Besiblaškant
tarp skubančių dienų stabtelti pavykdavo dažniausiai tik
tada, kai tamsi diena jau būdavo perdavus estafetę dar tamsesnei nakčiai.
Ne vienas sau prisipažindavome, kad liko neįvykdytų
ketinimų ir pasižadėdavome neatliktus darbus padaryti rytoj...
Gi ryte, deja dažnai
jau sulėtintu tempu, vėl panirdavome į kasdienos rūpesčius...
Tik gana vėlai vakare priekaištaudavome sau: ir vėl nepaskambinau, ir vėl neparašiau žinutės, ir vėl nenusiunčiau...
Vis tiktai dažnai
buvo ir kitaip.
Gruodis vis didėjančiu pagreičiu riedėjo.
Ir skraidino Temidei skirtus kalėdiniais varpeliais skambančius žodžius su šventiniais sveikinimais, linkėjimais, prisiminimais apie iš pandemijos nugvelbtas dienas.
Šiek tiek
abejodami ir iš dalies rizikuodami, padrąsinti galimybių paso, o vėliau ir trečio skiepo, teisėjai emeritai lankė muziejus, spektaklius ir koncertus. Ypatingai džiaugėsi atradę atviras vasaros koncertų aikšteles Vilniaus ir Kauno senamiesčiuose, ar botanikos soduose, žavėjosi vasaros koncertais Pažaislyje,
Palangoje, Rokiškyje ar Žagarės vyšnių festivalyje.
Pasididžiuodami
pasakojo aplankę gimtuosius sodžius, susitikę su seniai matytais giminaičiais ir jaunystės draugais. Ir neretai pagelbėję šio sudėtingo laikotarpio metu.
Medžiotojai džiūgavo Lietuvoje vykusiomis sėkmingomis medžioklėmis (teisingai supratot - žvėrių) ir apgailestavo negalėdami nuvykti šiais tikslais į Vokietiją ar Norvegiją.
Aplinkos puoselėtojai kraustėsi iš proto stebindami kas
gražiau, kas įmantriau, kas skoningiau...
O rudeniop grybautojai
leipo išbraidę
Dzūkijos ar Aukštaitijos girias, prisigrybavę, tikėtina, kad kol kas nenusigrybavę...
Pažodžiui viską išvardinti net nebūtų įmanoma.
Bet daugiausia
palinkėta, kad visi
būtume sveiki, ar bent sveikesni, kad greičiau baigtųsi „koronė“ ir nesiveistų jos naujos atmainos, kad norėtume susitikti, bendrauti. Keliauti. Kad tie, kurie turim, neprarastume
humoro jausmo, o kiti pabandytume jį įsigyti nors ant senatvės. Kad neprarastume atminties ir prisimintume tik tai, kas gera. Kad metų pabaigos šventės būtų prasmingos ir linksmos.
Kad ateinantys
metai būtų sėkmingiausi iš visų, kurie buvo...
Labiausiai mokantys
į visas negandas (o jų buvo) žvelgti linksmai, priminė nepamiršti burto – vidury nakties skaičiuoti laikrodžio dūžius. Jei suskaičiuosi vienuolika, bus geri metai, Jei trylika – prasti. O jei dvylika, tai reikš,
kad iš viso nešventei, ar šampano buvo per mažai (juokelis, arba šiuolaikiškai –
džiaukas).
Betgi negali, žmogau, vien rimtai, vien svarbiai, vien tvarkingai, pagal rašytas ir nerašytas taisykles, instrukcijas, normatyvus ir imperatyvus...
Po šiais kalėdiniais palinkėjimais turėtų pasirašyti Algirdas ir Regina Auruškevičiai, Jonas ir Saulė Čirvinskai, Stasys Gudynas, Janina Kirvelienė, Juozas Lisas, Vytautas Masiokas, Jonas ir Regina Prapiesčiai, Elytė ir Pranas Pauliukai, Algimantas ir Laima Smolskai, Tomas ir Vilija Zdanavičiai.
...Eina paskutinės šių metų valandos.
Dėkoju visiems, kurie palaikėte, parašėte ar paskambinote, nepalikote „ant ledo“, kurie išreiškėte norą susitikti, bendrauti, keliauti ...
Dėkoju visiems, kurie ištvermingai laukiate visų negandų pabaigos, kurie nepraradote
vilties, jog viskas vėl bus gerai kaip kažkada, kai galėjome švęsti savo laiką be jokių nuotolių...
Dėkoju tiems, kurie neleidžiate „užmigti“, klausiate: kas toliau ir kada,
primenate, kad apribojimai mažėja, o daugelio svarbių datų dar nepaminėjome.
Mielieji,
artimieji mano,
linkiu, kad
išsipildytų svajonės, viltys, kad dažniau ištiktų džiaugsmai.
Kartais trumputė akimirka gali suteikti daugiau džiaugsmo, nei visas gyvenimas.
Tad džiaukimės mums skirtomis akimirkomis, kiekviena mums paskirta diena. Džiaukimės vaikais ir anūkais. Džiaukimės broliais ir sesėmis, džiaukimės gerais kaimynais. Džiaukimės patekėjusia saule, lietumi, sniegu ar vėju. Džiaukimės mums skirta dovana gyventi. Džiaukimės.
Myliu Jus.
Rima(ntė) Žiautienė
Su Naujaisiais
2022 –siais metais !!!