TELŠIAI


        Po angelo sparnu

 

2023 m. rugsėjo 14 d.

 Vėjuota buvo diena. Susirinkome visi Telšiuose ant Insulos kalvos, kurios pagrindinėje, Katedros aikštėje mus pasitiko teisėja Judita Staševičienė su vyru Jurgiu.

 Negaišdami laiko, akmeniniu grindiniu pėsti pradėjome kelionę po Žemaitėjės suostėnę. Reikėjo įdėmiai žiūrėti po kojomis, todėl nespėjome išsiaiškinti, kodėl kalnas, ant kurio stovi Telšių katedra, vadinamas Insula (išvertus iš lotynų kalbos – sala)?

 Matyt, geriausiai tą paaiškino pirmasis Telšių vyskupas Justinas Staugaitis atsiminimuose parašęs, kad“visa senųjų Telšių pakalnė buvo judėjų tikėjimo išpažinėjų jūra, o toje jūroje Insulos kalva su priekalnėmis – krikščionių gyvenama sala. Ir toje saloje kaip švyturys iškilusi Telšių vyskupijos katedra”.

Pirmoji mūsų lankytina stotelė – Telšių ješiva, o pirmasis stabtelėjimas pakelėje -namas, kuriame kažkada gyveno Alma Adamkienė. Neilgas Juditos pasakojimas ir štai, mes jau pasiekėme Telšių ješivą – žemaičių muziejaus “Alka” padalinį, įkurtą istorinėje Telšių žydų aukštojoje mokykloje, buvusioje Telšių rabinų seminarijoje.


          Ir pats muziejaus pavadinimas ir mūsų būsena turėjo kai ką bendro: buvome pakankamai alkani. Todėl viešnagę pradėjome nuo Vaivos Klingerienės rūpesčiu paruoštų žydiškų patiekalų degustacijos. Tuo pat metu ji ne tik gardžiai mus vaišino, bet ne mažiau skaniai ir linksmai pasakojo apie žydų košeriškumo taisykles, šventinius ir kasdienius jų valgius, virtuvės ypatumus ir tradicijas. Po to į Išminties buveinę pakvietė muziejaus “Alka” direktorės pavaduotoja Ingrida Vaitiekienė. Ji paaiškino, kad Telšių ješivos ir Telšių žydų istorija  yra rašoma remiantis per holokaustą išgyvenusių  žydų prisiminimais, kurie byloja, kad mieste sugyveno senovė ir dabartis, tradicijų ir Apšvietos  šalininkai, ortodoksai, pasauliečiai ir visuomenės aktyvistai. Tarp Telšių žydų buvo Toros žinovų, puikiai išsilavinusių žmonių. Miestas buvo kupinas kūrybinės energijos, o dvasingumas ir materialumas jame susiliejo į tobulą visumą. Siauros vingiuotos gatvelės, seni nameliai buvo stebuklingas, žavesio pilnas pasaulis, kuriame gyveno tūkstančiai žydų šeimų.Visos bendruomenės gyvenimas buvo organizuotas aplink ješivą. 1875 m. trijų jaunų rabinų iniciatyva įkurta pasaulinės šlovės sulaukusi Telšių ješiva buvo tapusi visos žydų diasporos Toros studijų metropolija. Rabinų seminarija ješiva dėl aukštos mokymo kokybės ir žymių joje dėstančių rabinų buvo žinoma visame pasaulyje. Studijuoti religijos dalykų, pažinti Torą ir Talmudą į Telšius rinkosi studentai iš pačių įvairiausių pasaulio kraštų: Šiaurės Amerikos, Pietų Afrikos, įvairių Europos valstybių.

“Ješiva visuomet buvo skambi lyg audringa jūra. Studentai diskutavo gausiose grupelėse ir ne tik ješivos pastate, bet visur ir visada: gatvėje, bendrabutyje, per pasivaikščiojimus laukuose ar prie ežero - galiausiai visas Telšių miestas virto didele ješiva, kurioje net akimirkai nenutrūkdavo studijos”. (Ištrauka iš Telšių Atminties knygos).

