Pasaka ne pasaka
Atėjo dieviška žiema. Per giliausius pusnynus brido pušys, žvėrys ir žmonės.
Deja vasario pradžioje visoje pasakų karalystėje sniego nebeliko. Vieną dieną grupė bendralinksmių emeritų surizikavo ir išvyko jo ieškoti. Ėjo, klupo, kėlėsi, vėl ėjo. Sniego kaip nėra taip nėra. Jau nebeteko vilties. Tik netikėtai, beveik pačiame karalystės vidury, išvydo balčiausiu sniegu nubalintą kalnelį, ant kurio stovėjo jauki sodyba. Suprato, kad jų pagailėjęs pasidarbavo vienas iš dvylikos brolių, juodvarniais lakstančių. Puolė artyn, bet Vasaris tik trumpam stabtelėjo, mostu pakvietė užeiti ir nuskubėjo savais keliais.
Linksmuoliams tiek ir tereikėjo. Sugužėjo į seklyčią, kurioje rado valgiais ir gėrimais nukrautą stalą.
Kieme - priskaldytų malkų krūvą. Susikūrė laužą.
Visą vakarą šoko ir linksminosi. Apie tai liudija neretušuotos nuotraukos.
Bet... Dvyliktą valandą užgiedojo nedorėlis Gavėnios gaidys ir kompanija pamatė nuogą tikrovę.
2024 m. vasario 13 diena
Morės antrininkė