       Antrojo pasaulinio karo metais sovietams pirmąsyk okupavus Lietuvą ješiva kaip ir kitos žydų bendruomenės religinės institucijos buvo uždaryta, tačiau pats ješivos vardas ir mokymosi tradicija perkelta į JAV, kur iki šiol Klivlende veikia Telšių vardą turinti ješiva-Telz-jechiva.  Ant pastato sienos kabo stilizuota informacinė lentelė, skelbianti, kad ješiva yra persikėlusi į Klivlendą…

 Grįžus namo paaiškėjo,  jog į Telšius vykome šiek tiek per anksti, nes rugsėjo 23-ją atidaryta Telšių Ješivos ekspozicija, ospalio pirmąją prie šio pastato sienos atidengtas atminimo ženklas, skirtas žydus per Holokaustą gelbėjusių žmonių atminimui.                               

Kai išėjome iš ješivos pastato, buvo jau įdienoję, vėjas nurimęs. Saulė nuskaidrino kalnuotą miestą, vingiuotas jo gatves, pakalnėje tviskantį Masčio ežerą ir mūsų nuotaiką. O ją dar daugiau pakėlė Danutės Matiukienės siūlymas aplankyti Vilniaus kalvą, ant kurios stovi Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia, telšiškių vadinama mažoji Telšių bažnytėlė (Danutė specialiai prieš susitikimą važiavo į Telšius, kad apžiūrėtų galimai lankysimas vietas). Esame dėkingi jai už šią idėją, nes visus nustebino ir sužavėjo neįprasta šventoriaus aplinka, bažnyčios altoriai ir pati vieta, iš kurios atsiveria pasakiški vaizdai į Masčio ežerą. 

         Parapijai vadovauja prelatas Juozas Šiurys, kurį 2012 m. parapijos klebonu paskyrė Telšių vyskupas Jonas Boruta. Klebonas, sutelkęs bendruomenės pastangas, nuveikė didžiulius bažnyčios atnaujinimo darbus.  Buvo iš ąžuolo pagamintos ir pakeistos visos bažnyčios durys, perstatytas choro balkonas,   paklotos naujos šildomos,  dengtos bažnyčios grindys su iškylančiu katafeliu, restauruoti bažnyčios altoriai, langų vitražai, pagamintas naujas Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų vitražas ir padaryta daugybė kitų darbų. Pripažinome, kad ši bažnyčia – viena iš gražiausių Lietuvoje ir išskirtinė, kaip ir visas Telšių miestas.

          …Kitą dieną Telšių  vyskupo V.Borisevičiaus kunigų seminarijoje ir Šv. Antano Paduviečio katedroje vykusiame susitikime, klebonas, prelatas Juozas Šiurys, sužinojęs apie mūsų apsilankymą mažojoje bažnytėlėje, nustebino klausimu: “Kodėl neužėjot pas mane, aš gyvenu vos už dviejų namų…”

O susitikime be Juozo Šiurio, kuris yra ir Telšių vyskupijos tribunolo oficiolas, dalyvavo generalvikaras Vilius Viktoravičius, kunigų seminarijos rektorius Jonas Ačas, Telšių vyskupijos tribunolo viceoficiolas, Tauragės Švč. Trejybės parapijos klebonas Marius Venskus.

          Seminarijos rektorius papasakojo apie studijų tvarką, apgailestavo, kad per mažai jaunuolių apsisprendžia tapti kunigais. Diskusijose su dvasininkų bendruomenės nariais paaiškėjo Bažnyčios teismo (tribunolo) ypatumai, išryškėjo ne tik kanonų ir civilinės teisės skirtumai, bet ir panašumai.

Viceoficiolas Marius Venskus papasakojo, kad Telšių vyskupijos tribunolui daugiausia tenka nagrinėti bylų dėl santuokų negaliojimo. Bažnytiniam teismui yra svarbi asmens krikšto vieta, nes pagal ją nustatoma, kuriai parapijai jis priklauso ir į kokį tribunolą turėtų kreiptis. Nors Tribunole  bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija, tai- pirmosios instancijos teismas. Jo sprendimus tvirtina vyskupas, kuriam galima apskųsti tribunolo sprendimą ir kuris gali pakeisti priimtą teisėjų sprendimą arba paprašyti jį papildyti, o vyskupo sprendimą galima apskųsti Romos Rota Romana teismui.

Į Bažnyčios teismą dėl santuokos pripažinimo negaliojančia sutuoktiniai gali kreiptis tik po skyrybų bylos išnagrinėjimo apylinkės teisme. Bendrosios kompetencijos teismas  skyrybų byloje sprendžia ir socialinius klausimus – turto padalijimo, vaikų gyvenamosios vietos, jų išlaikymo ir t.t. Bažnyčios teismas  nagrinėja tik dvasinę pusę. Santuoka gali būti pripažinta negaliojančia dėl daugelio kanonuose nustatytų priežasčių: pvz.:paaiškėjus, kad nėra krikšto,  sutuoktinius sieja giminystės ryšys, ar nustatoma bažnytinė sankcija, ar netinkama santuokos sudarymo forma. Po skyrybų proceso Bažnyčios teisme, kuris trunka apie pusmetį, santuoka pripažįstama negaliojančia nuo jos sudarymo momento, o ne nuo sprendimo priėmimo.  Asmeniui yra pranešama tik sprendimo rezoliucinė dalis- kad asmuo daugiau nebesaistomas bažnyčioje duotų santuokos sakramento įžadų. Po tokio sprendimo jis gali sudaryti kitą bažnytinę santuoką.

          Tribunolas nagrinėja ir kito pobūdžio bylas: dėl kunigų perkėlimo, jų tarpusavio konfliktų, drausmės, nesutarimų ar bendruomenės nusiskundimų. Bažnytinis teismas nenagrinėja anoniminių skundų. Generalvikaro Viliaus Viktoravičiaus paaiškinimu, asmuo, kuris savęs neįvardija, neprisiima atsakomybės už savo žodžius.  Kaip ir bendrosios kompetencijos, taip ir Bažnytiniam teismui asmenų skundai turi būti pateikti raštu. Į juos visuomet yra reaguojama – bandoma išspręsti susidariusią situaciją, patikrinti suteiktą informaciją,išsiaiškinti visasa plinkybes bei priimti tinkamiausią sprendimą.  Mums irgi rūpėjo išsiaiškinti kuo daugiau aplinkybių…

             Klausimai... Atsakymai... Nuomonės... Intelektualus humoras…

Kunigas Marius Venskus   pasirašo Liudviko Myško, kuris domisi visomis pasaulio istorijomis, Kanonų teisės kodekse.


 

      Į šį susitikimą atvykome tiesiai po apsilankymo (Jono Prapiesčio siūlymu)  Rainių žudynių vietoje ir kančios koplyčioje. Sunku buvo atsitokėti nuo aplankytos siaubo vietos.

 Rainiai. Tamsus eglių jaunuolynas ošė drėgnu šiurpu. Dvasinis šaltis spaudė mūsų širdis. Nedrįsome prisėsti, Pagarbą išėjusiems atidavėme tyliai stovėdami.  Ne, neišėjusiems, bet   žiauriai išniekintiems ir išvarytiems. Nebylūs atėjome į koplyčią.

Balta spalva. Baltos sienos.Balti net vitražai.  Ant balto fono raudoni kraujo lašai ir Jėzaus kančios įrankiai – vinys, replės, erškėčių vainikas.  Balto marmuro kryžius. Koplyčios požemyje ir bokšto skliautuose šmėžuoja neviltis.  Nuo pamatytų vaizdų, nuotraukų, pagaugais ėjo oda, ne vienas ir ašarą braukėm.

Išėjome, išsinešdami abejonę, ar tai nepasikartos. Juk Ukrainoje… O mes taip arti…

 …Bet grįžkime į susitikimą. Ant Insulos kalvos. Pirmojo Telšių vyskupo Justino Staugaičio žodžiais – salos, “kurioje kaip švyturys iškilusi Telšių vyskupijos katedra”. Kur duris mums atvėrė, šiltai pasisveikino ir rankos mostu pakvietė apsilankyti generalvikaras Vilius Viktoravičius. Kur šiluma. Sielos ramybė. Kvepianti arbata su meduoliais. Tarytum ilgai lauktiems svečiams. Ypatingai jaukus ir šiltas bendravimas.

Kur pabuvojome tartum po angelo sparnu…  


 Senamiestyje ant ežero kranto

Ruošdamiesi į Telšius, žinoma, pažintį pradėjome nuo Vikipedijos.

Skaitome: Telšē - Žemaitėjės suostėnė,

Geuograpėjė: Miesta pėitūs liolioun ežers Mastis.

Istuorėjė: Palē legėnda - Telšius ikūrė mėlžėns Džiogs.

Švėitėma ė muokīmuosė īstaigas... Vėdorėnės muokīklas…

Garsė Telšiū prietelē...

 

Sunkiai suregzdami tartum ir lietuvišką tekstą, nepretenduodami į garsius Telšių prietelius, tik nuoširdžiai besidominčius Žemaitijos sostine svečius, paprašėme teisėjos Juditos surasti mums žemaitišką gidą su sąlyga, kad apsieisime be peršnekėtojo (vertėjo).

Sutarėme. Atvirai kalbant, tai Juditos dėka mes per trumpą laiką aplankėme svarbiausias Telšių vietas, pajautėme tikrą žemaičių nuoširdumą, gerumą, svetingumą ir  abiejų Staševičių pastangomis buvome priimti kaip nors ir negarsūs, bet svarbūs Telšių prieteliai. 

Rugsėjo 14 diena. 14 valanda. 14 minučių (apytikriai). 

Prie vieno iš gražiausių Telšių senamiesčio pastatų, buvusios miesto mėsos svarstyklinės (Jutkos), šiuo metu - turizmo informacijos centro, mūsų jau laukė ne paprastas gidas, bet Žemaičių kultūros draugijos Telšių pavieto pirmininkas, Andrius Dacius.

Prisistatė jis paprastai: Andrius.

Ir prasidėjo kelionė po septynių kalvų miestą (Telšē stūksa ont 7 kalnū. Ėiškouk Wikipėdėjė).Andrius iš karto mus įspėjo, kad ekskursijos nebus – bus pasivaikščiojimas po Telšius. Nebus daug datų ar pavardžių, nes kai žmonės atvažiuoja trumpam, reikia viską parodyti linksmai, su legendomis, kadangi to pasivaikščiojimo metu pasakius penkias pavardes ir po dviejų valandų   paklausus, iš viso būrio atsimena geriausiu atveju dvi pavardes ir vieną vardą. Ir čia pat papasakojo: “Atvažiavo į Telšius graži pagyvenusi kompanija — šviesūs ir labai linksmi žmonės. Kad jie geriau įsimintų Telšių pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose datą, 1950-uosius metus,   priminiau, jog 1452 metais gimė Leonardas da Vinčis. Ir ką jūs manote — įpusėjus ekskursijai, prie manęs priėjo mielas senolis, kuris atsargiai paklausė, ar ir Leonardas da Vinčis buvo telšiškis”.

…Dievaži, tai buvome ne mes!!!

O mus stebino Telšių mažosios architektūros objektų gausa. Sustojome prie “Žemaitijos gaublio”, gėrėme vandenį iš garsaus veikiančio tyro vandens šulinio ir kavinėje, kur Kipras Petrauskas kadaise, kai atvažiuodavo į Telšius, paragaudavo taurelę Kaune pagaminto krupniko, pasielgėme taip pat. Andriaus lydimi, nuėjome iki Insulos kalvos pro Žemaičių žemės sieną su meninėmis plokštėmis, kuriose įamžinti svarbiausi Žemaitijos įvykiai. Sužinojome, kad pasaulyje yra tik dvi sienos: Didžioji kinų ir Didžioji žemaičių…Kad Žemaitijoje – Telšiai, tolygu kaip Italijoje - Roma. Abu miestai stovi ant septynių kalvų. Romos simbolis – vilkė, o Telšių – meška. 

Supratome: Telšiai - išskirtinis miestas, kuriame gyvena išskirtiniai žmonės, ir vienas jų - Andrius Dacius, - ne tik puikus savo krašto žinovas ir didelis patriotas, bet ir kolekcininkas. Savo tėvų namuose radęs senovines svarstykles, jis visam gyvenimui užsikrėtė šių kolekcionavimu. Dalis kolekcijos yra eksponuojama šalia Žemaitijos turizmo informacijos centro esančioje prieskonių parduotuvėje. Andrius pasakojo, kad kartą svarstyklių parodą pristatant Plateliuose priėjęs vienas vyriškis ir paprašęs  luktelėti, kol jis iki namų nuvažiuosiąs ir tuoj sugrįšiąs. Iš ten vyriškis grįžęs su mažu svareliu nuo svarstyklių ir Andriui padovanojęs, dėkodamas, jog sužinojo, kas yr tas daiktas, nes apie ketvirtį amžiaus manęs, jog tai - senas antspaudas.

Svarstyklės…Kadaise svėrusios akmenis, balansinės svarstyklės tapo Teisingumo deivės Temidės simboliu. Kaip simboliška, kad jas kolekcionuoja toks žmogus kaip Andrius Dacius. Gal todėl su juo bendrauti galėjome taip šiltai ir betarpiškai, kad esame iš Temidės klubo? (juokelis). Bet tikra tiesa, kad kai Andrius eina su būreliu ekskursantų per miestą, iš tolo girdisi jo žemaitiška šneka, iš pravažiuojančių automobilių moja ne tik moterys, praeinantieji telšiškiai palydi šypsenomis, pasisveikinimo šūksniais ar rankos paspaudimais, o jo vedami svečiai nepaliauja juoktis…Po kelionės vienbalsiai nutarėme, kad tokio turiningo, prasmingo, žaismingo, linksmo pasivaikščiojimo nesame turėję.

Būtume dar vaikščioję ir vaikščioję…Bet reikėjo skubėti į Senamiesčio kavinę, kurioje laukė Vaiva su paruoštais žemaitiškais valgiais. Rodės, jau buvome apsipratę su telšiškių šnekta.  Žinojome, ką reiškia cibulynė, šiupinys, kastinis. Bet kai pasipylė žodžiai: šmakals, patarmasas, spirgynė, kanapynė ir reikėjo paaiškinti “kon tas znočij”, egzamino būtume neišlaikę. Visa laimė, kad tai tebuvo tik žaidimas.  O Vaiva vaišino ir cibulyne, ir kastiniu su šutbulvėmis, ir spirgyne… Bet “mondriausiai”atrodė šiupinys su kiaulės uodega, nes iš tos košės atsikišęs styrojo labai juokingas daiktas. Betgi vakaras buvo skirtas ne tik tam, kad priėstume (žemaičiai ne valgo o ėda –“jied”).   Taigi, susirinkome ne vien “jiesti ar plempti”. Turėjome ir kitų planų.

Visada smagu kai į kompaniją įsilieja jaunimas. Mūsų jaunimas – nuo 65-erių (neskaitant antrųjų pusių – “padėjėjų su patariamojo balso teise”, kurių amžius neskelbiamas). Tą vakarą į klubą buvo priimtas buvęs Molėtų rūmų teisėjas Liudvikas Myško, o  “padėjėjų”gretas papildė jo antroji pusė Danutė.

Vakarėlis buvo linksmas. Klausantis žemaitiškų pasakojimų, bandant žemaitėška pageidouti ar nusigeidouti, pastrakaliouti ėr rokouteis žemaitėška laikas praskriejo nepastebimai. Tik išėję į rugsėjo naktį pajutome lengvą nuovargį, todėl nudžiugino gatvėje laukiantis Juditos ir Jurgio parūpintas autobusas. Juk daliai dalyvių nakvoti ir pusryčiauti juokaujant su generalvikaru Viliumi Viktoravičiumi bei kitais teologais ir seminaristais teko neįprastoje eiliniam turistui vietoje - vyskupijos kurijoje. O vyskupijos rūmai stovi ant pačios aukščiausios -  Insulos kalvos…

Ant tos pačios kalvos šių metų vasarą atidarytas ir restoranas “Abatija”, kuriame  pietavome prieš išvykstant namo.

Kai išvykoje dalyvauja Čirvinskai – žinok, kad gardžiuosiesi Saulės Čirvinskienės kulinariniais šedevrais. Taip ji buvo pasiruošusi ir šį kartą. Saulytė atvežė didžiulį pyragą (kad niekam nepritrūktų) ir per pietus padavė restorano padavėjoms,  paprašiusi visiems padalinti prie kavos. Bet šios…užmiršo. Išvykstant jau kieme pasivijusios padavė padėklą vienai iš  “padėjėjų” Daivai. O kur jį dėti, kai beveik visi jau išsiskirstė, išlėkė, norėdami apžiūrėti Žemaitijos kaimo ekspoziciją?  Besitariant, netoliese išgirdome garsų juoką.

Kas gi ten? Ogi į Katedros aikštę atėjo gidas Andrius Dacius su ekskursantų grupe. Daiva staigiai sumojo Saulės pyragu pavaišinti Andrių. O kaipgi jį apspitę keliautojai? Žinoma, pyragas buvo pasiūlytas ir jiems.  Padėklas ištuštėjo žaibiškai.

Jau mums važiuojant į Žemaitijos kaimo muziejų paaiškėjo, kad ekskursantai - Vilniaus Užupio gimnazijos ketvirtokai…Kokia buvo Daivutės širdgrauža! Juk toje gimnazijoje mokytojauja jos sūnus Jonas, o ji net neperdavė linkėjimų!

Tiktai naujienos sklinda nežinomais keliais.

Kitą rytą Užupio gimnazijos mokytojų kambary jau žinojo, kas ta pyragų dalintoja. Buvo smagaus juoko. Paaiškėjo, kad gimnazistams kliuvo ne tik nuostabi ekskursija, bet ir skanus prizas.

Juk ne visi į Telšius atvykę ekskursantai vaišinami pyragais…

O dar po savaitės šį linksmą nuotykį jau aptarinėjo ISM Vadybos ir ekonomikos universitete.

Taip dar kartą pasitvirtino posakis, kad Lietuva maža. Bet nuoširdi. Tik buvo ne taip, kaip vaikiškoje dainelėje – saulė virė, saulė virė, mėnesėlis kepė. Šįkart (ir tikimės – ne paskutinį) kepė Saulė.

Pagal visiems žinomą tiesą: “Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi” neretai nutinka kiekvienam. Taip šį kartą įvyko ir Teresėlei Kazlauskienei, kuri nuo pirmo idėjos aplankyti Telšius paskelbimo beveik iki išvykimo dienos daugiau nei kiti džiaugėsi kelione. Nes ji - tikra telšietė, gimusi ir augusi šiame mieste, ankstyvos jaunystės laikais dažiusi vyskupijos sienas (maliavuojusi), nepamiršusi rokouteis žemaitėška. Ir še tau – rimtų rimčiausia kliūtis (neskelbsime). Tad, kad pajustų bent maža dalele dalyvaujanti, atsiuntė laišką su vaikystėje išmoktu eilėraščiu

API BABA.  

PAS MUMIS BOVA SENA BABA.

ANA DIDELE NELABA.

BABA TIN INOVAVA,

KOR VOŠKELE ŠEINĄ GAVA.

BABAS VOŠKA IŠSIGANE,

KOR BEŠOKTI NEBIŠMANE.

BABA VOŠKĄ SUPUNČIAVA KAIRE KOJI, DEŠINIOJI, 

BABAS VOŠKA PONTĮ TRAUKI, BABA SMARKIA GVALTAS ŠAUKI.

VOŠKA PONTĮ NUTRAUKUSI ER Į MEŠKA IŠBIEGUSI.

BABA VOŠKOS NEPARGINS PAKOL VARDĄ NEPRAMINS.

BABA SAVOJE VOŠKELĘ PRAMINE   BALTAKELE.

BABA VUOŠKĄ PARSIVARE,Į TVARTIELĮ UŽSIDARE.

BABA VUOŠKĄ PAMELŽUSI, ELGĄ S0RĮ SULEIJUSI.

BABA SŪRĮ VARPE, PAVADINO MARTE.

MARTI SŪRĮ KONDA,BABA DŽIUGT Į SPRONDĄ:

OI TU MARTIKON DARA, DĖLKO SŪRĮ SUJIEDEE! 

O gyvas vuoškeles galėjom paglostyti Žemaičių kaimo muziejuje.

Šis muziejus yra tarsi Lietuvos liaudies buities muziejaus atspindys ir savo dydžiu bei eksponatų gausa nusileidžiantis tik Rumšiškėms. Vaikštai po kaimą ir tarsi susitinki neturtingą bėdulį, kuris turi tiktai trobelę, tvartelį su keliomis vištomis ir jau apdainuotą vuoškelę. Žengi per gal dvylikos vaikų numintą slenkstį ir tarsi girdi poetą Vienažindį, klausiantį Dievulio: ar priimsi”biedną mane vargdienį, nabagą žmogelį? Mane menką dulkę…saujelę dūmo?”

Jau daug linksmesnė vidutinio valstiečio sodyba, kurioje yra gyvenamasis namas, svirnas, jauja ir tvartas. Kažkas iš mūsiškių, pamatęs kamaroje pastatytą geldą, pajuokauja:” Tai vidutinioko vonia”. Kilo klausimas: kodėl šioje sodyboje nėra pirties. Istorikai skelbia, jog pasiturinčio valstiečio ūkyje buvo pirtelė: “Ne ką didesnės  buvo Žemaitijoje gyvenusių Tomulio Mykolaičio ir Motiejaus Vilkio sodybos. Abu jie buvo bajoro Adomo Bilevičiaus Rubežaičių dvaro valstiečiai. 1586 m. duomenimis, Tomulis gyveno vadinamajame nume – name be langų, kurio kitame gale greičiausiai buvo laikomi gyvuliai. Šalia šio namo buvo klėtis, pirtelė ir jauja” (istorikė dr.N.Dambrauskaitė). Tiesa paaiškėjo savaime:  tų laikų vidutinio žemaičių valstiečio pirčių nebelikę.

Atsirado proga pajuokauti, jog žemaičiai tokie “kieti” iki dabar yra todėl, jog užsigrūdino žiemą prausdamiesi sniegu, vasarą taškydamiesi upėse ir upeliuose. Gi moterys, Joninių naktį pasivoliojusios rasotose pievose, o tos, kurios bjauresnio būdo, ant šluotų dar ir nulėkusios į raganų susirinkimą ant Rambyno kalno, žinojo paslaptis kaip išlikti  tvirtomis.

Iš skirtingų Žemaitijos vietų atvežti pastatai: gyvenamasis namas, svirnas, jauja, tvartas, kiaulininkas, žardinė ir pirtis reprezentuoja stambaus ūkininko sodybą. Tokio, kuris ne tik pats plėšosi prie darbų, bet uja tarnaujančius bernus ir mergas. Ir nesibodi ginčų dėl kailiniuoto šeško, vagiančio kiaušinius, kai piemenukas rėžia jam į akis:”Daržinė ne mano, bet šeškas mano”.

 Oi, žemaičio sodyboje daržinės nėra! Atsiprašom.

Neišsiaiškinome, ar Žemaičių kaimo muziejuje šeškų yra, bet pamatėme, jog čia yra įkurti ne tik trys autentiški sodybų ansambliai, bet ir alūnas, kalvė, net kapinaitės. Sužinojome, kad muziejuje yra auginamos tradicinės Žemaitijos kaimui būdingos augalinės kultūros (derlius jau buvo nuimtas), bet matėme, kad pievose ganėsi avys su jarates (ėriukais), cėbės (ožkos), klietkuose (narvuose) strakaliava kralika (triušiai). 

Paaiškėjus, jog čia kasmet vyksta užgavėnės, naktišokiai, klojimo teatrai ir kiti su etnine kultūra susiję ir jau tradiciniais tapę, muziejaus renginiai, išvykdami pažadėjome, kad apsirūpinę ličynomis (kaukėmis) atvažiuosime švęsti Užgavėnių.

Po kelionės į Telšius jau praėjo daugiau kaip pora mėnesių. Bet iki šiol tarpusavio telefoniniuose pokalbiuose vis dar bandome suslebizuoti žemaitiškus žodžius ar net posakius, siuntinėjame nuotraukas, kuriomis jau ne vienerius metus po kiekvienos kelionės pasirūpina Zigmas Micevičius. Tai jo dėka kaskart papildome puslapio galeriją.

Gaila, bet šį kartą Žemaitijos kaimo vaizdų nebus. Mat Micevičiai išvyko anksčiau, nes Vidutė turėjo suspėti į renginį “Šoka visa Lietuva”.  Jau aštuoneri metai ji - Raseinių kultūros centro  liaudies šokių kolektyvo šokėja.  

Išvykome.

Bet tikimės apsilankyti dar ne kartą, nes dėdlē poiki ta Žemaitėjės suostėnė. 

Nuoširdžiai -  Rima(ntė)